Parlamentaro Rimanto Dagio vadovaujamos „Krikščionių sąjungos“ užsakymu atlikta „Vilmorus“ apklausa parodė, kad kiek daugiau nei 70 proc. žmonių atsibodo konservatorių ir „valstiečių“ priešprieša. 8 proc. respondentų pasakė, kad priešprieša neatsibodo, daugiau kaip 21 proc. nurodė, kad jiems sunku pasakyti.
Tokie rezultatai, pasak politologų, gali reikšti skirtingus dalykus, tačiau visi sutinka, kad ginčai gyventojus vargina ir smukdo pasitikėjimą partijomis.
Rodo, kad rinkėjai yra pavargę
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Algis Krupavičius sako, kad tokia tendencija nėra nauja, nes Seimo darbas jau ne pirmą kadenciją yra virtęs viešųjų ryšių karais.
„Kad politikos lauke trūksta konstruktyvumo ir gebėjimo diskutuoti, palaikyti dialogą yra daugiau nei akivaizdus faktas. Liūdniausia Lietuvos politikoje yra tai, kad kiekvienas tempia paklodę į savo pusę ir jeigu patempti daugiau ar mažiau nepavyksta, įtraukiami viešųjų ryšių tinklai“, – komentuoja politologas.
Jis pastebi, kad tokia Lietuvos politikos būklė yra nuolatinė ir tęsiasi jau kelis dešimtmečius.
„Nepriklausomybės pradžioje buvo kviečiama į moralią ir padorią politiką, bet šiandien mes matome, kad tas kvietimas ir liko kažkur vakuume ir nesimaterializavo“, – mano politologas.
Ir pažymi, kad jau didelė visuomenės dalis supranta, kad taip neturėtų būti.
VDU profesorius Lauras Bielinis mano, kad prie tokių gyventojų nuotaikų galėjo stipriai prisidėti ir nežinomybė bei baimė dėl kilusios pandemijos. Todėl papildoma įtampa politiniame lauke ramybės neprideda.
„Čia papildomas konfliktas arba politinė įtampa tarp dviejų politinių jėgų tampa savotiškai dirginančiu dalyku, todėl visuomenei tai nepriimtina arba nelabai simpatiška“, – teigia politologas.
Visgi Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotasis analitikas Matas Baltrukevičius skatina į tokius „Vilmorus“ apklausos rezultatus žiūrėti kiek plačiau, nes sociologinėse apklausose neretai klausimas suponuoja atsakymą.
Todėl po šiais skaičiais gali būti pasislėpę ne tik nuo „valstiečių“-konservatorių priešpriešos pavargę žmonės, bet ir kiekvienos šių partijų fanai, kurie yra pavargę nuo jų palaikomos partijos puolimo.
Tačiau svarbiausia, kad tokie konfliktai smukdo pasitikėjimą partijomis, sako M.Baltrukevičius. Todėl žmonės, politikoje matydami tik juoda ir balta, ima ieškoti trečiosios, alternatyvios politinės jėgos.
Ar tai jau politinis dugnas?
Kokią įtaką besibaigiančios Seimo kadencijos darbui turėjo Lietuvos valdančiųjų Valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) rietenos su pagrindine opozicine Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija (TS-LKD), politologų nuomonės išsiskiria.
Profesorius L.Bielinis mano, kad politikai yra užsigrūdinę ir puikiai supranta, kad konfliktas nėra išvengiamas dėl skirtingų interesų ir pozicijų. Jis neretai kyla jau priėmus atitinkamą sprendimą ar įstatymą.
„Sprendimai priimami remiantis profesionalų racionaliais paskaičiavimais ir tik po to dažniausiai įvyksta kažkokia konfliktinė diskusija tarp politikų. Galbūt visuomenė nelabai linkusi priimti, pripažinti tuos konfliktus, bet jie yra neišvengiami ir į juos reikia žiūrėti ramiai.
Nepaisant to, matome, kad valdantieji Vyriausybėje veikia gana stabiliai ir pakankamai efektyviai, ką parodė ir susidorojimas su pandemijos pavojumi“, – teigia politologas.
Politikos darbotvarkėje atsiranda temos, skirtos viešiesiems ryšiams, o ne spręsti vieną ar kitą problemą.
Tačiau kiek kitokią nuomonę pateikia profesorius A.Krupavičius. Pasak jo, tokie nesutarimai parlamentarų darbą veikia netgi destruktyviai.
„Politikos darbotvarkėje atsiranda temos, skirtos viešiesiems ryšiams, o ne spręsti vieną ar kitą problemą. Apskritai, politikos darbotvarkė pradedama formuoti ydingai. Kai kažkam trenkiamas antausis, kita pusė ieško būdų kaip atsilyginti“, – mano jis.
Ir prisimena Prezidento Gitano Nausėdos metinę kalbą, kurioje šis aštriai pasisakė apie pasiektą politinės kultūros ir atsakomybės dugną.
„Tiesą sakant, Lietuvoje apie politikos dugną buvo kalbėta daug kartų. Pasirodo, tas pasiektas dugnas dar nėra dugnas ir galim klimpti, bristi giliau. Lietuva ir tarptautiniuose vertinimuose yra pripažįstama kaip turinti demokratijos trūkumų, kurių laikui bėgant nemažėja ir gali tik daugėti“, – sako A.Krupavičius ir ragina dėl to susirūpinti.
Kaip esminius trūkumas jis įvardija minėtas rietenas, nepasitikėjimą valdžios institucijomis ir šių institucijų neatsakingumą bei biurokratizmą, iš kurio kyla piliečių pasyvumas ir valdžios-piliečių santykio susvetimėjimas.
Opozicija neišnaudoja savo galimybių
M.Baltrukevičius sako, kad priešpriešos politikoje neišvengsi, tačiau ji gali turėti tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos bendram Seimo darbui.
Jo teigimu, demokratinėje valstybėje opozicijos vaidmuo yra reikšmingas. Tačiau reikia kelti klausimą, kaip opozicija jį išnaudoja, ar siekia nuolat pateikti kuo radikalesnę poziciją valdantiesiems ar, iš tiesų, parodo turinti pagrįstai geresnių sprendimų.
„Lietuvoje per šiuos ketverius metus labiau matėme per viešuosius ryšius veikiančią opoziciją, o ne ateinančią su realiomis, stipriomis, aiškiomis alternatyvomis. Ir vėlgi, ta priešprieša buvo viena ryškiausių nuo nepriklausomybės laikų, poliarizacija buvo pakankamai stipri ir ne visais atvejais vedė į kažkokius pozityvius dalykus“, – mano M.Baltrukevičius.
Tačiau jis pabrėžia, kad Lietuva yra jauna valstybė ir jeigu šalies politinius procesus palygintume kad ir su kaimyninės Lenkijos situacija, galėtume sakyti, kad Lietuvoje, nors egzistuoja, poliarizacija nėra tokia stipri.
Gali pasikartoti praėjusių metų scenarijus
Nors iki šių metų Seimo rinkimų liko mažiau nei 3 mėnesiai, kaip jie susiklostys partijoms, politologai tiksliai pasakyti negali.
Jie mano, kad galėtų pasikartoti ir 2012-2016 metų Seimo rinkimų scenarijus. Tuomet gyventojai, nusivylę konservatorių ir socialdemokratų tarpusavio kova, ieškojo šviežumo – tokių politinių jėgų, kurios iki tol nebuvo valdžioje.
„Praėjusioje Seimo kadencijoje 2012-2016 lygiai taip pat matėme pagrindinę priešpriešą: valdantieji socialdemokratai prieš konservatorius. O rinkimus laimėjo trečioji jėga – „valstiečiai“, kurie iš esmės atsisakė tame dalyvauti.
Jie nesitaikė per daug „atmušinėti“ rinkėjų nei nuo konservatorių, nei nuo socialdemokratų. Jie tiesiog stengėsi save pateikti kaip trečią alternatyvą, nešančią tokius pasiūlymus, tokią politiką, kurios Lietuvoje nėra“, – komentuoja M.Baltrukevičius.
Tačiau jis nesako, kad toks pat scenarijus būtinai pasikartos ir šiemet, nes trečioji jėga nėra pakankamai aiški. Viena vertus, politikos naujokų yra, kita vertus, jų startinės pozicijos yra silpnos ir daugelis naujai suformuotų partijų negali būti tikros, kad peržengs rinkimų kartelę.
„Visgi sakyčiau, kad X faktorius šituose rinkimuose labiau galėtų būti socialdemokratai, kurie, aišku, yra visiems gerai pažįstami, daug metų buvę valdžioje, bet sąmoningai per daug nelenda į konservatorių ir „valstiečių“ konfliktą, tarsi stengiasi pasilikti nuošalyje.
Žiūrint į apklausas, tai yra viena iš trijų partijų, kurios tikrai gali, jeigu nebus kažkokių politinių kataklizmų, būti ramios, kad pateks į Seimą. Nes visi kiti žaidėjai yra ant ribos“, – teigia jis.
Politologas A.Krupavičius pritaria ir pabrėžia, kad Lietuvoje vyrauja „antipartiniai sentimentai“, tai reiškia, kad bent du trečdaliai visuomenės mano, kad politinės partijos Lietuvoje veikia netinkamai. O toks nusivylimas skatina ieškoti naujo veido politikoje. Tik šiais metais tai padaryti bus kur kas sunkiau.
„Rinkimų kampanija bus trumpas karas, tai šiek tiek keičia žaidimo taisykles. Jeigu mes buvome pripratę prie ilgų, praktiškai metus laiko iki rinkimų besisukančių kampanijų, tai šį kartą scenarijus yra kitas.
Tokiame scenarijuje netikėtumo reiškinys gali irgi suveikti, bet turi būti pasiūla, o kol kas aiškios pasiūlos protesto rinkėjui tikrai nėra“, – sako politologas.
Pandemija palanki „valstiečiams“, bet kova bus įtempta
Politologai sako, kad rinkiminiu metu politinių rietenų paprastai padaugėja, nes jos partijoms yra naudingos. Tačiau artėjančiuose rinkimuose daug lemia ir koronaviruso sukeltos pandemijos kontekstas, kuris valdantiesiems buvo ir tebėra palankus.
„Tikrai, daliai rinkėjų tai yra savotiškas dėmesio pritraukimas. Ar naudingas politinėms partijoms konfliktinis komunikavimas? Taip, naudingas. Nes tada iš tikrųjų apie jas kalbame“, – mano profesorius L.Bielinis.
Jis pažymi, kad žmonėms, jau apsisprendusiems už ką šie balsuos rinkimuose, aštresnės diskusijos įtakos neturės, o tiems, kurie dvejoja – padės pasispręsti.
M.Baltrukevičius atkreipia dėmesį į pandemijos faktorių, kuris yra palankus valdantiesiems, todėl priešpriešos su konservatoriais rinkimų kampanijos metu jiems gali ir nereikėti.
Jeigu būtų tokios išmokos pensininkams ir šeimoms didinamos prieš rinkimus, be COVID-19 konteksto, visa tai atrodytų visiškai kitaip.
„Valdančiųjų „valstiečių“, kurie į ekonomines koronaviruso pasekmes reaguoja stipriai atsukdami pinigų kranelius, taktika yra gana suprantama, nes tai yra labai populiaru. Mes matėme balsavimus dėl paramos šeimoms, dėl paramos pensininkams, matėme daug retorinio pasipriešinimo, bet politikai supranta, kad šie pasiūlymai yra populiarūs, o būdamas prieš – stipriai rizikuoji.
Dabar, aišku, jie yra kaltinami dėl to, kad naudojasi esama padėtimi, bet iš kitos pusės, jeigu būtų išmokos pensininkams ir šeimoms didinamos prieš rinkimus, be COVID-19 konteksto, visa tai atrodytų visiškai kitaip“, – susiklosčiusią situaciją komentuoja M.Baltrukevičius.
Tačiau jis pabrėžia, kad Lietuvoje Seimo rinkimuose viskas galiausiai susiveda į partijų sąrašus ir atitinkamus asmenis. O partijų programos, jų įgyvendinimas ir diskusijos, kaip ir anksčiau, liks kiek nuošalyje.
