1990-aisiais po 50 metų sovietinės okupacijos lietuviams nebuvo lengva pradėti savarankiškai dirbti Aukščiausiojoje Taryboje, vėliau Seime, sudaryti vyriausybes, skirti žmones, kuriems, neturintiems jokios ankstesnės demokratinės šalies valdymo patirties, buvo pavesta organizuoti besikuriančios valstybės institucijas ir joms vadovauti. Šiandien galima tik stebėtis, kad gana greitai atsirado lietuvių, kurie buvo ne tik pasirengę mokytis ir dirbti Lietuvos labui, bet ir pasiryžę šiam tikslui paaukoti net savo gyvybę. Lietuvoje netrūksta žmonių, kuriems patinka kritikuoti savo Vyriausybę, politinę valdžią, bet daug yra ir tokių, kurie pripažįsta, kad mūsų tauta padarė nemažai stebuklų per tuos trumpus istorinius 20 metų.
Tačiau vis dėlto užmigti ant laurų dar nėra progos, nes pažanga ne visur vienodai plėtojosi. Užsienio reikalų ministerija ir jos tarnautojai nusipelnė pagarbos ne tik tarp lietuvių, bet ir užsieniečių. Jie daug dirbo, kad Lietuva sėkmingai integruotųsi į ES. Krašto apsaugos ministerija (KAM) per gana trumpą laiką atkūrė Lietuvos kariuomenę ir parengė ją pagal NATO standartus. Rezultatas – integracija į NATO. Nesunku būtų paminėti ir daugiau ministerijų bei tarnybų, kurios dirba sąžiningai – nors ne visada sėkmingai. Deja, yra ir tokių, kurios rimtai kibo į darbą, bet per gana trumpą laiką prarado ne tik lietuvių, bet ir užsieniečių pasitikėjimą. Ir tai yra labai svarbi demokratinės šalies valdymo sritis – Valstybės saugumo departamentas (VSD).
Sunki pradžia
Šios tarnybos pradžia buvo ypač sunki: Lietuva neturėjo žvalgybos ir kontržvalgybos specialistų, taip pat ir technikos, trūko lėšų, reikėjo sukurti struktūrą, įstatymus, darbo reglamentus, įdiegti mokymo sistemą ir t. t. Be to, dar reikėjo saugotis, kad tarnyba netaptų Maskvos saugumo filialu. Vis dėlto darbai judėjo į priekį ir maždaug per 10 metų Lietuva pagaliau turėjo tarnybą, kuri sugebėjo vykdyti savo užduotis ir sėkmingai bendrauti su NATO valstybėmis. VSD taip pat rimtai prisidėjo prie integracijos į NATO, jis sukūrė sistemą, pagal kurią valstybės pareigūnai tikrinami dėl teisės dirbti su slapta informacija. Šis reikalas buvo labai svarbus, nes neturėdami teisės dirbti su slaptais dokumentais Lietuvos pareigūnai nebūtų galėję dalyvauti slaptuose NATO pasitarimuose ir mokymuose.
Lietuvos valstybei, žengiančiai į trečiąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, palinkėčiau revizuoti visas savo saugumo užtikrinimo tarnybas, kad ji būtų visapusiškai pasirengusi saugoti savo tautos laisvę.
Atrodė, kad veikla vykdoma, didelių bėdų nėra ir visuomenė net negalėjo nutuokti, kokie procesai iš tikrųjų vyko šioje uždaroje ir slaptoje tarnyboje.
Visa tai iškilo kaip baisus skandalas prieš porą metų tragiškai žuvus saugumo karininkui Vytautui Pociūnui. Dabar jau garsiai kalbama, kad VSD tapo valstybe valstybėje. Neaišku, kas ją valdo, kam ji atsakinga ir kas jai teikia darbo užduotis. Nejaugi VSD vadovybė pati nusprendžia, kokią informaciją reikia rinkti, kaip tai daryti ir kam ją pateikti. Jau keleri metai, kai VSD nepateikia Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) nariams informacijos, kurios jie reikalauja. Dabar jau buvęs VSD vadovas Povilas Malakauskas aiškino, kad informacija, kurios Seimas reikalauja, yra „vidiniai institucijos dokumentai“ arba „operatyvinės pažymos“ ir jis neva neturėjęs teisės jų rodyti Seimo nariams. Kyla klausimas, kas priėmė tokį sprendimą: prezidentė, ministras pirmininkas ar pats VSD vadovas?
Laikas bėga, o tyrimai dėl V.Pociūno mirties vis dar nebaigti. Sutinku, kad nelengva išnarplioti, kaip karininkas iš tikrųjų prarado gyvybę, bet neturėtų būti sunku sužinoti, kas pasirašė dokumentą išsiųsti aukštą VSD pareigūną tarnauti į Lietuvai tuo metu nedraugišką valstybę. Galbūt tai būtų tiesos kelio pradžia.
Laikas daryti tvarką
Piliečių pasitikėjimas VSD Lietuvai yra gyvybiškai svarbus reikalas. VSD privalo rinkti, vertinti, analizuoti ir teikti žvalgybos informaciją Lietuvos valstybės institucijoms, kurios priima sprendimus, kaip apsaugoti valstybę nuo įvairių grėsmių. Šios užduoties VSD negali vykdyti be kontrolės, kurios dabar beveik nėra. Jau tikrai atėjo laikas įvesti tvarką, kuria remdamiesi sąmoningi lietuviai galėtų įsitikti, kad VSD dirba Lietuvos labui ir būtų aišku, kam ji yra atskaitinga. Norėčiau prezidentei, Seimui ir Vyriausybei pasiūlyti įkurti komisiją, kuri galėtų išspręsti visus susikaupusius klausimus, nes noriu tikėti, kad jau atėjo laikas tai padaryti. Toliau norėčiau pateikti keletą rekomendacijų, kaip buvęs šios srities karininkas.
PAVALDUMAS. Tai yra vienas svarbiausių klausimų kalbant apie VSD. Dabar atrodo, kad ši institucija pavaldi prezidentui ir turi tam tikrų įsipareigojimų Seimui. Sunku įsivaizduoti, kaip prezidentas, turėdamas vieną žvalgybos patarėją, galėtų tikrinti ir analizuoti VSD tarnybos darbą, teises, personalo ir biudžeto klausimus. Naujoji Lietuvos prezidentė jau įrodė, kad turi daug energijos ir ryžto, bet vis dėlto nemanau, kad prižiūrėti VSD būtų svarbiausias jos užsiėmimas. VSD galėtų būti pavaldi Vyriausybei, bet ir ten šiuo metu nėra, kas ir kokiu būdu tokią tarnybą galėtų kontroliuoti.
Norint palikti VSD pavaldų prezidentui, galima pateikti gerų argumentų, vienas jų – penkerių metų kadencijos laikas, o gali būti ir visi dešimt, tad dėl VSD tarnybos stabilumo ir veiklos tęstinumo nereikėtų rūpintis. Vyriausybės Lietuvoje dažnai keičiasi ir tai galėtų turėti įtakos VSD darbui. Pavaldumo klausimą Seimui, prezidentui ir Vyriausybei reikėtų rimtai aptarti ir apmąstyti. Net ir priėmus tam tikrą sprendimą, būtų reikalaujama, kad valstybės institucija, atsakinga už VSD, sukurtų šio departamento priežiūros komisiją. Tokia komisija galėtų būti pavaldi prezidentui arba ministrui pirmininkui, taip pat atstovauti Seimui. Komisijos uždaviniai būtų tokie: tikrinti, vertinti bei analizuoti VSD darbą ir apie tai nuolat informuoti valstybės valdžios institucijas. Komisijos nariai galėtų būti paskirti atsižvelgiant į jų kompetenciją, pasitikėjimą ir įstatymų numatyta tvarka turėtų teisę tikrinti visą VSD veiklą. Ta pati komisija kartu su VSD vadovybe galėtų suderinti VSD veiklos užduotis su prezidentu, Vyriausybe ir Seimo NSGK.
BŪTINA ATSKIRTI ŽVALGYBĄ NUO KONTRŽVALGYBOS. Kas yra dirbęs žvalgybos tarnybose, gerai žino, kad žvalgyba mažai ką bendro turi su kontržvalgyba. Vieni renka žvalgybos informaciją, rengia analitinę medžiagą ir teikia ją valstybės institucijomis. O kontržvalgyba užtikrina, kad Lietuvos žmonės būtų apsaugoti nuo užsienio valstybių iniciatyvų verbuoti juos dėl šnipinėjimo. Pavyzdžiui, JAV kontržvalgybos darbą atlieka Federalinis tyrimų biuras (FTB), o žvalgybos informaciją renka kitos žinybos. Lietuva galbūt nėra finansiškai pajėgi sukurti visiškai naują instituciją, bet būtų tikrai nesunku atskirti šias dvi funkcijas toje pačioje VSD tarnyboje. Reikėtų skirti atskirus žvalgybos ir kontržvalgybos direktorius bei pertvarkyti jau esantį personalą. Kontržvalgybos vadovas irgi būtų pavaldus prezidentui ar Vyriausybei ir jo darbas taip pat būtų tikrinamas priežiūros komisijos. Taigi, turėtų būti dvi skirtingos organizacijos. Beje, kontržvalgybos tarnyba taikos metu galėtų teikti informaciją ir apie Lietuvos kariuomenę, jei būtų toks poreikis.
DEPOLITIZACIJA. Ne mažiau svarbus reikalas – iš visų žvalgybos tarnautojų ir vadovų reikalauti priimti priesaiką, pagal kurią būtų pasižadama atsisakyti politinių interesų. Kiekvienas valstybės pilietis turi teisę turėti savo politinę nuomonę, žvalgybos tarnyboje visi privalo būti ištikimi Lietuvos interesams, o ne kokios nors partijos ar oligarchų organizacijoms. Tie, kurie šį reikalavimą pažeistų, turėtų būti tuoj pat atleisti iš pareigų ir prarastų teisę dirbti su slapta informacija. Dar daugiau, jie turėtų prarasti teisę dirbti ir bet kokioje valstybės tarnyboje. Deja, dabar Lietuvoje to nėra.
VSD GENERALINIS INSPEKTORIUS. Tikrinti VSD darbą ypač svarbus uždavinys, kurio negalima palikti vien tik VSD direktoriaus atsakomybei. Būtina įsisąmoninti, kad tokia tarnyba negali dirbti neprižiūrima. VSD generalinis inspektorius turėtų teisę ir galimybių tikrinti visus vidinius bei išorinius skundus, kurių dabar tikrai netrūksta. Lietuva sukaupė pakankamai patirties steigdama generalinio inspektoriaus tarnybą KAM ir kitose institucijose. Minėta tarnyba reikalinga ir VSD.
KARINĖ ŽVALGYBA IR KONTRŽVALGYBA. Kariuomenė be žvalgybos – kaip karys be akių. Nėra nė vienos valstybės, kurios kariuomenė neturėtų savo žvalgybos ir kontržvalgybos tarnybų. Lietuvoje ši funkcija buvo paskirta Antrajam operatyvinių tarnybų departamentui (AOTD). Turiu prisipažinti, nors, kai dirbau Krašto apsaugos ministerijoje (KAM), man buvo pavesta šį departamentą kuruoti, niekada nesupratau, kodėl jis skyrėsi nuo kitų karinių dalinių. Ne kartą klausiau, kodėl AOTD, o ne Karinė žvalgyba. Niekada negavau atsakymo ir dabar vis dar neaišku, kodėl AOTD. Taip pat sunku suprasti, kodėl AOTD yra pavaldi krašto apsaugos ministrui, o ne kariuomenės vadui. Ar ministras turi laiko kontroliuoti karinės žvalgybos ir kontržvalgybos darbą? Ar jis turi laiko rengti informacijos užduotis? Ar jis kartu su savo pavaduotojais pajėgtų įvertinti AOTD darbą? Manau, kad ne. Karinė žvalgyba ne ministro, o kariuomenės vado kompetencija. Kariuomenės štabo žvalgybos tarnyba (J–2) taikos metu privalo rengti uždavinius ir įvertinti gautą informaciją, o karinės žvalgybos vadovas privalo vykdyti kariuomenės vado reikalavimus. Jokio politinio vertinimo čia neturėtų būti, tik profesionalus karinis grėsmių vertinimas ir informacijos apsauga. Kaip jau minėjau, kontržvalgybinė informacija, susijusi su kariuomene, turėtų būti gaunama iš VSD. Taip pat neturi būti sekami savieji, kaip dabar daroma Lietuvoje, nes gaunama subjektyvi kontržvalgų nuomonė ir tai yra viena priežasčių, dėl ko kariuomenėje kyla nepasitikėjimas vienas kitu.
Ar AOTD pavadinimas yra svarbus dalykas? Manau, kad taip. Atrodo, kad vien jau šio departamento paslaptingas pavadinimas kelia abejonių dėl jo tikslo ir uždavinių. Pamenu, kaip vienas Seimo narys per žiniasklaidą apkaltino AOTD, neva jis yra persekiojamas šios įstaigos darbuotojų. Jis žurnalistams rodė lagaminą, kuris neva buvo pilnas įrodymų dėl AOTD persekiojimo. Toks persekiojimas būtų tikrai neteisėtas ir skandalingas. Tąkart paprašiau Seimo nario parodyti įrodymus, kad būtų galima viską ištirti. Raštu jam pažadėjau atsistatydinti iš pareigų, jeigu iš tikrųjų pasitvirtintų, kad AOTD jį neteisėtai sekė. Seimo narys parašė laišką, kad nieko nerodys ir pasiūlė man... nusišauti! Po kiek laiko minėtas asmuo tariamus įrodymus nunešė į prokuratūrą, kur paaiškėjo, kad tai viso labo buvo tik laikraščių iškarpos. Nemanau, kad kiltų tokių ar panašių kontroversiškų situacijų, jeigu ši tarnyba būtų visuomenei žinoma kaip karinė žvalgyba ir kontržvalgyba, kurios vienintelė užduotis – vykdyti karinius uždavinius.
Taigi, sprendžiant VSD kontrolės mechanizmo klausimą, būtų galima pakeisti AOTD pavadinimą ir šios tarnybos pavaldumą perduoti kariuomenės vadui. Viskas vyktų skaidriau ir aiškiau, o KAM vadovybei nereikėtų rūpintis šios tarnybos reputacija. Čia tarnauja aukštos klasės profesionalai, kurie atlieka labai svarbią Lietuvos kariuomenės užduotį, ir nereikia suteikti galimybių juos kaltinti neteisėtais veiksmais.
Lietuvos valstybei, žengiančiai į trečiąjį atkurtos nepriklausomybės dešimtmetį, palinkėčiau revizuoti visas savo saugumo užtikrinimo tarnybas, kad ji būtų visapusiškai pasirengusi saugoti savo tautos laisvę. Jau pats laikas tai daryti.
