Benamio prakartėlė visu savo grožiu atsiveria vakarais, kai čia renkasi žmonės, įžiebiamas specialus apšvietimas. Ši prakartėlė tokia, kokios matyti nesame įpratę.
Vietoj ėdžių čia – senos padangos. Vietoj kūdikėlio – ištrauka iš Šv. Rašto. Piemenis atstoja benamių nuotraukos ant metalinio konteinerio sienų.
Benamio prakartėlė
„Vilniaus Katedros aikštėje jau stovi vilniečiams įprasta prakartėlė su gerai pažįstamomis figūromis. Tačiau visai šalia, L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, duris atvėrė visiškai kitokia prakartėlė – vieta, kur Dievo Sūnus galėtų gimti šiandien – tai Benamio prakartėlė“, – taip savo puslapyje apie šią prakartėlę, įrengtą L.Stuokos-Gucevičiaus gatvėje esančių Šv. Kryžiaus namų kieme, rašo Vilniaus arkivyskupija.
Prakartėlė į tokį šiandienos rūbą įvilkta Vilniaus arkivyskupijos Carito iniciatyva. „Ši akcija – tai bandymas įsivaizduoti Dievo Sūnaus gimimą šių dienų pasaulyje ir atkreipti miesto gyventojų ir svečių dėmesį į socialinio skurdo realybę. Tai ir kvietimas padėti pastogės netekusiems žmonėms“, – teigia Carito atstovai.
O ką reiškia virš prakartėlės esantis užrašas „+ C + M + B + 2018“? Šios raidės – trijų išminčių, aplankiusi gimusį Kristų, vardų – Kasparo, Melchioro ir Baltazaro – lotyniškoji santrumpa. Yra įprasta jas matyti per Trijų Karalių šventę užrašytas virš namų durų. Ant Benamio prakartėlės, anot jos sumanytojų, šis užrašas įgyja dar vieną prasmę: Caritas + Miestas + Benamiai + 2018.
Šioje prakartėlėje atidesnis lankytojas turėtų pastebėti vieną dalyką – išminčių čia nesimbolizuoja niekas.
Galbūt Kristus gimtų čia
Mūsiškė prakartėlė yra tokia: Benamio. Nes galbūt Kristus šiandien gimtų būtent tokioje, – sako kun. Mozė Mitkevičius.
„Carito prakartėlėje nėra išminčius ženklinančio simbolio, nes tai mes, kiekvienas, kuris ieško Dievo ir aplanko prakartėlę. Nesvarbu, kur ir kokia ji bebūtų... Na, o mūsiškė yra tokia: Benamio. Nes galbūt Kristus šiandien gimtų būtent tokioje. Atokiau nuo šventinių nuotaikų ir blizgučių, lyg už miesto, solidarizuodamasis su tais, kurie dėl įvairiausių priežasčių yra atstumti, už visuomenės ribų ir neturi oriam gyvenimui pritaikytos vietos. Laukiantys kažkokių pasikeitimų gatvėse, lūšnynuose ar sąvartynuose. Kuriems tenka tai, kas atlieka nuo vartotojų kultūros, kurie tegali pasvajoti apie miesčionišką pasitenkinimą ir kilnius santykius šeimose.
Ir tai nebūtinai padugnės, nebūtinai tik patys dėl to kalti žmonės. Net jei ir taip, ar Jėzulio vieta nebūtų tarp jų? Neišspręsime šių socialinę atskirtį išgyvenančių žmonių problemų, bet galime bent jau jų neniekinti, ir, jei įmanoma, kažkuo prisidėti, kad ir mūsų pačių širdys taptų kilnesnės, jautresnės, taptų išmintingesnės, karališkos“, – taip apie Benamio prakartėlę sako vienas iš jos iniciatorių, kun. Mozė Mitkevičius.
Vilniaus arkivyskupijos Carito atstovė Žavinta Pašiulevičė 15min sakė, kad didžiulio ažiotažo jų prakartėlė nesulaukia, tačiau bent po kelis lankytojus užsuka kas vakarą.
Leidžia pajusti benamystę
„Bet mes matuojame susidomėjimą ne tais ateinančiais pasižiūrėti prakartėlės. Mūsų matavimas būtų tie savanoriai, kurie pasiryžta savanoriauti ir tam tikra prasme jie patys patiria per kelias savanorystės valandas tą atskirtį, benamystę, kai žmonės nenori prieiti, nenori matyti problemų. Jie nori matyti tviskantį Kalėdų miestelį, nori matyti traukinuką, pravažiuojantį ir pypsintį, nori karšto šokolado už 2 eurus. Tada tie 2 eurai, kurių prašome mes, leidžia pajusti, kaip jaučiasi benamis“, – kalbėjo Carito atstovė.
Savanoriai patiria tą atskirtį, benamystę, kai žmonės nenori prieiti, nenori matyti problemų. Jie nori matyti tviskantį Kalėdų miestelį, – sakė Ž.Pašiulevičė.
Tokia prakartėlė įrengta pirmą kartą, todėl ir plačiai pakalbėti apie ją dar nespėta, bet tikimasi, kad tai taps kasmetine tradicija. „Tikiuosi, kad turėsime vis daugiau ir daugiau susidomėjimo. Ypatingai tėveliams, kurie vedasi vaikus prie prakartėlės, galbūt tai būtų būdas pakalbėti ir apie tą užribį, kaip mes priimame kitą žmogų. Labai daug priklauso, kaip mes priimame jį, jis taip ir elgiasi su mumis. Jeigu priimame kaip žmogų, jis mums nemeluos, nemanipuliuos, nesistengs apvogti. Bet jeigu į jį žiūrėsime kaip į benamį, jis taip ir elgsis“, – įsitikinusi Ž.Pašiulevičė.
Aplankiusieji prakartėlę kviečiami ir paremti Carito Laikinųjų namų, esančių šv. Stepono g. 35, išlaikymą. Šios aukos bus skirtos namų langų įrengimui. Aukoti galima skambinant trumpuoju numeriu 1454 (skambučio kaina – 2 eur.), pervedant pinigų į Carito sąskaitą LT36 7044 0600 0578 6470. Arba – įsigyti Laikinųjų namų gyventojų medžio ir tekstilės dirbinių, kurie platinami prie Benamio prakartėlės kiekvieną vakarą nuo 18 val.
Vilniaus Carito Laikinuosiuose namuose šiuo metu gyvena 70 asmenų. Daugiau priimti galimybių nėra dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo, riboto finansavimo – gyvenama iš projektinių lėšų. „Ant mūsų pyksta biudžetinės įstaigos, kad mes nepriimame visų norinčių. Todėl Vilniaus arkivyskupijos Carito Laikinieji namai persivadino Laikinaisiais vietoj Nakvynės namų, nes dirbame su tais žmonėmis, kurie nori dirbti, mes stengiamės juos motyvuoti, grąžinti į darbo rinką“, – kalbėjo Ž.Pašiulevičė.
Iš čia gyvenančiųjų dirba apie 60 proc. Praktiškai visi turi skolų – per 90 proc. gyventojų. Jie gyvena Laikinuosiuose namuose, moka antstoliams skolas, o didelę dalį grąžinę jau gali susirasti kitą darbą, ieškotis savarankiško būsto, kurti geresnį gyvenimą.
