Šiek tiek abejodamas dėl tokio palyginimo, parinkau kelias portretines nuotraukas (Č.Kavaliauską 1995 m. Kaišiadoryse fotografavome kartu su Kęstučiu Trimaku) ir pasiunčiau kunigui Juliui Sasnauskui. Šis atsakė: „Iš tikrųjų atrodo, tarytum kunigas Česlovas būtų prisikėlęs…“.
Anuomet, prieš penkerius metus, tai palikome tik kaip gražų sutapimą. Tačiau dabar, artėjant popiežiaus vizitui Lietuvoje, norisi atidžiau pažiūrėti į Pranciškaus asmenį, jo veidą ir visokius, net netiesioginius, jo ryšius su mūsų kraštu ir jo žmonėmis. Kaip sako dabartinis nuncijus Lietuvoje, popiežiaus vizito metu reikės parodyti savo veidus.
Popiežiaus Pranciškaus ir kunigo Česlovo portretines nuotraukas prieš porą savaičių pasiunčiau psichologei Eglei Pelienei, veidotyros specialistei.
Psichologė atsiuntė šitokį tekstą: „Pasitelkus veidotyros principus ir analizuojant popiežiaus Pranciškaus ir kunigo Česlovo Kavaliausko veidus, stebina šių dviejų asmenybių ne tik prigimtinių veido bruožų panašumas, bet net veido mimikos ir raukšlių išsidėstymas, galvos laikysenos pozicija. Abi asmenybės turi itin dideles ausis, o tai liudija apie neįtikėtiną intelekto potencialą, individualią, savitą mąstyseną, prigimtinę lyderystę ir polinkį į filantropiją.
Aukšta, plati, kiek užapvalėjusi kakta abiejų veiduose rodo plačias pažiūras, įvairiapusį pasaulio suvokimą, platų interesų ratą, gerą strateginį mąstymą. Smakrai platūs, intensyvūs, smakro pozicija ryžtingai pakelta kiek į viršų – tai kalba apie asmenybės ryžtą, valingumą, beatodairišką tikslo siekimą. Tai itin tvirtų charakterių, stiprios valios asmenybės. Akys nedidelės, žvelgiančios iš gilių akiduobių, o tai kalba apie mąstysenos gilumą, rimtumą, dvasingumą ir prasmingumo paieškas. Antakiai vešlūs, žemi, arčiau akių linijos – tai socialūs, lengvai kontaktą su žmonėmis ir aplinka mezgantys žmonės.
Reikėtų pastebėti, jog kunigo Česlovo Kavaliausko veide daugiau pretenzingumo, kategoriškumo. Lūpos tvirtai sučiaupiamos, o tai rodo stiprią savitvardą ir santūrumą. Beje, abiejų asmenybių veido forma rodo puikius bendravimo įgūdžius, gebėjimą perprasti aplinką, žmones ir didelę empatiją.“ Nuo savęs galima pridurti, kad abu aptariami asmenys nešiojo didelių stiklų akinius su labai panašiais stambiais rėmais.
Vis dėlto tai tik išoriniai, nors ir stebinantys faktai. Yra ir daug gilesnio šių žmonių panašumo. Kai po kardinolų konklavos sprendimo išgirdome paprasto, neponiško popiežiaus kalbas ir maldas, kai pamatėme jo elgesį ir diplomatinio protokolo nepaisymus, išorinis Pranciškaus panašumas į Česlovą Kavaliauską įgijo idėjinį, net teologinį pobūdį.
Kas turėjo laimės atviriau bendrauti su Bažnyčios istoriku, teologu, Biblijos vertėju, poetu, buvusiu lagerininku Č.Kavaliausku, prisimena, kaip dar sovietmečiu ir pirmaisiais laisvės metais jis šaipėsi iš ceremonijas ir pabrėžiamą subordinaciją pamėgusios Lietuvos Katalikų Bažnyčios, nepažinusios horizontalaus krikščionių bendravimo. Šv.Raštą ir Bažnyčios istoriją puikiai permanęs Č.Kavaliauskas skausmingai ilgėjosi vidinių ir išorinių Vatikano reformų, kitoniško popiežių statuso, kuris atitiktų apaštalų laikus, karštos ir pasiaukojančios, savęs išsižadančios tarnystės standartus.
Kai išjungdavau „Mažosios studijos“ diktofoną, kunigas Česlovas kalbėdavo apie savo svajonę, koks galėtų ir turėtų būti popiežius (cituoju iš atminties): „Kam jam tie rūmai, ta balta suknia ir raudoni batai? Jau verčiau apsivilktų paprastą juodą jėzuitišką sutaną…“
Kunigo Česlovo žodžiai buvo pranašiški: tapęs popiežiumi, jėzuitas Bergoglio niekada neužsimovė raudono popiežiško apavo. Sklando pasakojimai, kaip jis skambina telefonu savo batsiuviui Argentinoje ir prašo pataisyti savo senus, nudėvėtus juodus batus. Pranciškus taip pat atsisakė auksinio žiedo ir auksinio kryžiaus ant krūtinės, prabangaus limuzino ir Vatikano apartamentų. Norėjo pakeisti ir sutaną, bet leidosi įtikinamas Vatikano valstybės protokolo sergėtojų.
Buvau girdėjęs, kad kunigas Kavaliauskas susirašinėjo su keliais įtakingais Vatikano asmenimis, tarp jų – su kardinolu Josephu Ratzingeriu, tuometiniu Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektu ir būsimuoju popiežiumi.
Dabar paklausiau apie tai akademiko Antano Buračo, kunigo Česlovo sūnėno, kuris atrašė: „Dėdė kelissyk rodė dedikaciją ir kažkokius vyskupo Ratzingerio laiškus, kuriais labai didžiavosi, kai anas tapo kardinolu. Tačiau kunigo Svarinsko skatinamas dėdė sudegino visą savo kūrybą ir visus laiškus. Apie tai papasakojo Viktoras Petkus. Dėdės namuose, be brevijoriaus ir poros Naujojo Testamento leidimų, neliko nieko.“
Kai paklausiau apie kunigo Svarinsko motyvus,A. Buračas atsakė: „Pasak Petkaus, monsinjoras Svarinskas įtikino Česlovą, kad jo rašiniai gali daryti žalos Bažnyčiai. Jis viską ir sudegino. Visa iki šiol mano surinkta Česlovo Kavaliausko darbų visuma yra tik iš įvairių jo artimesnių prietelių. Tačiau galima spėti, kad pora nedidelių Č.Kavaliausko čemodanėlių buvo likę arba pas Kaišiadorių kanclerį, arba bibliotekoje. Nes kai Pasvalio bibliotekoje po dėdės mirties darė jubiliejinę parodą, skirtą Česlovui Kavaliauskui, staiga atsirado jo krikšto metrikai ir dar pora man nežinomų apmatų. Gal ten būta ir epistolinio palikimo?“
Tokios mintys sukyla karštą 2018-ųjų vasarą, galvojant apie tiesiakalbį Norilsko lagerio kalinių sukilimo dalyvį, genialųjį kunigą ir teologą (Vaclovo Aliulio žodžiai) Česlovą Kavaliauską, kuriam kunigystės šventimus 1946 m. suteikė palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis, o nutildyti siekė ne tik sovietinė sistema – net ir naujaisiais Lietuvos laisvės laikais (1994 m. rudenį) inertiški Bažnyčios vadovai didžiausią Lietuvos teologą ir Biblijos žinovą buvo užkišę į nekūrentą Žaslių kleboniją.
Taip pat šiandien norisi atidžiai įsižiūrėti ir į popiežių Pranciškų, atvykstantį pas mus, savo žmogišku tikrumu ir atvirumu sudrebinusį ne tik milijardinę Katalikų Bažnyčią.
