Realistiškai savo galimybes 2020 Seimo rinkimuose vertinę senieji politikos vilkai „socialdarbiečiai“ planavo žūtbūt patekti į Seimą, tad pernai parlamente buvo gimusi iniciatyva sumažinti Seimo rinkimų kartelę nuo 5 iki 3 proc. partijoms ir nuo 7 iki 5 proc. partijų koalicijoms.
Pritrūko vienintelio balso
Tokį įstatymą pradžioje valdantiesiems pavyko priimti, tačiau jį vetavo prezidentas Gitanas Nausėda – prezidentas nurodė, kad reguliavimas yra geras ir nieko keisti nereikia.
Valdantieji suklupo bandydami atmesti prezidento veto. Sausio 14 dieną svarstant šį klausimą jiems pavyko pasiekti, kad prezidento atmesta pataisa būtų svarstoma iš naujo.
Tačiau tą pačią dieną atlikus visas procedūras – net skubiai apsvarsčius šį klausimą komitete, per lemtingąjį balsavimą pritrūko vieno vienintelio balso. Už tai, kad įstatymas būtų priimtas be pakeitimų, pasisakė 70 Seimo narių, nors reikėjo mažiausiai 71 balso.
Šio „socialdarbiečiams“ naudingo sprendimo nepavyko priimti dėl to, kad lemtingame balsavime nedalyvavo du Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos nariai ir trys „socialdarbiečiai“: tuo metu dar „valstiečių“ frakcijoje dirbęs Virgilijus Poderys, Darius Kaminskas, kuris tuo metu sirgo, „socialdarbiečių“ frakcijoje tuomet dar dirbęs Artūras Skardžius (šiuose rinkimuose dalyvavęs jau su Darbo partija – aut.), Petras Čimbaras (vėliau taip pat palikęs LSDDP ir perėjęs į Darbo partiją ir su ja nesėkmingai dalyvavęs šiuose rinkimuose), užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.
Prieš tai naudingai valdantiesiems balsavęs ir protokolui pareiškęs, kad suklydo, socialdemokratas Bronius Bradauskas per lemtingą balsavimą registravosi, bet nebalsavo.
Jėgų pusiausvyra būtų kitokia
Kaip po pirmojo rinkimų turo būtų atrodęs Seimas, jei valdantiesiems būtų pavykę sumažinti Seimo rinkimų kartelę?
Tokius skaičiavimus neseniai feisbuke paskelbė sostinės mero patarėjas Karolis Žukauskas bei buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas, nesėkmingai šiuose rinkimuose su LSDDP sudalyvavęs Zenonais Vaigauskas.
Šiais skaičiavimais, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) vietoje 23 dabar turėtų 20 mandatų, „valstiečiai“ vietoje 16 – 14, Darbo partija (DP) 8 vietoje 9, Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP) nebūtų nukentėjusi – ji būtų gavusi 8 mandatus – lygiai tiek, kiek gavo dabar.
Laisvės partija (LP) vietoje dabar iškovotų 8 turėtų 7, Liberalų sąjūdis (LS) – 6, kiek ir yra laimėję dabar.
5 proc. barjero neperlipusi Lietuvos lenkų rinkimų akcija-krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) būtų laimėjusi 4 mandatus, o „socialdarbiečiai“ – 3.
Tad vadinamosios kairės ir dešinės jėgų pusiausvyra šiuo metu atrodytų kitaip.
Šiuo metu TS-LKD, LP ir LS turi 37 mandatus, „valstiečiai“, LSDP, DP – 33.
Jei kartelė būtų buvusi sumažinta, LVŽS su bendražygiais (be dabartinių galimų partnerių pridėjus „socialdarbiečius“ bei LLRA-KŠS) turėtų 37 mandatus, o konservatoriai su abiem liberalais – 33.
Jei nebūtų vienmandačių
O koks jėgų išsidėstymas būtų, jei nebūtų balsavimo vienmandatėse ir visas Seimas būtų išrinktas per vieną kartą?
15min skaičiavimais, mandatų skirstymo kvota – tai yra, kiek balsų reikia 1 mandatui gauti, būtų 6370.
Tai reiškia, kad TS-LKD turėtų 46 mandatus, LVŽS – 32, Darbo partija 17, taip pat 17 gautų LSDP. Laisvės partija turėtų 17 mandatų, Liberalų sąjūdis – 12.
Vadinamoji centro-dešinės koalicija turėtų 75 mandatus, centro-kairės– 66 mandatus.
A.Ramonaitė: proporcinė sistema turi daug pliusų, bet žmonės nepritartų
Gal proporcinė rinkimų sistema būtų naudingesnė tuo, kad mažiau fragmentuotam Seimui būtų lengviau priimti sprendimus?
Anot Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorės Ainės Ramonaitės, nemažai politologų sutinka, kad sistema, kai Seimo narius rinktume vienoje ar keliose daugiamandatėse, būtų naudinga įvairiomis prasmėmis.
„Ji būtų ir paprastesnė ir mažiau vargintų žmones ne tik dėl antrojo turo, bet ir tuo, kad vienmandatėje išrinktam Seimo nariui mirus ar atsisakius posto, toje vienmandatėje nereikėtų rengti naujų rinkimų. Pagaliau, partinė sistema būtų labiau prognozuojama“, – teigė pašnekovė.
Politologė pabrėžė, kad atstovavimo klausimas – jau yra sudėtingesnis dėl skirtingų atstovavimo sampratų.
„Čia ir iškyla didžioji problema, kad Lietuvos gyventojai daugiau supranta tą teritorinį atstovavimą, kuris, tiesą sakant, dar nuo sovietinių laikų buvęs. Ir žmonėms atrodo, kad taip turi būti ir kitaip negali būti. Partiniai sąrašai jiems atrodo nenatūralūs, o jau kai savo apygardoje išrenki vieną žmogų, tai jiems atrodo, kad čia tarsi geresnis atstovas. Tačiau tai priklauso nuo to, kaip mes apskritai suprantame, kas yra atstovavimas“, – pabrėžė ji.
A.Ramonaitė apibendrino, kad iš politologinės pusės žiūrint, proporcinė sistema turi daug pliusų.
„Bet pagrindinė problema yra ta, kad žmonėms tai nepatiktų“, – pridūrė ekspertė.
Ji pasakojo, kad vykdant projektą Manobalsas.lt, partijų buvo teiraujamasi, ar naudinga būtų pereiti prie proporcinio atstovavimo sistemos. Pagal atsakymus, anot jos, matyti, kad nemažai pagrindinių politinių jėgų tokią idėją palaiko. Už ją pasisakė socialdemokratai, konservatoriai, liberalai.
„Daugumą, kuri palaikytų, surinkti turbūt būtų įmanoma ypač po šių rinkimų. Tačiau jei rinkėjai nepalaikytų, tai būtų tarsi primetimas“, – svarstė ji.
