Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekano A.Krupavičiaus teigimu, tai, ar R.Šimašius su V.Matijošaičiu išties, vertinant veiksmingą komunikaciją, apsikeitė pozicijomis, parodys visuomenės nuomonės tyrimai.
Pasak jo, Kauno meras po nesėkmingo reitingo kritimą sąlygojusio ruožo pastarosiose apklausose vis vien išlieka vienas palankiausiai vertinamų šalies politikų – patenka į ketvertuką ir lenkia net ministrą pirmininką. Jo reitingas, lyginant vasario ir kovo mėnesius, pakilo nuo 37,5 iki 42 proc. Būtent tiek apklaustųjų V.Matijošaitį vertina palankiai. Būtent toks reitingas, politologo nuomone, rodo stabilizavimosi požymius.
„Visuomenės akyse populiarumo susvyravimas buvo kurį laiką ir tą populiarumo duobę, panašu, kad Matijošaitis įveikė. Visuomenės nuomonės perspektyvoje Vilniaus meras Šimašius vos ne dvigubai atsiliko nuo Kauno mero – 26,2 proc. Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, bent jau „Vilmorus“ tyrime, iš viso nebuvo, kiek pamenu, reitinguojamas“, – patikino A.Krupavičius.
– Dekane, kas, jūsų nuomone, pristabdė V.Matijošaičio reitingo kritimą ir visuomenės akyse jo asmenybę vėl nudažė palankesnėmis spalvomis?
– Didžioji klaida buvo bandymai prisijungti Kauno rajoną, iš viršaus, nekreipiant dėmesio į visuomenės nuomonę, ypač Kauno rajono gyventojų nuotaikas. Bet vėliau tie žingsniai buvo pristabdyti ir tam tikrą laikotarpį tai jau neeskaluojama situacija. Kitas prieštaringas žingsnis – dėl Kauno rajono gyventojų, kurie leidžia vaikus į Kauno miesto darželius, papildomo apmokestinimo, taip pat nuėjo į antrą planą. Matijošaitis, bent jau visuomenės akyse, populiarumo nepraranda.
– Šiokia tokia mįslė: Vilnius karantino metu imasi daugybės iniciatyvų ir dažnai apie tai komunikuoja, o Kaunas kažkaip arba nieko nebedaro, arba nepasiekia su savo žiniomis visuomenės. O juk kauniečių komunikacija buvo tokia garsi, dažnai jos epicentru tapdavo ir pats V.Matijošaitis, pvz., savo prabangiu automobiliu išbandęs naujo tilto tvirtumą.
– Iš tikrųjų karantino situacijoje mes matome gerokai skirtingus veikimo būdus. Vienas iš to veiksnių – jaučiamas Seimo rinkimų pamušalas, kitas – pagal natūrą didmiesčių merai yra skirtingi. R.Šimašius visuomet buvo atviresnis, mėgstantis reklamą ir savireklamą, o V.Matijošaičiui reklamą darė jo komanda, jis yra intravertiškesnė asmenybė. R.Šimašius dažnai savivaldybės sprendimus aiškina asmeniškai visose įmanomose viešosiose erdvėse, visais įmanomais kanalais. Panašiai, bet kiek kitaip – labiau spaudos konferencijų forma, sprendimus komentuoja ir Klaipėdos miesto meras.
– O kur dingo Kauno meras?
– Pasirodo laikas nuo laiko viešoje erdvėje, bet gerokai rečiau nei Vilniaus ar Klaipėdos merai. Net ir pati mero komanda nesistengia būti itin matoma. Kitą vertus, toks veikimo būdas formuoja dalykinės reakcijos į krizę įvaizdį: meras ir savivaldybė dirba savo darbą, kurį privalo atlikti. Juk ir sergamumo rodikliai Kaune, palyginus su Vilniumi ir Klaipėda, yra geresni. Tai vienas pagrindinių rodiklių, kuriais savivaldybė ir jos vadovas galėtų pasigirti: „Žiūrėkit, situacija valdoma Kaune gerai“.
– Tai kodėl nesinaudojama proga ir nepranešama garsiai? Kauno savivaldybė anksčiau kuklumu nepasižymėdavo. Sąmoningai V.Matijošaitis yra nuėjęs į šalį?
– Turėkite omenyje, kad viešųjų ryšių vadovas pasikeitė (Tomą Grigalevičių pakeitė Tomas Jarusevičius – aut. past.).
– Viešųjų ryšių vadovas pasikeitė ne tik Kaune, bet ir Vilniuje. Kol R.Šimašiaus komunikatorius buvo Aleksandras Zubriakovas, tol meras, galima sakyti, lipo iš bėdos į bėdą, o V.Matijošaičio pašonėje kol buvo T.Grigalevičius, šis lipo nuo kalno ant kalno. Dabar, karantino metu, matomiausias R.Šimašiaus komunikatorius yra Karolis Žukauskas (oficialiai spaudos atstovo pareigose A.Zubriakovą pernai pakeitė Ieva Dirmaitė) ir pastarasis ėmė daryti vieną pastebimą darbą po kito, o V.Matijošaičio patarėju esant T.Jarusevičiui, Kauno mero viešumoje tarsi neliko. Išties komunikatoriai taip kardinaliai gali keisti miestų valdžios veidą?
– Tikriausiai. Neaišku dar, tie pokyčiai į gerą ar į blogą, aš neskubėčiau vertinti. Kauno miesto savivaldybė pirmoje V.Matijošaičio kadencijoje išties buvo labai matoma, kiekvieną darbą apšviesdavo prožektorių šviesos.
Kita vertus, pats V.Matijošaitis niekuomet netroško prožektorių šviesos. Pagal savo būdą, stilių jis yra ganėtinai uždaras, netgi šiek tiek intravertas. Noru pasipuikuoti savo postu, veiklomis jis tikrai nepasižymėjo. Nesakyčiau, kad naujasis komunikatorius jam yra parankesnis. Taip, V.Matijošaičio dabartinė komanda yra daug nuosaikesnė, su visais to pliusais ir minusais. Buvusi viešųjų ryšių komanda buvo labai stipri, gerokai formavo miesto, savivaldybės, mero įvaizdį. Tas įvaizdis buvo tinkamai ir tinkamomis priemonėmis kuriamas. Dabar tokia, sakyčiau, viešųjų ryšių pauzė. Jei ji būtų atsitikusi pirmoje kadencijoje, galbūt reitingai nebūtų buvę tokie aukšti, kokie buvo artėjant 2019 m. rinkimams. Galima daug spekuliuoti.
V.Matijošaitis niekuomet netroško prožektorių šviesos.
– Paspekuliuokime. Kodėl Kauno miesto savivaldybė krizės metu nusprendė pereiti prie nuosaikios komunikacijos?
– Kai meras yra mažiau matomas, kai savivaldybė mažiau parodo savo veiklos rezultatų, ne taip intensyviai apie juos kalba, gali susidaryti įspūdis, kad ir tų darbų sąrašas gerokai sutrumpėjo ar dalis jų – nevykę. Lazda visuomet yra su dviem galais. Dabartinėje situacijoje juk panikos elementų taip pat pasitaiko viešoje erdvėje.
– Galbūt tuomet nuosaikumas – apsisaugojimas nuo didesnių viešų klaidų, o jas padaryti, esant situacijoje, kurioje iki šiol niekas nėra buvę, – daug didesnė tikimybė, nemanote?
– Tiesą sakant, labai sunku padaryti tas klaidas, jei daro viską iš eilės ir tvarkingai. Karantino režimo taisyklės yra aiškios ir konkrečios, apibrėžtos. Daugiau ar mažiau yra aišku, kaip elgtis, kaip viską sužiūrėti. Ilgų dairymųsi Kaune nebuvo. Visi sprendimai, kuriuos reikėjo priimti, yra priimti. Kaunas tikrai neišsiskiria netinkamais pavyzdžiais, priešingai, galima net kai kuriais aspektais Kauną girti. Štai Velykų savaitgalį, kai vyko įvažiavimų į miestus uždarymai, Kaunas susitvarkė su tuo be jokių incidentų. Taip, tai policijos didelis nuopelnas, bet miesto valdžia bendradarbiavo. Matėme visuomenei kalbantį ir administracijos direktorių (Vilių Šiliauską – aut. past.).
Taip, pandemijos metu merų komunikacijos stiliai yra skirtingi. Vienas meras – ramus, dalykiškas, mažai matomas (V.Matijošaitis – aut. past.), kiti du (Vilniaus ir Klaipėdos – aut. past.) – energingi, dinamiški, daug viešai asmeniškai komentuojantys situaciją savo miestuose, o kartais ir svetimuose. Kuris stilius yra geresnis? Niekas negalėtų pasakyti. Savaime nė vienas nėra geresnis. Svarbiausia, kokie yra rezultatai.
– Štai, jau turime rezultatą. R.Šimašiaus sprendimas paversti Vilnių milžiniška kavine po atviru dangumi nuskambėjo net BBC, CNN ir kitose žiniasklaidos milžinėse.
– (Nusijuokia). Šiandien cituoja, o buvo laikas, kai Vilnius turėjo visokiausių problemų su grįžtančiųjų į Lietuvą apgyvendinimu. Buvo ir chaoso elementų. Atsiradus neigiamos informacijos, Šimašius šiek tiek spruktelėjo į krūmus. Vilniaus meras su visa savo komunikacija, nepamirškim, turi antrą dugną. Ir tas dugnas yra Laisvės partija ir jos galimybės sėkmingiau dalyvauti artėjančiuose Seimo rinkimuose. Matyt, Šimašiaus suaktyvėjimas taip pat yra galimybė padidinti partijos matomumą, pasirodyti konkurencingesne politine jėga, sutelkti galimą elektoratą.
– O jau V.Matijošaičio, kaip naudingos džokerio kortos, niekas nebenori prieš rinkimus ištraukti? „Valstiečiai“ ne per seniausiai dar lošė šia korta.
– Taip, bandė naudotis, bet ne visai pasinaudojo. „Vieningo Kauno“ politikai buvo ir kitų partijų sąrašuose, pvz., socialdemokratų. Pats V.Matijošaitis asmeniškai rėmė buvusią konservatorių partijos narę Vidą Mariją Čigriejienę. Taigi „Vieningo Kauno“ ir Matijošaičio parama buvo labai išskleista. Šiai minutei, V.Matijošaičiui tikrai nėra poreikio daug dėmesio skirti būsimiems Seimo rinkimams, nes „Vieningas Kaunas“, veikiausiai, tuose rinkimuose nedalyvaus. Gal tik atskiri organizacijos nariai pasinaudos 2016 m. rinkimų pavyzdžiu – įeis į kitų partijų sąrašus. Gali net varžytis vienmandatėse rinkimų apygardose kaip nepriklausomi kandidatai. Tų scenarijų, matyt, yra.
Bet, tiesą sakant, tokio išorinio psichologinio spaudimo, kaip Laisvės partijos atveju, V.Matijošaitis nepatiria. V.Grubliauskas taip pat yra panašioje padėtyje – gali užsiimti vietos reikalais, nereikia daug savęs investuoti į kokios politinės jėgos reitingų padidinimą. Iš esmės Laisvės partijai nesėkmingi Seimo rinkimai reikštų labai rimtą pralaimėjimą, krizę, kuri gali baigtis ir organizacijos išsivaikščiojimu.
Atsiradus neigiamos informacijos, Šimašius šiek tiek spruktelėjo į krūmus.
– Esame anksčiau regėję ir labai artimą politinę draugystę tarp V.Matijošaičio ir premjero Sauliaus Skvernelio. Vienas kitą jie vadino merų meru ir premjerų premjeru, rinkėjams įsiminė ir epizodas legendinėje Kauno „Spurginėje“. Ši draugystė atšalo?
– Nemanyčiau. Vėl matome stiliaus ir tikslų skirtumus. Jei Šimašius itin kritiškai komentavo santykį su centrine valdžia, kritikavo jos sprendimus, įskaitant ir ministro pirmininko, tai daug nuosaikiau elgėsi Grubliauskas. Jis, jei turėjo kokių viešų nesutarimų, tai tik su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga.
O V.Matijošaitis kaip tik buvo tas vietos valdžios vadovas, kuris rodė, kad santykiai su centrine valdžia ir Vyriausybe yra naujame pakilime. Prisiminkime premjero vizitus karantino pradžioje. Jis lankėsi Kaune. Ir ne kartą. Premjero ir mero matomumas viešoje erdvėje kartojasi keletą kartų. Sakyčiau, tandemas niekur nedingo, tęsiasi. Taip, buvo praradęs pagreitį ir intensyvumą, bet karantinas atstatė buvusius santykius į intensyvesnį lygį.
– Kur pastebėjote V.Matijošaitį pandemijos metu?
– Tarybos posėdžiai, vienas kitas interviu žiniasklaidoje. Pasirodo Matijošaitis karts nuo karto ir su žiniasklaidos įžymybėmis. Vis dėlto, Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius Vilius Šiliauskas ar vicemeras Andrius Palionis išties viešoje erdvėje yra matomi dažniau nei meras.
– Užsiminėte apie epizodą, kai Vilniaus valdžia nesuvaldė situacijos su priverstine grįžtančiųjų iš užsienio izoliacija. Grįžo lietuviai ir į Kauno oro uostą. Jei iki tol renginių metu ar viešoje erdvėje Kauno miesto valdžia kartais bandydavo „pasisavinti“ Kauno laisvąją ekonominę zoną ar Kauno oro uosto pasiekimus, tai šiuo atveju, galbūt įžvelgdami, kad gali kilti bėdų, tarsi nusiplovė rankas, grįžtančiųjų izoliaciją palikdami Kauno rajono savivaldybės žinioje. Tuomet jau buvo pabrėžiama, kad Kauno oro uostas – Kauno rajono teritorija.
– Nevisai. Buvo nurodytos vietos, kur galėtų apgyvendinti Kaunas grįžtančiuosius. Sakyčiau, kad karantinas netgi sušvelnino Kauno ir Kauno rajono savivaldybių santykius. Buvo aiškinamasi vos ne kumščiais, kas yra teisus, bet pandemija įtampas išsklaidė. Pirma, dėl to, kad pati darbotvarkė pasikeitė, tad nesutarimai, santykių aiškinimasis atsidūrė tolimesniame plane. Nenorėčiau įžvelgti problemų permetimo kitiems. Kauno rajonui irgi reikia parodyti, kad jis moka spręsti problemas, kad jis taip pat turi vietą po saule.
– Ar ta vieta po saule atrasta? Kokį įspūdį karantino metu jums sudarė Kauno rajono savivaldybė? Nes jos požiūris, pvz., į sergančiųjų statistikos skelbimą Kauno rajono bendruomenei, buvo gana išskirtinis – neskelbiame, nes blogų žinių ir taip pakanka.
– Pagrindinės gydymo įstaigos yra Kaune, tad gal ir dirbtinai būtų atskiriama ta Kauno rajono statistika. Net nežinau, kiek iš tokios statistikos naudos būtų. Mažų mažiausiai galima pagirti, kad į jokį skandalą nei Kaunas, nei Kauno rajonas, tvarkydamiesi su pandemijos iššūkiais, neįsivėlė.
– Kaip ten tas posakis: kas nedirba, o šiuo atžvilgiu – darbų skambiai neviešina, tas neklysta.
– Manau, kad dirba ir stengiasi neklysti. Manau, kad šis posakis yra įkyrokai nevykęs. Bandymas pateisinti negalvojimą ir žioplystes. Reikia dirbti ir stengtis neklysti. Kauno miesto savivaldybė tikrai stengėsi pasiekti rezultatą, tad šiuo atveju šis posakis netinka.
