Statistiškai Klaipėdos miesto rinkėjai – vieni pasyviausių Lietuvoje, bet politologė nelinkusi to dramatizuoti. „Fiziškai tų žmonių čia nėra ir dėl to atrodo, kad mes pasyvūs, bet čia, matyt, reikėtų ieškoti kitokio termino, kaip tokį fenomeną įvardinti“, – pasakojo ji.
Politologę kalbina Klaipėdos universiteto Žurnalistikos antrojo kurso studentas Rapolas Neniškis.
– Pastaruosiuose rinkimuose Klaipėdos miesto rinkėjai būdavo vieni pasyviausių visoje Lietuvoje. Kaip manote, kokios to priežastys?
– Klaipėdos rinkėjai visada yra pasyviausi arba vieni iš pasyviausių. Matyt, neturėtume jau stebėtis, nes į šitą klausimą jau daug metų bandoma atsakyti, visi ieško priežasčių, ir kelias prielaidas galime iškelti.
Viena iš prielaidų yra ta, kad tikrai yra dalis žmonių, kurie nesidomi politika ir yra ja nusivylę. Ir nepamirškime, kad visgi labai svarbų vaidmenį atlieka pakankamai didelis procentas rusakalbių. Natūralu, kad rusakalbiai mažiau domisi Lietuvoje vykstančiais politiniais procesais ir mažiau aktyviai įsitraukia.
Kita bandymo paaiškinti situaciją dalis yra tai, kad Klaipėdos mieste, nepaisant oficialaus deklaruoto gyventojų skaičiaus, mes turime žymiai mažiau čia realiai gyvenančių žmonių dėl labai elementarios priežasties.
Miestas yra specifinis, mes turime labai daug žmonių, dirbančių jūriniame sektoriuje, kurie čia nuolat neleidžia laiko. Sakykime, žmonės, dirbantys naftos platformose, dažnai turi išvykti ir specialiai dėl rinkimų beveik nebūna, kad kas nors atvažiuotų. Tikrai yra tekę kalbėtis su žmonėmis, kurie dirba nebūtinai naftos platformose, o, pavyzdžiui, Skandinavijos valstybėse.
Mes įpratę, kad ten labai daug būtent Klaipėdos gyventojų dirba. Galima manyti, kad jie galėtų registruotis ir balsuoti užsienyje – gi yra galimybės sudarytos, – bet žmonės sako, kad jiems 500 kilometrų specialiai važiuoti iki sostinės iš kur nors ten šalia poliarinio rato nėra tokio entuziazmo. Fiziškai tų žmonių čia nėra ir dėl to atrodo, kad mes pasyvūs, bet čia, matyt, reikėtų ieškoti kitokio termino, kaip tokį fenomeną įvardinti. To neturi kiti miestai, tai būtent Klaipėdos specifika. Tai yra tokios pagrindinės priežastys, galbūt dar kokia nors yra. Čia reikėtų atskirų tyrimų, bet kol kas niekas nėra galutinai atsakęs į šį klausimą.
– Kaip reikėtų įtraukti Jūsų minėtus rusakalbius ir kitas tautines mažumas į valstybės politinį gyvenimą?
– Aktyvesnė jų dalis jau ne vienerius metus kalba, kad jiems trūksta dėmesio. Dėmesio iš centrinės valdžios.
Iš vietos valdžios to dėmesio šiek tiek sulaukia, nes vietos rinkimuose tikriausiai, nors sunku vienareikšmiškai teigti, jie yra truputėlį aktyvesni nei nacionaliniuose rinkimuose, kaip bebūtų keista. Bet trūksta dėmesio iš centrinės valdžios.
Tikrai yra tekę dalyvauti bendrose laidose kartu su mūsų rusakalbių bendruomenių atstovais, tai žmonės tikrai visi kaip vienas sako, kad galėtų kas nors iš centrinės valdžios bent kartą atvažiuoti pas juos, susitikti su jais, pasidomėti, kuo jie gyvena, kaip gyvena.
Jie sako, kad centrinės valdžios atstovai įvardina juos visus antivalstybiniais, penktąja kolona, bet ne visi gi tokie yra. Ir, be abejo, per pastaruosius dvejus metus pakankamai jautriai yra į tai reaguojama. Ir tarp jų tai yra svarbus klausimas, nes jie ne visi yra proputiniški. Tai, sakykime, nėra pakankamai integruojamos tos įvairios rusakalbių bendruomenės į nacionalinį gyvenimą.
– Prieikime prie būtent šių rinkimų. Klaipėdos vienmandačių apygardų sąrašuose galima rasti žmonių, menkai susijusių su miestu. Pavyzdžiui, Žydrūnas Savickas ar Waldemaras Tomaszewskis nėra nei gimę, nei gyvenę Klaipėdoje. Ką apie tai manote?
– Partijos labai pyksta, kai aš taip pasakau, bet viena iš priežasčių yra, kad partijos neturi pakankamai žmonių, kuriuos galėtų kelti vienmandatėse apygardose visoje Lietuvoje. Praktika rodo, kad sąraše gali būti daug pavardžių, bet ne visi gali aktyviai įsitraukti į politinę veiklą.
Bet kita priežastis yra pakankamai aiški ir pragmatiška – žmogus dalyvaudamas vienmandatėje apygardoje vis tiek reklamuoja politinę jėgą ir pritraukia daugiau balsų daugiamandatei apygardai, t. y. politinei jėgai. Tai natūralu, kad, jeigu kažkam, pavyzdžiui, ponas Savickas labai patinka, tai tikrai ieškos ne tik tame lapelyje, kur jį reikia pažymėti, bet ir už politinę jėgą balsuos ir galbūt net bandys surasti sąraše ir reitinguoti. Tai čia yra papildomi balsai daugiamandatėje įveikti kartelę.
– Bet ar taip elgtis moralu?
– Geras klausimas. Būtų gerai, kad tos moralės būtų daugiau politikoje, bet matome, kad jau daugybę metų mes jos mažai randame. O kitas dalykas čia, matyt, ir politinės partijos turėtų susirūpinti, nes pasitikėjimas politinėmis partijomis ir pasitikėjimas Seimu yra mažiausias, t. y. pasitikėjimo dugne.
Kitaip sakant, nepasitikėjimas yra labai didelis, bet kol kas šiemet per šią rinkimų kampaniją beveik niekas jau nebekalba apie moralę. Labai mažai yra kalbama apie politinės kultūros didinimą, apie pasitikėjimo auginimą, kas per praėjusią rinkimų kampaniją tikrai buvo populiari tema pokalbiuose, debatuose, diskusijose, bet praktiškai niekas to tada nerealizavo. Ir dabar išvis šita tema yra nukeliavusi net ne į trečią, o į ketvirtą ar penktą planą, kažkur visiškai pasimetusi kitų temų gausybėje.
Bet tai kenkia pačioms politinėms partijoms, grįžta bumerangu tas nesirūpinimas, nes pasitikėjimas politinėmis partijomis neauga, tada, natūralu, žmonės nenori stoti į politines partijas. Iš karto atsiranda toks negatyvo šleifas, kai žmogus priklauso vienai ar kitai politinei jėgai, nes tada, vadinasi, jis yra susitaręs. Ir tada mes turime tokį uždarą ratą, iš kurio niekaip negalime išeiti ir partinė sistema Lietuvoje degraduoja.
– Galima neabejoti, kad stebėjote visus Klaipėdos vienmandačių apygardų debatus. Koks bendras įspūdis?
– Labai skirtingas vaizdas susidarė. Jau įvyko visi debatai ir mes susirašinėdami su kolegomis bandėme ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl visos keturios apygardos taip netolygiai atrodė.
Viena iš prielaidų buvo, kad galbūt, kadangi keturi skirtingi moderatoriai buvo ir uždavinėjo pakankamai skirtingus klausimus iš visai skirtingų temų.
Bet iš kitos pusės, pradžioje man atrodė, kad Danės apygardos debatuose prasčiausia situacija, bet po įvykusių Marių apygardos debatų pradėjau galvoti kitaip. Tas silpnumas šitų Marių apygardos debatų, man atrodo, buvo sąlygotas didelio kandidatų nuovargio, nes tikrai jautėsi, kad jau patys kandidatai nebejaučia, kad vietomis daro klaidas, klysta užuot negatyvo pasakydami pozityvą, klaidingai vartoja priešdėlį „ne“.
Tai, matyt, nuovargio jau yra, bet aš nenorėčiau, kad politikai juo dangstytųsi.
Aš turiu savo tokią labai asmeninę nuomonę – jokiais tyrimais aš to negaliu įrodyti ir pagrįsti – bet stebėdama tikrai jau ne vienerius metus rinkimų kampanijas aš matau, kad Lietuvoje yra skiriamas per trumpas laiko tarpas rinkimų kampanijai.
Tas vienas mėnuo kalbant apie prezidento rinkimus yra pakankamas, bet, jeigu mes kalbame apie parlamento rinkimus, kuriuose turime daug politinių jėgų, o dar ir vienmandatininkų, tai yra per mažai laiko diskusijoms ir tikriesiems debatams. Dabar gi ne debatai, dabar yra prisistatymai, reikėtų daiktus vadinti tikraisiais vardais. Kandidatai ateina, prisistato, atsako į vieną kitą klausimą, vienas kitas prisistatymas pavirsta šiokia tokia diskusija, bet tikrų debatų nėra.
Įdomiausia, dabar, kai yra tas nuovargis, pradeda atsiverti tikrieji veidai. Pradžioje jie visi labai gražūs, visi išmokę tekstus gražiai kalba, o dabar yra nuovargis, tekstai pamirštami, išmoktos šabloninės frazės pradedamos kartoti.
Jie urmu dalyvauja, labai mažai pokalbių yra. Kalbamasi tik su lyderiais, o visus kitus pažinti laiko per mažai ir jiems pasirodyti laiko per mažai. Ir kas įdomiausia, dabar, kai yra tas nuovargis, pradeda atsiverti tikrieji veidai. Pradžioje jie visi labai gražūs, visi išmokę tekstus gražiai kalba, o dabar yra nuovargis, tekstai pamirštami, išmoktos šabloninės frazės pradedamos kartoti, bet jos jau su pykčiu pradedamos kartoti ir reikėtų dar savaitės ar dviejų, kad pagaliau tikrai pamatytume, kas tikrai turi, ką pasakyti ir tikrai gebės dirbti parlamente.
Aišku, galima sėdėti ir nieko neveikti, natūralu, kad kolektyvuose būna tokių žmonių, bet, jeigu tikrai norime, kad žmogus dirbtų, tai jau dabar galime pamatyti, kiek realiai gebės, netgi kiek pajėgs fiziškai dirbti sunkiose situacijose, pavyzdžiui, karinio konflikto atveju. Matėme, kas Ukrainoje su parlamentu darėsi.
Svarbu, kad atsiskleistų tikrieji kandidatų veidai, kad žinotume, kaip jie reaguotų tokioje įtemptoje situacijoje. Tikrieji veidai pradeda ryškėti tik dabar, bet jau per vėlu žmonėms pamatyti. Ir labai trūksta diskusijų su vienu ar dviem kandidatais, kad būtų galima išsiklausinėti tikrąjį požiūrį. Dabar kol kas toks bendras vaizdas, kad taip praslystame paviršiumi ir dėl to labai sunku pasakyti, koks įspūdis. Na, įspūdis nėra labai geras iš tikrųjų visų keturių apygardų debatų, nėra labai geras, kandidatai neblizgėjo.
– Vienuose iš debatų Jūs užduodama kandidatams klausimą apgailestavote, jog Klaipėdos vienmandatėse apygardose išrinkti parlamentarai Seime nekelia Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, temos, o tik diskutuoja apie uosto kompanijų krovos apimčių didinimą. Kodėl Jūs akcentuojate tokią problemą? Ir kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti keliama jūrinės valstybės tema Seime?
– Pirmiausia, matyt, norėtųsi, kad visi Klaipėdoje kandidatuojantys žmonės būtų susipažinę, ką reiškia jūrinė valstybė ir ką reiškia mėlynoji ekonomika.
Bijau suklysti dėl tikslaus partijų skaičiaus, bet mes dabar turime tik gal trijų politinių partijų programas, kuriose pavartotas mėlynosios ekonomikos terminas. Dabar daug kas kalba apie žaliąjį kursą, žaliuosius dalykus, bet mėlynoji ekonomika Europos Sąjungos lygmenyje eina beveik koja kojon su žaliąja politika. Ir mėlynoji ekonomika – tai ne tik uostas ar jo krova. Tai reiškia daug daugiau.
Aišku, turizmo tema kandidatams dar suprantama, bet yra ir bioekonomika, yra galimybės išnaudoti mūsų jūrą kaip išteklių, kad galėtume vystyti pramonę, vystyti gamybą, pavyzdžiui, galima dumblius išnaudoti.
Bet įdomiausia tai, kad mūsų centrinė valdžia, jeigu mes žiūrime į šalies vystymosi, ateities perspektyvų strateginius dokumentus, tam skiria mikroniškai mažai dėmesio, net mažiau negu mažai. O mes turime tokių išteklių ir faktiškai tik Klaipėdos miesto ir galbūt regiono iniciatyva bandoma tempti visą Lietuvą.
Tai norėtųsi daugiau pagalbos iš centro, nes yra galimybės gauti finansavimą iš Europos Sąjungos, bet, kadangi mes nesame mėlynosios ekonomikos įrašę į strateginio planavimo dokumentus, tai atitinkamai ir mūsų regionas, turintis savo paruoštą strategiją, nebegali, grubiai tariant, pasiimti tų Europos Sąjungos pinigų. Kad centrinė valdžia įtrauktų mėlynąją ekonomiką į strateginio planavimo dokumentus, aš nematau kito kelio, kaip tiktai per klaipėdiečius, galbūt ir daugiamandatėse apygardose išrinktus, nebūtinai vienmandatininkus.
Į Seimą išrinkti kandidatai iš Klaipėdos miesto ar regiono, tarkime, iš Palangos ar Šilutės, turi pradėti proaktyvią veiklą, nes mes turime neišnaudotą potencialą.
Į Seimą išrinkti kandidatai iš Klaipėdos miesto ar regiono, tarkime, iš Palangos ar Šilutės, turi pradėti proaktyvią veiklą, nes mes turime neišnaudotą potencialą. Deja, toje diskusijoje, kai šitą klausimą uždaviau, viskas vėl susiredukavo į uosto krovą, kas iš esmės yra tik labai maža mėlynosios ekonomikos dalis. Ir netgi tie kandidatai, kurių politinių jėgų programose yra paminėta mėlynoji ekonomika, apie tai pamiršo tą akimirką pakalbėti arba gal neskaitė savo partijų programų.
Man toks labai blankus, liūdnas įspūdis susidarė dėl šio klausimo, juolab, kad tikrai mieste yra ir ta vadinamoji jūruomenė – jūrininkus vienijanti bendruomenė. Jie tikrai stengiasi išjudinti tą klausimą, bet kol kas Vilniuje sunkiai matyti Baltijos jūra.
– Praėjusiose rinkimuose Klaipėdos vienmandatėse apygardose triumfavo du TS-LKD kandidatai bei po vieną LS ir LVŽS atstovą. Ar šįkart partinis rinkimų laimėtojų pasiskirstymas gali pasikeisti?
– Aš neprognozuoju, stengiuosi kuo mažiau prognozuoti tokius dalykus. Čia reikėtų, matyt, klausti žmonių, kurie daugiau dirba su ilgalaike statistine perspektyva, renka ir analizuoja konkrečiai statistinius duomenis.
Visokie variantai gali susidėlioti. Viskas priklausys nuo atėjusių rinkėjų, šį kartą vienintelis kriterijus – kiek žmonių ateis balsuoti, nes gali susidaryti labai skirtingas vaizdas.
Palyginimui pažiūrėjus į Europos parlamento rinkimų rezultatus, aš labai abejoju, kad mes turėtume dviejų politinių jėgų atstovus Europos parlamente, jeigu būtų atėjusi didesnė dalis rinkėjų. Aš konkrečiai turiu omenyje Lietuvos fenomeną poną Petrą Gražulį ir poną Waldemarą Tomaszewskį. Jeigu būtų atėję, tarkime, dvigubai daugiau rinkėjų, tai galėjo vaizdas būti ir kitas. Tai šiuose rinkimuose viską parodys rinkėjų aktyvumas, kuris Klaipėdoje yra labai žemas, rinkėjai tiesiog neina balsuoti. Taigi, aš nedrįsčiau sakyti, kad laimėtojų pasiskirstymas kartosis.
– Pastaruosiuose dviejuose rinkimuose daugiamandatėse apygardose Klaipėdos gyventojai gausiausiai balsuodavo už TS-LKD partiją. Ar tokia tendencija, Jūsų nuomone, gali pasikartoti, turint galvoje tai, jog ši partija pastarąją kadenciją buvo valdžioje?
– Vienareikšmiškai ne. Kodėl taip sakau? O dėl to, kad mes turime labai gerą lakmuso popierėlį – pernai vykusius savivaldybių tarybų rinkimus, kur konservatoriai išbarstė labai didelę dalį savo rinkėjų. Visgi aš manau, kad Klaipėda neišsiskirs labai stipriai iš konteksto, mes turėsime gana panašius rezultatus daugiamandatėje, kokios yra visuomenės nuomonių apklausų tendencijos.
Nesakau, kad būtent ta procentine dalimi, bet tendencija, kas yra lyderiai, išliks. Ir dar, kadangi mes vis tiek turime žiūrėti, kokie buvo prezidento rinkimų kampanijos rezultatai, Europos parlamento rinkimų ir pernykščiai savivaldos rinkimai, tai manau, kad tikrai ir Liaudies partija turės pasekėjų, kurie galbūt Lietuvos kontekste ir šiek tiek mažiau turėtų surinkti. Taigi, manau, kad visuomenės nuomonių apklausų tendencijos išliks ir dar rezultatus lems truputėlis savos specifikos. Bet, kad konservatoriai yra ištaškę ir išbarstę savo rinkėjus, tai čia faktas. Ir aš manau, kad tas faktas pasitvirtins Seimo rinkimuose. Aišku, galiu klysti, bet aš manau, kad taip bus.
– Ar šiuose rinkimuose, Jūsų nuomone, į Seimą gali patekti kokia nors partija, kuri keltų grėsmę Lietuvai dabartiniame geopolitiniame kontekste?
– Taip, vienareikšmiškai. Bet nebūtinai daugiamandatėse apygardose, gali ir vienmandatėje apygardoje būti išrinktas žmogus, kuris pasižymės keliančiomis pavojų mūsų šalies valstybingumo pamatams idėjomis. Daugiau net neturiu, ką komentuoti. Aš manau, kad tokių asmenų turėsime šiame Seime.
– Viename savo socialinio tinklo įrašų partijų debatuose daugiamandatėse apygardose pasisakančius politikus lyginote su Justino Marcinkevičiaus poetinio kūrinio „Grybų karas“ veikėju Lepšiu. Kodėl Jums kilo tokios asociacijos?
– Tas įrašas buvo mano rubrikoje „Paikai“, kurioje aš laidau juokelius, bet, aišku, kaip sakoma, nėra dūmų be ugnies. Tai ir tos paikos mintys atkeliauja ne veltui. O kodėl būtent Lepšis? Jis sakė: „Aš visai nenoriu karo“.
Aš apeliavau į tai, kad mes turime labai daug šiais metais kandidatuojančių politinių jėgų, kurios labai negražiai išnaudoja karo motyvą ir tiesiog apsimestinai, labai grubiai ir labai primityviai „grūda“ mums tą „karo taikos idėją“ ir, aišku, dar yra tokių žmonių, kurie įsivaizduoja esą labai galingi, tokie pat galingi kaip Donaldas Trumpas. Jie teigia, kad galės paveikti Vladimirą Putiną ir Volodymyrą Zelenskį bei susodinti juos už vieno stalo.
Čia jau net ne komedija, čia tragikomedija, absurdu ir farsu viskas virsta.
Tai čia išvis jau peržengiama absurdo riba. Čia jau net ne komedija, čia tragikomedija, absurdu ir farsu viskas virsta. Tai mano mintis buvo tokia, kad labai negražiai, labai primityviai ir grubiai yra išnaudojama šita tema tam, kad būtų paveikti rinkėjai.
O kas nori karo? Gal ir yra vienas kitas žmogus, norintis karo, bet šiaip iš principo dauguma žmonių vis tiek karo bijo, karo nenori, tai čia yra labai grubus toks ėjimas puikiai žinant, kad parlamente yra kitos funkcijos svarbesnės. Dėl idėjų turėtų kautis, dėl to, ką realiai galėtų padaryti, o ne užsiimti druskos barstymu žmonėms ant žaizdos.
– Rinkimų kampanijos metu Jūs kiekvieną savaitę savo socialinio tinklo Facebook paskyroje skelbiate įrašus su grotažyme Laiptinės kronikos, kuriuose dalinatės prie savo laiptinės skelbimų lentos priklijuotų reklaminių kandidatų plakatų nuotraukomis. Kaip kilo mintis tai fiksuoti?
– Gyvenu pasyviausioje Marių rinkimų apygardoje. Miestas yra pasyvus, bet Marių apygarda dar pasyvesnė, mes net vidurkį miesto nėjimo balsuoti pralenkiame, dugną pramušame. Tai, kadangi žinau, kad mano „Facebook“ paskyrą skaito ir kaimynai, ir bičiuliai, norėjau tokio suaktyvinimo truputėlį įnešti, kad domėtųsi.
Bet iš kitos pusės, aš per keletą rinkimų, kai jau ten gyvenu, pastebėjau, kad ir politikai nesistengdavo. Sunku lyginti su tuo, kas būdavo centrinėje miesto dalyje arba šiaurinėje miesto dalyje, kur viskas mirgėdavo nuo kandidatų siunčiamų politinių žinučių. Tai man norėjosi bent to, kad kandidatai atneštų į pietinę miesto dalį žinutę, kad rinkimai išvis vyksta. Ir manau, kad šiemet tai pavyko, nes tikrai stengėsi kandidatai, pamatę, kad gali pasinaudoti mano „Facebook“ paskyra nemokamai reklamai.
To judėjimo tikrai yra, aš matau iš kaimynų reakcijos, kad jie irgi visa tai pamatė. Ir netgi galbūt įvyks sensacija ir kas nors iš mano kaimyninės aplinkos, niekur nebalsavusių 30 metų, šiemet nueis balsuoti.
– Sprendžiant iš Jūsų skelbiamų įrašų, rinkimų kampanijos metu kandidatai susiduria su problema, kad laiptinės gyventojai nuplėšia jų plakatus. Kodėl žmonės linkę taip elgtis?
– Darėme tokį mažą eksperimentą, mažą stebėjimą ir visgi sakyčiau, kad čia ne šiaip žmonės plėšo, o tai yra tikslingai nukreipta priešiškų kandidatų kampanija, kurie siunčia savo žmones, kad apvalytų laiptines, apvalytų rajoną nuo reklamų.
Tokį dalyką tikrai esu pastebėjusi ir kandidatai tą patį sako. Vienas kitas nuplėšimo atvejis gali įvykti tiesiog spontaniškai pačių gyventojų, bet pakankamai nemaža dalis yra tikslingos antikampanijos. Čia jau reikėtų detaliau gilintis, kodėl taip vyksta, bet kol kas neteko pačių žmonių pagauti už rankos, nors labai norėjosi pamatyti, kada jie tai daro. Bet, kad čia yra tikslingas veikimas, matosi iš nuplėšimo būdų. Aš kiekvieną dieną sekdavau šitą situaciją ir matydavau, kad gyventojai ramiai praeina, kai kurie net nemato, nepakelia akių. Čia yra veikimas iš išorės.
– Ko tikitės iš šių Seimo rinkimų? Kokių turite lūkesčių ar vilčių?
– Aš naivus žmogus esu iš principo. Tai mano viltis per kiekvienus rinkimus būna, kad pagaliau rinkėjų aktyvumas Klaipėdoje išaugs. Tai aš labai norėčiau šito, bet turiu didelį įtarimą, kad mano viltys vėl bus sudaužytos.
Aišku, dar labiau norėčiau, kad Marių rinkimų apygarda pagaliau „išjudėtų“. Čia mano noras didžiausias. Visiškai ne tai, ką išrinks ar kokie bus rinkimų rezultatai bet, kad pagaliau žmonės pradėtų aktyviau dalyvauti rinkimuose. Čia mano didžiausias noras, viltis, lūkestis, o kaip bus pamatysime, bet kol kas greičiausiai nebus taip. Esu naivi pesimistė.
