Labdaringa veikla ir aktyviai besiplečianti grupė įtraukė L.Drogoveikienę ir jos šeimą. Neretai noras padėti vargstančioms šeimoms atima visą laisvalaikį, vakarus su vaikais. Ir interviu pašnekovė pakvietė per pietų pertrauką darbovietėje – Statistikos departamento Klaipėdos skyriuje.
– Kaip labdaringa veikla įtraukė jus? – paklausė 15min žurnalistė.
– Prasidėjo visai netikėtai. Kolegė darbe papasakojo apie vienkiemyje Jurbarko rajone gyvenančią giminaitę, kuri labai sunkiai verčiasi. Klausė, gal kažkas turi išaugtų drabužėlių šeimai. Pas mus visos moterys vyresnės ir tokių vaikų neturi. Maniškė tada dar buvo mažytė, šeimoje augo berniukas. Galėjome padėti tik tėveliui ir mamytei parinktais drabužėliais.
Kaip tik tuo metu socialiniame tinkle Klaipėdos mamyčių bendruomenėje ieškojau dukrai pirkti žieminės striukės, nusprendžiau paklausti, gal kas galėtų padėti tai šeimai. Atsirado daug žmonių, kurie privežė daugybę paramos, drabužėlių vaikams, net ir šiokių tokių baldų: spintelių, lentynų, indų.
Taip sutapo, kad vieną savaitę kolegė važiavo pas gimines į tą kraštą. Nusprendėme, kad dalį nuveš ji, o po savaitės mes turėjome važiuoti į Kauno klinikas ir planavom nuvežti likusius daiktus.
Kolegei truputį pasisekė, nes ji privažiavo prie to vienkiemio, o mes kai važiavome – buvo po liūties. Pieva buvo patvinusi, tad daugiau nei pusę kilometro mes tuos maišus per užlietą pievą ir vilkome. Kai atėjome į tą namelį – ten nameliu nepavadinsi, tik lūšna – pamatėme, kad vaikai net neturi kur miegoti. Miega pasitiesę ant žemės. Patys namai buvo tvarkingi.
Paaiškėjo, kad šeima, kurioje – penki vaikai, bandė kabintis į gyvenimą Klaipėdoje. Vyras čia buvo ir darbą gavęs, tačiau išsilaikyti jiems buvo per brangu – nuoma didelė, vaikus leisti į mokyklą taip pat daug kainavo, nes visiems reikėjo uniformų. Todėl nusprendė mama grįžti į tėviškę, į mirusių tėvų namą.
Tas susitikimas buvo įspūdingas – matėme, kiek laimės ir džiaugsmo vaikams teikė dovanos, kokia dėkinga mama.
– Šis įvykis ir paskatino burti grupę?
– Tada žmonės privežė labai daug paramos – daugiau negu šeimai reikėjo. Tada vėl klausėme socialiniuose tinkluose, gal kas žino, ar reikia kam pagalbos. Tada man patarė kreiptis į asociaciją „Sėkmė avansu“. Jie mus suvedė su šeimomis, kurios gyvena arčiau mūsų. Tai buvo patikrintos, socialiai remtinos šeimos. Taip ir prasidėjo – viena šeima, kita...
– Ir gimė „LaiNika“?
– Ne iš karto. Žmonės ėmė rašyti apie dovanojamus daiktus, reikalingą paramą. Pamatėme, kad ta informacija labai greitai kažkur „pasislepia“ sraute ir ne visi spėja pamatyti. Nusprendėme kurti grupę. Pavadinimą buvau sugalvojusi jau seniai, kai kažkada mąsčiau apie įmonės kūrimą. „LaiNika“ – tai mano ir vyro vardų trumpinys.
Bendraujame su socialiniais darbuotojais, nes kartais reikia patikrinti šeimas, ar joms tikrai reikia pagalbos. Dabar turime apie 50 šeimų, kurios, kaip sakome „patikrintos“, joms reikalinga nuolatinė pagalba. Dar yra apie 80 šeimų, kurias mes vadiname pirminės pagalbos šeimomis. Tos šeimos dar stebimos. Deja, bet yra pasitaikę atvejų, kai dovanoti rūbai buvo parduodami. Geresnius išsirenka, arba juos parduoda, ar pasilieka, prastesnius tiesiog išmeta.
– Ar anksčiau teko susidurti su labdara?
– Tikriausiai kaip ir visi – kartais paaukodavau kokiai organizacijai, šuniukų prieglaudai.
– Ką pamatėte per tuos metus, kol veikia jūsų grupė?
– Pamatėme kad yra pasakiškai gerų žmonių, kurie nori padėti ir padeda. Buvo toks atvejis: rudenį vienai šeimai sugedo šildytuvas, o namelis – kiaurai perpučiamas. Atsirado geradarių. Vienas turėjo mašiną, kitas – šildytuvą. Ir jie beveik naktį vežė šeimai šildytuvą. Sulaukiame nuostabių atsiliepimų.
Bet kartu ir matau daugybę vargstančių šeimų, ypač rajonuose, kaimuose. Kyla klausimas: kaip iš viso galima gyventi tokiomis sąlygomis? O kiek šeimų neturi telefonų, interneto ir mes apie juos nesužinome.
Pastebėjau, kad į bėdą dažnai papuola mamytės, kurios pačios augo vaikų namuose ir neturi įgūdžių, nei kaip vaikus auginti, nei kaip gyvenimą tvarkytis. Griebiasi pirmo vyro, paskui kito. Jie keičiasi, vaikai lieka... O kai yra trys keturi vaikai – jau sunku atsistoti ant kojų.
– Jūsų veikla – savanoriška, be jokio atlygio. Ar turite patalpas, kur dėti surinktus daiktus?
– Tai ir yra didžiausia problema. Daug ką laikome pas save butuose. Vyras pyksta, sako, kad senatvėje norėtųsi pagyventi erdviau, švariau. Dėkoju vienai mamai, kuri skyrė negyvenamą savo mamos kambarį laikinam daiktų sandėliavimui. Čia galime, pavyzdžiui, rudenį susidėti vasarinius rūbus.
– Stebėdama jūsų grupę mačiau, kad neretai dovanotojams sunku susigaudyti: kam daiktas reikalingas labiau, ar nepaklius jis tiems, kurie vėliau parduos tą daiktą.
– Grupėje daug žmonių, bet ne visiems reikia paramos. Gauname žinių, jog dovanotojai atakuojami asmeninėmis žinutėmis, todėl ir yra taisyklės, jog pirma daiktas atitenka tam, kuriam reikia. Juk tie, kurie iš tiesų vargsta, neturi nei to interneto, nei laiko stebėti, kas ką paskelbė.
– Neretai žmonės lyg pervertina savo dovanojamus daiktus: jiems jis atrodo dar geras ir tinkamas naudoti, nors iš šalies matoma – kad jis jau nebetinkamas ir dovanojimui. Kaip atrenkate paramą?
– Neseniai buvo toks atvejis, kai šeimai gavome baldus. Viena mama važiavo jų paimti. Skambina ir sako: „Stoviu ir verkiu žiūrėdama į tuos daiktus. Išnešė juos iš garažo, padėjo, bet šeimai negaliu jų vežti: jie sulūžę ir visai supuvę.“ Gerai, kad labai greitai šeimai radome kitą lovą.
Tiesa, kartais ir drabužėlių tokių gauname, kad paimti į rankas baisu: suplyšę ar purvini. Nežinau – ar žmonės galvoja, kad jei tai vargstanti šeima, tai galima ir skudurą užvilkti. Kartą paskambino mums. Sako: „Atvešime rankšluosčius.“ O maišelyje radome sukarpytą purviną paklodę. Būna, kad purvinus batus įmeta tarp rūbų. Buvo, kad rūbeliai – lyg geri, atrodo, bet labai purvini. Atrodo, parėjo vaikas iš kiemo, numovė ir sumetė į maišą. Skalbė pagalbininkės. Arba žaislai – kam atiduoti žaislą, jei jis dviejų ratų neturi ar lėlė be galvos? Kam skaudinti vaiką?
Kai kurie nori tiesiai vežti šeimoms, bet mes leidžiame tik patikrintiems rėmėjams, bijome tokių atvejų, nes šeima bus įskaudinta iki ašarų.
– Tačiau tikriausiai būna ir malonių akimirkų, kai dovanos – vertingos?
– Per Kalėdas buvo aktyvus laikas, kai vaikai piešė ir rašė savo svajones, ko norėtų vaikai iš Kalėdų bobutės. Klausėme ir mamų, kuo domisi vaikai. Vienas vaikas rašė, kad jam reikia pagalvės. Atrodo paprasta svajonė. Aišku, buvo, kurie norėjo ir išmaniųjų telefonų. Kitas vaikas prašė batų. Ir atsirado viena moteris iš Vilniaus, kuri sukrovė didžiulę siuntą. Joje buvo ir išsvajota nauja pagalvė, nauji batukai!
– Kaip manote, kodėl tiek skurstančių šeimų?
– Gal ir aplinka lemia. Daug yra šeimų, kurios iš rajono atvyksta į Klaipėdą. Mamytės baigusios tik 8 klases, jaunos pasigimdė. Nebuvo kada mokytis. Suprantu, kad žmogui reikia ne žuvį duoti, o meškerę. Stengiamės aktyvinti, paraginti, konsultuojame ir dėl paprastų dalykų, kaip vaiko bėrimas. Yra mamų, kurios baigė per tą laiką kursus, viena ėmė dirbti.
Smagu, kai gauname atgalinį ryšį. Paskambina, padėkoja. Viena mama gavo patalynę, matėme, kad ji suplyšusi. Bet ji susisiuvo, išsiskalbė. Nes tam, kam reikia, panaudos, kad ir nelabai gerą daiktą.
Labai smagu matyti, kaip tokios vargstančios šeimos ima tarpusavyje dalintis, kas nebereikalinga, bet tinkama naudotis.
– Kas yra tos „bitutės“, kurios jums padeda?
– Bitutės – pačios didžiausios pagalbininkės. Net nežinau, iš kur jie atsiranda. Pasisiūlo, padeda labai daug vežiojant, rūšiuojant rūbus. Kai kurios padeda vienam kartui, kai kurios liko visam.
Padėkos mes nesitikime, pakanka pamatyti žmonių akis. Buvo toks atvejis: vežė rėmėjai paramą šeimai. Bet pamatė, kad jų indai – vargani. Todėl greitai lėkė į parduotuvę, pirkti indų.
– Gal yra koks kriterijus, kurioms šeimoms nepadedat? Jei, tarkime, geria?
– Ne, vienas dalykas yra parama šeimai, kitas – vaikui. Jei vaikas vaikšto basas – negali nepadėti. Nebūtinai turi tėvai gerti, gali ir didžiausiais tinginiais būti.
– Kaip manote, kodėl taip išpopuliarėjo jūsų grupė? Ar socialiniai darbuotojai prastai dirba?
– Socialiniai darbuotojai nespėja visko. Jos atidirba savo darbą, joms nėra kada naršyti internete, ieškoti, kas ką dovanoja.
Mes su jomis bendradarbiaujame – jos padeda mums surasti šeimas, kurioms iš tiesų reikia paramos.
