Antradienį Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys kreipėsi į Vyriausybę ir paprašė išsiaiškinti G.Bagotyriaus paskyrimo į LPR vadovus aplinkybes.
K.Masiulio teigimu, iki 2016 metų vidurio buvęs finansų ministro patarėju G.Bagotyrius laimėjo konkursą, kurio sąlygose buvo rašoma, kad darbo vieta – Druskininkai, kur valstybės įmonė veikia 26 metus.
„Jeigu konkurso sąlygose būtų buvę įrašyta, kad darbo vieta – Vilnius, tai galėjo lemti visai kitokius konkurso rezultatus“, – įsitikinęs K.Masiulis.
Jo žiniomis, po konkurso G.Bagotyrius nepersikėlė į Druskininkus, tačiau įmonės filiale Vilniuje įsirengė savo darbo vietą ir į Druskininkus beveik neužsuka.
Negana to, anot konservatoriaus, buvę G.Bagotyriaus kolegos iš Finansų ministerijos šių metų gegužę parengė siūlymą LPR vadovo postą perkelti iš Druskininkų į Vilnių.
„Šis atvejis yra valstybės interesų išdavimas, kai asmeniniai vieno ar kito valstybės pareigūno norai yra svarbiau nei Lietuvos regioninė politika, nei Vyriausybės programa ar visos įmonės kelių dešimčių darbuotojų darbo vietos. Jau žinome ne vieną panašų atvejį, kaip su Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijomis, kai valstybė nesugeba perkelti administracinių padalinių iš Vilniaus, nes vadovai nori turėti savo asmenines darbo vietas kaip jiems patogu“, – piktinasi K.Masiulis.
„Mano namai yra Vilniuje iš tikrųjų“
– Seimo narys K.Masiulis teigia, kad jūs nedirbate Druskininkuose, nors privalote dirbti ten. Ar tai tiesa? – 15min paklausė G.Bagotyriaus.
– Ne, tiesa tai nėra. Mano darbo vieta... Aš neturiu tokios nuolatinės darbo vietos. Mano yra kilnojamojo pobūdžio darbas, kadangi paslaugas teikiančios įmonės yra Vilniuje, kas sudaro 55 proc. apimčių, Kaune ir Klaipėdoje, ir Druskininkuose. Mano darbo sutartyje numatyta, kad jokiu būdu nesu Vilniuje, nebūnu Vilniuje, būnu visur – dažniausiai automobilyje.
– O kur jūsų namai?
– Mano namai yra Vilniuje iš tikrųjų.
– Tai reiškia, kad jūs miegate Vilniuje, tai galbūt yra tiesos Seimo nario pareiškime?
– Na, žinote, nakvoti kažkur aš sau neleidžiu, man atrodo, kad man yra brangu viešbutyje gyventi. Pavyzdžiui, nuvažiuoti į bet kurį kraštą, į Klaipėdą. Jūs patikėkit, jūs pati gal važiuojate turbūt... Ir visada stengiuosi sugrįžti, susikoncentruoju į tuos darbus, dažniausiai susidėlioju tuos darbus šitaip, kad užvažiuočiau, sakykim, ir į Kauną, ir į Klaipėdą, nors ten retai važiuoju, dėl to, kad pakankamai toli.
Šiais laikais, patikėkit, aš sėdžiu prie kompiuterio ir visos priemonės, visos ataskaitos, visi dalykai... Juk mes teikiame paslaugas, suprantat, manęs šiaip jau tokio nereikia, neturiu būti... Apie Druskininkus galiu pasakyti, kad ten sudaro viso labo 12 proc. apimčių.
Visa veikla, kaip sakiau, Vilniuje, čia 55 proc. Įsivaizduokit, juvelyrai. Įsivaizduokit, reikia žieduko, bet jis negali parduoti pagal mūsų įstatymus jums, pavyzdžiui, sužadėtuvių ar vestuvių žiedo, negali parduoti neprabuoto, jis turi atvykti pas mus, sumokėti tuos 2 eurus, nuo svorio priklauso – gal kada ir 50 euro centų, ir grįžti atiduoti klientui.
Mano darbo sutartyje numatyta, kad jokiu būdu nesu Vilniuje, nebūnu Vilniuje, būnu visur – dažniausiai automobilyje.
Kitas dalykas – Vilniuje turime brangakmenių laboratoriją. Patikėkit, visas verslas (...) akropoliuose, parduotuvėse, juvelyrai, didelė dalis gyventojų yra Vilniuje, dėl to koncentracija didžiausia, dėl to mes turime ir brangakmenių laboratoriją (…).
– Bet jums, kaip vadovui, gal nereikia būti visur ten, kur jūs paslaugas teikiate, vadovo darbas yra organizuoti veiklą ir jis, įsivaizduoju, turi darbo kabinetą kažkur.
– Tai aš kabinetą turiu ir ten, ir čia, aš ten atsisakiau, pavyzdžiui.
Yra Druskininkuose parengta viskas, yra sekretorė, tikrai man jos nereikia. Šiais laikais... Ne ministerija – aš ilgą laiką dirbau Finansų ministerijoje, mačiau, kiek ten popierių būdavo, o čia gauname per dieną 2 ar 3 raštus.
Nereikalinga man atskira sekretorė, nereikalingas man vairuotojas. Aš tiesiog nieko neturiu, automobilis – 2007 metų. Džiaugiuosi, kad jis dar tvarus ir visa kita. Į servisą nuvariau, tai sako, ponas direktoriau, reiktų nebe remontuoti, o keisti automobilį. Sakau, jūs čia nesigilinkit į tuos dalykus.
Ko aš važiuoju, tai dažniausiai susitikti su verslu. Ar patenkinti mūsų paslaugomis, ką mes dar galime padaryti? (…) Mes Vyčio ženklą spaudžiame ant žieduko, kabinam sertifikatą ant brangakmenio arba gaminio.
– Suprantu, bet aš apie vadovo veiklą kalbu.
– Vyčio ženklas, reiškia... Mes turime labai užtikrinti tuos dalykus. O blogai yra kas – Druskininkuose veiklos beveik nėra (…). Vieninteliais praėjusiais metais, nuo liepos mėnesio atėjęs, aš jau pasistengiau, kad įmonės veikla būtų pelninga, pirmą kartą mes turėjome pelningą veiklą.
– Čia dėl to, kad jūs važinėjot per visą Lietuvą, reiktų suprasti?
– Tai be abejo. Aš susitikau tris keturis kartus su visais verslininkais, kol aš važiuoju į Klaipėdą, paprašau padalinio, kad sukviestų visus verslininkus, pamėginkim tikslinėmis grupėmis, atskirai su juvelyrais, atskirai su pardavėjais, atskirai su gamintojais, atskirai – su kuo tiktai nori (…).
– Jūs dirbote Finansų ministerijoje. Anot Seimo nario, jūsų kolegos parengė siūlymą vadovavimą rūmams iš Druskininkų perkelti į Vilnių. Keliama versija, kad prie jūsų gyvenamosios vietos priderinama vadovo darbo vieta.
– Uoj, jokiu būdu – patikėkit manimi. Aš net nekeliu to klausimo. Mane, pavyzdžiui, absoliučiai tenkina. Vienintelis dalykas netenkina, kad mes turime 600 kvadratinių metrų pastatą Druskininkuose, kuris kiekvienais metais mums kainuoja 20 tūkst. eurų, įsivaizduojate? O mes vargšiukai, uždirbame pajamų juokingai (…), jūs atvyktumėte, pamatytumėte, kur aš čia glaudžiuosi. Aš atsisėdu pavaduotojos kambaryje... O ten visi palociai buvo, ten direktoriaus kabinetas, sekretorė. Aš tai uždariau, paprašiau ministerijos, kad leistų man šito pastato atsisakyti, leistų išnuomoti, ministerija netgi sutiko leisti, pasiūlėme atiduoti Turto bankui dalį pastato, kur buvo administracija, kur sėdėjo sekretorė (…).
– Kaip jūs vertinate tokį Seimo nario pasipiktinimą, kad jūs laimėjote konkursą, kuriame buvo parašyta, kad Druskininkuose reikės būti, bet – nepersikėlėt į Druskininkus, Vilniaus filiale dirbate?
– Man tiesiog apmaudu, kad tokie dalykai vyksta. Aš esu tikras, kad teisingai darau, nes esu prie verslo, aš esu čia, kur yra žmonės, kur yra paslaugos. Druskininkuose mes net priėmėme sprendimą atsisakyti priėmimo skyriaus, įsivaizduokit, etatą naikiname, nes nebėra priėmimo visiškai. Man labai apmaudu, kadangi tiek dūšios įdėjau, ir dabar po atostogų galvoju, kaip čia dar su kuo sukalbėti, susitikti (…) O Druskininkai, tai yra toks atokvėpio kampelis, veikla pagrindinė yra Vilniuje, o kita – Kaune, Klaipėdoje. Tai proporcijos tokios, kad aš turiu būti ne Druskininkuose, patikėkit.
