„Didžiojo šeimos gynimo maršo“ ir trijų dienų mitingo prie Seimo organizatoriai pirmadienį pranešė įsteigę asociaciją „Lietuvos šeimų sąjūdis“.
„Kaune susirinko 35 steigėjai iš visos Lietuvos, kurie bendru sutarimu vienbalsiai balsuodami įsteigė asociaciją „Lietuvos šeimų sąjūdis“, – spaudos konferencijoje kalbėjo vienas iš organizatorių Arvydas Daunys.
Jo teigimu, buvo išrinkta taryba bei pasirašyti įstatai.
„Kitas žingsnis maždaug rugpjūčio viduryje bus šaukiamas suvažiavimas kartu su naujų narių priėmimu, bus nubrėžiamos mūsų naujo judėjimo gairės, tvirtinami tikslai“, – pasakojo A.Daunys.
Dar prieš įvykstant protesto akcijai ir mitingams prie Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros rūmų, buvo svarstoma, ar už idėjos, neva ginti tradicines šeimas, nesislepia tikrasis organizatorių tikslas – burti politinę partiją.
Organizatoriams įsteigus asociaciją,15min kalbinti politologai sakė, kad partijos kūrimas yra labai tikėtinas, tačiau dėl galimos sėkmės ateinančiuose rinkimuose nuomonės išsiskyrė.
Mato „Drąsos kelio“ analogiją
Mykolo Romerio universiteto (MRU) docento, politologo Virgio Valentinavičiaus taigimu, Lietuvoje pagrindo steigti politinę partiją visada atsiranda.
O šiandien, kai viešojoje erdvėje intensyviai diskutuojama dėl tos pačios lyties santykių įteisinimo, Stambulo konvencijos, „pagrindas gana realus ir nieko nuostabaus, kad kažkas bando šiuo dalyku pasinaudoti.“
„Iš visko sprendžiant, organizatoriai yra radikalūs, jei ne marginalūs politikos veikėjai, ir jeigu [bursis partija], labai tikėtina, kad turėsime antrą „Drąsos kelią“ su atitinkamomis galimybėmis laimėti rinkimuose 10–12 proc. balsų. Taigi tuomet matytųsi radikali, marginali, labai triukšminga, ekstremistiška politinė jėga“, – galimą scenarijų išdėstė jis.
Partija „Drąsos kelias“ buvo įkurta 2012 metais Garliavoje. Ją įkūrė prieš įsivaizduojamą pedofilijos klaną kovojusio, du žmones nužudžiusio, o vėliau negyvo rasto kauniečio Drąsiaus Kedžio sesuo Neringa Venckienė.
2012–2016 m. Seimo kadencijoje buvo išrinkti septyni šios partijos nariai. Šiuo metu „Drąsos kelias“ Seime atstovų neturi. 
V.Valentinavičiaus teigimu, Garliavos įvykiai ir gegužę organizuotas „Didysis Šeimų gynimo maršas“ Vingio parke turi panašumų.
Tačiau pastarasis judėjimas esą kuriasi labai įdomiame kontekste, kai visuomenė yra įaudrinta, o šalies prezidentas Gitanas Nausėda sąjūdį bent kol kas labai vienareikšmiškai palaiko.
Į Seimą nebūtinai patektų
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorė Ainė Ramonaitė taip pat mano, kad „Didžiojo Šeimų gynimo maršo“ organizatoriai, net jeigu anksčiau ir neplanavo kurti partijos, pajuto galią ir gali puoselėti tokią idėją.
Tačiau ji nėra tikra, kad rinkimai naujai politinei jėgai būtų sėkmingi.
Viena vertus, pažymėjo ji, Lietuvoje partinė sistema yra nestabili, o rinkėjai yra linkę balsuoti už naujas partijas.
„Šia prasme pas mus visada yra vietos naujoms partijoms, o jos dažnai tuo lošia“, – teigė ji.
Be to, į gegužės mėnesį organizuotą protesto akciją Vingio parke susirinko nemažai žmonių, tad jeigu šie partiją palaikytų, galbūt jai net pavyktų peržengti Seimo rinkiminį barjerą.
„Kita vertus, mes matome, kad Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) labai intensyviai duoda ženklus ir bando aiškiai pozicionuoti save toje pačioje barikadų pusėje ir rinkėjus laikyti prie savęs.
Iš to, kiek leidžia spėti mūsų tyrimai, tikėtina, kad didžiąją dalį tų žmonių kaip tik pasiims valstiečių ir žaliųjų sąjunga. O tada ta erdvė naujai partijai gerokai sumažės. Ir klausimas, ar jos beliks tiek, kad užtektų praeiti rinkimų barjerą“, – svarstė A.Ramonaitė.
Ji akcentavo, kad neretai labiau radikalūs ir nepatenkinti valdžia rinkėjai apskritai nėra linkę eiti prie balsadėžių, todėl dalis palaikančių naujos partijos idėjas nebūtinai pasivargintų už ją balsuoti.
Taip pat ji papildė, kad gyventojai, kurie Vingio parke susirinko ginti šeimos vertybių, tuo metu dar mažai žinojo apie mitingo organizatorius ir atėjo į jį dėl skirtingų priežasčių.
„Jiems gali būti nepriimtina ryškėjanti takoskyra, partijos retorika, jeigu ji susikirstų“, – pridūrė VU profesorė.
Vienos kadencijos partija
MRU docento V.Valentinavičiaus nuomone, naujai sukurta partija rastų draugų ir Seime. Esą ją entuziastingai palaikytų LVŽS bei Lietuvos lenkų rinkimų akcija – Krikščioniškų šeimų sąjunga.
Be to, bet kada savo paramą gali išsakyti ir Darbo partija.
„Kai užvirė tokia populistinė košė dėl požiūrio į seksualines mažumas, daug neatsakingų politikų ir politinių jėgų tikrai bandys tuo pasinaudoti ir tuo jau naudojasi“, – teigė jis.
Politologo nuomone, dalį balsų nauja partija galėtų nugvelbti iš „valstiečių“ ir dalį tiesiog iš rinkėjų, kurie nori balstuoti ne „už“, o „prieš“ kažką.
„Didžioji žmonių dalis balsuoja už nuosaikumą, centristines jėgas, bet yra 10–15 proc., kurie balsuoja už tokius dalykus.
Dažniausiai tokie žmonės retai kada balsuoja už pagrindines parlamentines partijas, jie ateina pabalsuoti prieš kažką. O tokios partijos yra labai patogus įrankis balsuoti prieš viską“, – pridūrė politologas.
Jo manymu, jeigu Šeimų maršo organizatoriai išties įsteigtų politinę partiją, ji, panašiai kaip ir „Drąsos kelias“, taptų vienos kadencijos politine jėga, o vėliau iš politinio lauko išnyktų.
Atsvara Laisvės partijai
Pasak A.Ramonaitės, pastaruoju metu politiniame Lietuvos lauke apskritai įvyko fundamentalus pokytis.
Anksčiau šalyje esą dominavo komunistinėmis ir antikomunistinėmis nuostatomis pagrįsta politinė skirtis, o vėliau kova vyko tik dėl to, kas geriau gali valdyti valstybę.
„Dabar mes matome rimtą vertybinį persigrupavimą, naujos skirties atsiradimą, kurią išprovokavo Laisvės partijos sėkmė. Ir šia prasme mes iš dalies supanašėjome su kitomis tiek vakarų Europos, tiek pokomunistinėmis šalimis. <...> Įšokome į, tiesą sakant, pavojingai riedantį ir skaldantį traukinį“, – teigė politologė.
Paklausta apie analogiškus atvejus praeityje, A.Ramonaitė teigė nemanati, kad šeimų maršo gynėjai kartoja tam tikrų jau „numirusių“ partijų scenarijus.
Įšokome į, tiesą sakant, pavojingai riedantį ir skaldantį traukinį.
Jos teigimu, naujos partijos iki šiol burdavosi labiau ne vertybiniu pagrindu, o su mintimi, kad yra „švaresnės“ partijos, mažiau korumpuotos ir galinčios geriau valdyti šalį.
O šiuo atveju judėjimas yra daug labiau paremtas vertybiniais klausimais, kaip atsvara Laisvės partijai.
