Avarija Japonijoje dar kartą patvirtino, kad pirmiausia reikia žmones evakuoti iš teritorijos, kurioje padidėjo radiacijos fonas, į radiacija neužterštas teritorijas ir apgyvendinti iš anksto numatytuose saugiuose statiniuose.
„Mūsų šalyje 2010 metais įsigaliojus naujai Civilinės saugos įstatymo redakcijai pasikeitė ir slėptuvės sąvoka bei pati koncepcija“,– kalba Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento Civilinės saugos valdybos viršininkas Juris Targonskas – „Šiuo metu gyventojų apsaugai pritaikomi kolektyvinės apsaugos statiniai. Tai esami ir eksploatuojami pastatai, kuriuose nelaimės atveju galėtų būti apsaugomi žmonės suteikiant jiems būtiniausias gyvenimo sąlygas. Tokios gali būti mokyklų sporto salės, dengti stadionai, maniežai, esamos dar tik statomos arenos, o trumpam laikui ir požeminės automobilių stovėjimo aikštelės, pažymėtos specialiais civilinės saugos ženklais.“
Pagal anksčiau galiojusių teisės aktų reglamentavimą ir 2009 metais atliktą slėptuvių apskaitą šalyje buvo 924 slėptuvės – „bunkeriai“, apie kurių įrengimo vietas žinojo tik atsakingos institucijos. Slėptuvės net nebuvo žymimos specialiais civilinės saugos ženklais. Tad šalia jų gyvenantys gyventojai nežinojo, kur jie gali pasislėpti nelaimės metu.
Šiuo metu apie 30 proc. šalyje esančių slėptuvių yra visiškai apleistos, prišiukšlintos ir neatitinka statybos techninių bei higienos normų reikalavimų, o 60 proc. likusių slėptuvių ekstremaliosios situacijos atveju nebūtų galima naudoti pagal paskirtį. Šių apleistų ir neeksploatuojamų slėptuvių atstatymas, rekonstrukcija ir įrengimas šalies mokesčių mokėtojams kainuotų milžiniškas lėšas, vertinamas ne viena dešimtimi milijonų litų. Tad jų tolimesnio panaudojimo perspektyva būtų visiškai neracionali. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui buvusioms slėptuvėms, kurios yra netinkamos, panaikinta gyventojų kolektyvinės apsaugos funkcija ir netaikomi su civiline sauga susiję reikalavimai bei kiti apribojimai. Šių statinių savininkai gali juos naudoti savo ūkinėje veikloje.
Kolektyvinės apsaugos statinių poreikį savivaldybės teritorijoje nustato savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į savivaldybės galimų pavojų ir ekstremaliųjų situacijų rizikos analizės duomenis, valstybinės reikšmės ir pavojingųjų objektų skaičių bei jų išsidėstymą savivaldybės teritorijoje, savivaldybės gyventojų skaičių. Šiais metais pagal naują Civilinės saugos įstatymą savivaldybės rengia ir naujus ekstremaliųjų situacijų valdymo planus, tikslina duomenis ir numato savivaldybės teritorijoje esamus pastatus, tinkamus kolektyvinei gyventojų apsaugai. Su statinio ar patalpos savininku sudaromos sutartys, kuriose numatomos visos statinių ar patalpų naudojimo gyventojų kolektyvinei apsaugai sąlygos. Šiems pastatų savininkams ekstremaliosios situacijos metu jų patalpose suteikus apsaugą gyventojams, bus kompensuojami patirti nuostoliai vyriausybės nustatyta tvarka. Tokiu būdu valstybė, bendradarbiaudama su privačiuoju sektoriumi, dės visas pastangas stengdamasi užtikrinti šalies gyventojų saugumą ir tuo pačiu sutaupyti mokesčių mokėtojų lėšas, kurios anksčiau buvo skiriamos „bunkerių“ išlaikymui.
„Lietuvoje, remiantis užsienio valstybių, kurias gamtinės nelaimės niokoja žymiai dažniau patirtimi, gyventojai ekstremaliosios situacijos metu, pirmiausia būtų evakuojami iš nelaimės zonos į kolektyvinės apsaugos statinius arba patys evakuotųsi nurodyta kryptimi“, – sako PAGD CSV Pasirengimo nelaimėms ir perspėjimo skyriaus viršininkas Giedrius Graičiūnas. – „Kolektyvinės apsaugos statiniuose būtų apsaugoti tie gyventojai, kurie negali evakuotis patys. Minimalus kolektyvinės apsaugos statiniuose apsaugomų savivaldybės gyventojų skaičius apskaičiuojamas taip, kad juose galėtų būti apsaugota 10 proc. vietos suaugusių gyventojų, vaikai bei neįgalieji“.
Savivaldybės administracija parinkdama statinius ir juose esančias patalpas, kurias ekstremaliųjų situacijų metu galima būtų pritaikyti gyventojams apsaugoti nuo atsiradusių gyvybei ar sveikatai pavojingų veiksnių, turi atsižvelgti į statinio ar patalpų vietą, talpumą, sandarumą, konstrukcijas, patalpų vietą statinyje, būtiniausias higienos priemones, oro, vandens ir elektros tiekimą, privažiavimą prie statinio ir kt.
Šiandien mes jau matome gerus pavyzdžius. Vilniaus savivaldybė laikinai gyventojų apsaugai yra numačiusi 144 kolektyvinius gyventojų apsaugos statinius, kuriuose galėtų būti apsaugoti iki 30 proc. miesto gyventojų. Iš jų numatyta bei pažymėta civilinės saugos ženklu ir Vilniaus centre esanti požeminė automobilių stovėjimo aikštelė. Tačiau tokiose patalpose gyventojai galėtų apsisaugoti tik tol, kol jie bus perkelti į saugias teritorijas ir apgyvendinti kolektyvinius apsaugos statiniuose, turinčiuose visas būtinas komunikacijas. Klaipėdoje savivaldybės administracija gyventojų kolektyvinei apsaugai yra numačiusi miesto mokyklų patalpas bei kitus pastatus ir juos taip pat pažymėjusi civilinės saugos ženklu.
