Tik prasidėjus pokalbiui, Dovydas (vardas pakeistas) tvirtai išrėžė: 18-metis nusižudė, nes jo niekas tuo metu neprižiūrėjo. O neprižiūrėjo, nes per pastaruosius metus buvo atleista 30 darbuotojų. Trūksta prižiūrėtojų.
120 nuteistųjų – 1 prižiūrėtojui
Kas būtų, jei jam iškiltų pavojus? Beliktų bėgti. Nes koviniais veiksmais, bananu ir ašarinėmis dujomis vienumoje neapsiginsi.
„Pernai teisingumo ministras išleido įsakymą, kuriuo nutarta sumažinti Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus-pataisos namų darbuotojų skaičių. Neva mažėja nuteistųjų, turi mažėti ir jų prižiūrėtojų. Buvo atleista 30 darbuotojų. To pasekmė: trys prižiūrėtojai sėdi postuose, o ketvirtas, patruliuojantis, parą turi prižiūrėti vienas 120 pavojingų paauglių, išsibarsčiusių per keturis aukštus. Net pavalgyti neturi kada.
Kas būtų, jei jam iškiltų pavojus? Beliktų bėgti. Nes koviniais veiksmais, bananu ir ašarinėmis dujomis vienumoje neapsiginsi“, – graudžią situaciją pateikė Dovydas.
Pasak jo, kasmet nuo jaunųjų nusikaltėlių nukenčia po vieną ar du darbuotojus. Jam pačiam kartą buvo bumerangu prakirsta galva. Vėliau, dėl to, jog nebuvo kam kitam, pačiam Dovydui drausmės izoliatoriuje teko saugoti tą, kuris į jį tą bumerangą ir sviedė.
„Vienam prižiūrėtojui bandyta išdurti akį. Vyko teismų maratonas. Taip ir gyvename mes, nuolatiniame pavojuje. O žinote, kokią algą už tai gauna naujokas? 380 eurų. Ir tie dar vėluoja. Kas norės dirbti? Labiau apsimoka kariuomenėje savanoriu būti“, – liūdną pareigūnų realybę pateikė jis.
Tenorėjo pagąsdinti
Dovydo žodžiais tariant, dėl to, kad nusižudė 18-metis, kalta ši „supuvusi“ nuteistųjų priežiūros sistema. Jei pataisos namuose, kaip tardymo izoliatoriuje, būtų atliekama nuolatinė nuteistųjų priežiūra, to nebūtų įvykę.
„Šis vaikinas sėdėjo už vagystę. Apie metus praleido tardymo izoliatoriuje, kur buvo vienas. Po nuosprendžio perkeltas į pataisos namus, kuriuose gyveno apie pusmetį. Jis kėlė problemų. Nuolat kabinėdavosi prie prižiūrėtojų, nesutardavo su kitais kaliniais. Ne kartą grasino nusižudyti ir bandė tai daryti. Tačiau fiziškai jis buvo tvirtai sudėtas. Žaidė krepšinį. Norint jį sutramdyti, būtų reikėję 3-4 prižiūrėtojų“, – velionį prisiminė Dovydas.
Tačiau, nors ir buvo stiprus, vaikinas dukart buvo užpultas kitų nuteistųjų.
„Vadovybė įformino tai, kaip „pats susižalojo“, bet nutiko ne tai. Turime naują jauną įstaigos vadovą. Jis bando inicijuoti tyrimus, kažką keisti. Sėkmės jam išgyventi šią mėsmalę. Kad ir kiek neigtume, pataisos namuose egzistuoja kastos. Kauniečiai ir klaipėdiečiai – verchai. Matyt, perkeltas į pataisos namus 18-metis nepritapo“, – svarstė pašnekovas.
Pastaruoju metu nusižudęs vaikinas buvo perkeltas į Integracijos centrą. Jame dienas leidžia 12 nuteistųjų, kuriems liko kalėti apie pusmetį. Integracijos centre jie gyvena be priežiūros, suteikiama daugiau laisvės. Tačiau ir ten vaikinas neatrado ramybės. Sukonfliktavęs su kitu asmeniu, buvo nubaustas ir atsidūrė drausmės izoliatoriuje. Ten jis ir nusižudė.
„Manau, kad jis tenorėjo pagąsdinti. Tačiau prižiūrėtojas pasirodė ne taip greitai, kaip tikėjosi. Šiame izoliatoriuje, dėl darbuotojų stygiaus, nėra nuolatinės priežiūros“, – spėjo Dovydas.
Trūksta psichologų
Tai – trečiasis lavonas šio prižiūrėtojo darbo praktikoje. Vienas iš nusižudžiusiųjų – penkiolikmetis žudikas, anapilin pasiuntęs savo mamą ir seserį. Žudytis, pasak pašnekovo, bandė ir „feisbukiniu“ kalėjime vadinamas vienos rezonansinės žmogžudystės bylos „herojus“.
Bandymų nusižudyti būna bent kartą per metus. Dažniausiai nuteistieji tik bando pagąsdinti.
„Bandymų nusižudyti būna bent kartą per metus. Dažniausiai nuteistieji tik bando pagąsdinti – ne pasikarti, o prisismaugti. Jie žino, kad ateis patikrinti budintis ir radęs išgelbės. Turi tam 15-20 min. Tai dėmesio stoka. Bandymu žudytis jie protestuoja prieš kratas, reikalauja sau geresnių sąlygų. Bet nieko iš to nelaimi.
Tai – psichologinės problemos. Nereikia pamiršti, kad tie vaikai yra atėję iš gatvės. Ne auksiniai jie jau buvo ir laisvėje. Su jais turi dirbti psichologai. O jų įstaigoje – tik du. Dabar ruošiama Dinaminės apsaugos programa. Norima, kad prižiūrėtojai sugebėtų vertinti psichologines nuteistųjų būkles. Jog būtume jiems ir mama, ir tėčiu, ir griežtu dėde. Bet mes juk ne profesionalai“, – antrąją didžiulę problemą įvardijo Dovydas.
Pasak jo, iš 30 tardymo izoliatoriuje laiką leidžiančių nuteistųjų į psichologus kreipiasi 5. Kai kurie paprašo ir psichiatrų pagalbos. Ypač tie, kuriuos kamuoja nemiga.
„Nors yra tokių, kurie apsimetinėja. Kad tik pabūtų apsvaigę nuo vaistų. Nusižudęs vaikinas, kiek žinau, ne kartą kreipėsi į psichologus. Tol, kol jie tardymo izoliatoriuje, nuolat prižiūrimi, juos galima sužiūrėti, bet perkelti į pataisos namus tarsi paskęsta minioje“, – patikino ilgametis prižiūrėtojas.
„Kaukolinių“ karta: nerūpi niekas
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose dienas gali leisti ir asmenys iki 24 m.
Jauniausiajam – 14 metų. Paklaustas, kokia dalis jaunų nuteistųjų – žudikai, Dovydas patikino, jog didelė: „Daugelis – žudikai. Turi 10 vagysčių atlikti, kad skirtų 45 d. suėmimą. O ir nepilnamečiams skiriamos bausmės nedidelės. Už nužudymą – 6 m., o į laisvę išeina jau po dvejų“.
Nepilnamečiams skiriamos bausmės nedidelės. Už nužudymą – 6 m., o į laisvę išeina jau po dvejų.
Šiuolaikinę nusikaltėlių kartą vyras vadina „kaukoliniais“ arba „pilstuko“ karta. Tai alkoholikų, narkomanų vaikai. Niekas niekuo nesidomi. Jiems tik rūpi kaip ką „prasukti“.
„Kokia Lietuva, kokia gatvė, toks ir kalėjimas. Psichologiškai sunkūs vaikai dabar sėdi. Verslininkai tokie. Nė su vienu nepakalbėsi, nes neturi ką pasakyti. Štai anksčiau pataisos namuose būdavo ir smulkių kišenvagių. Vienas kitas angliškai mokėdavo, gitara grodavo“, – patikino Dovydas.
Vienintelis dalykas, kuris domina šiuolaikinius nuteistus jaunus nusikaltėlius – tai tabakas ir ką galima už jį gauti. Kol Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose buvo laikomos ir nusikaltėlės moterys, vykdavo mainai. Už vieną cigaretę nepilnamečiai sumokėdavo, pavyzdžiui, 3 eurus kainuojančiu šampūnu.
„Gal ir gerai, kad bent jau ne narkotikai jiems rūpi. Tabako jie parsiveža iš Vilniaus, Šiaulių, kai būna išvežami į apklausas. Ten juk kalinami kartu su suaugusiaisiais. Džiugu, kad prieš metus sugebėjome moteris iš mūsų įstaigos iškraustyti, tačiau greitu metu žada atkelti 40 suaugusių kalinių. Vėl prasidės problemos su nepilnamečių rūkymu“, – įsitikinęs pašnekovas.
Perkamiausios prekės – „Fanta“ ir „Coca Cola“
Kalinimo įstaigos parduotuvėje jaunieji nuteistieji gali įsigyti visko ir tokiomis pačiomis kainomis, kaip laisvėje. Tik nebūna akcijų. Neparduodamas tabakas, alkoholis ir tie maisto produktai, iš kurių galima pasigaminti svaiginančio gėrimo – cukrus, bulvės. Tiems, kurie neturi artimųjų, siunčiančių pinigų, mokama iki 30 eurų mėnesinė pašalpa.
„Perkamiausios prekės parduotuvėje – „Fanta“, „Coca-Cola“, dešrelės ir sausi makaronai. Nemokamai nuteistiesiems suteikiamos higienos prekės, tokios kaip tualetinis popierius, dantų šepetukas ar pasta. Yra ir daugiau jiems malonių. Štai už gerą elgiasi vežami į Girstučio baseiną, gauna net 1-2 dienas atostogų laisvėje. Draugės gali lankyti kasdien po 2 val.”, – teigė Dovydas.
Integracijos centre jiems suteikiama tokia laisvė, kad kai kurie net ima ir pasprunka. Juk nėra ten jokių apsaugos bokštų, priežiūros – tik vaizdo stebėjimo kameros. Tačiau dažniausiai sprukti nėra tikslo: juk bausmės neilgos, o ir bėgti pas ką nėra.
„Kartą sėdėjo pas mus vienas vaikinas. Kartu su juo, kai dar glaudėsi pas mus ir moterys nusikaltėlės, sėdėjo ir jo mama bei močiutė. Tai vaikai iš asocialių šeimų. Nelabai jiems rūpi, taip, kaip tabaką, prasinešti į įstaigos vidų, tarkim, telefonus. Ką jie su jais darys? Neturi kam skambinti. Štai kartą iškvietė į pataisos namus gaisrinę. „Papokštavo“. Per metus kratų metu ryšio priemonių konfiskuojame vos 1-2. Nedomina jos jų dar ir dėl to, kad kasdien leidžiama skambinti įstaigos telefonais”, – įdomius faktus pateikė Dovydas.
Didžiausia nuobauda – mėnuo be parduotuvės
Kratos, pašnekovo teigimu, atliekamos kasdien. Dažniausiai ieškoma tabako. Dėl kratų vyksta protestai. Pasak Dovydo, jo darbovietėje nuo 1990 m. buvo kilę tik du didesni maištai. Nuteistieji užsibarikadavo ir nieko neįleido. Viską išvartė, niokojo.
„Jie net nesugeba suformuoti savo reikalavimų, sąlygų iškelti. Veikia bandos principu. Nežino, dėl ko maištauja. Kvailiausia, kad patys viską sulaužo ir po to duoda valstybę į teismą, prisiteisia pinigų už netinkamas kalinimo sąlygas. Bet juk ne pareigūnai įėję į kameras viską suniokoja. Porą milijonų valstybė yra išmokėjusi už tai“, – teigė prižiūrėtojas.
Kalinimo įstaigoje galioja ir nuobaudų sistema. Nuteistiesiems galima skirti iki 10 parų nelaisvės drausmės izoliatoriaus vienutėje, suimtiesiems – iki 5 parų. Tačiau jiems tai dažniausiai – poilsis. Anksčiau kamerose būdavo tik kėdė, dabar – ir lova su patalais. Praguli bausmės dienas ir tiek.
„Baisesnė nuobauda nuteistiesiems yra uždraudimas mėnesiui apsipirkti parduotuvėje ar priimti vaišes iš artimųjų. Tačiau ir tuomet suranda išeitį – gardesnį kąsnį nupirkti paprašo kitų nuteistųjų. Taip pat prasižengusiems gali būti liepta valyti kameras, gali būti skirtas papeikimas“, – faktus iš gyvenimo Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-pataisos namuose baigė vardinti Dovydas.
