Dabar sunku būtų įsivaizduoti pontifiko kelionę traukiniu. Katalikų bažnyčios vadovai į apaštalinius vizitus vyksta oro transportu iš to paties Romos Ciampino oro uosto, kuriame leidžiasi pigių skrydžių bendrovės „Ryanair“ lėktuvai.
Pirmasis istorijoje sėdęs į lėktuvą ir išskridęs oficialaus vizito už Italijos ribų buvo Paulius VI.
Jo pirmtakas Jonas XXIII dažnai išvykdavo iš Vatikano, tačiau dažniausiai lankydavo Romos apylinkių parapijas, vieną kitą tolimesnę Apeninų vyskupiją, tačiau nė karto nekirto Italijos sienos.
Pirmoji Katalikų bažnyčios vadovo užsienio kelionė įvyko prieš 54 metus: Paulius VI nuskrido į Jordaniją ir Izraelį. Popiežius italas Giovanni Montini iš viso surengė 9 apaštalines keliones, lankėsi 18 pasaulio valstybių. Tačiau iki šiol nepralenktu apaštalinių kelionių rekordininku lieka Jonas Paulius II. Romos žiniasklaidos pramintas „Papa-globtrotter“ – popiežiumi keliautoju, Karolis Wojtyla aplankė iš viso 129 valstybes, neskaitant Italijos. Jo įpėdinis – septynerius metus Katalikų bažnyčiai vadovavęs Benediktas XVI nuvyko į 26 užsienio valstybes.
Šį rudenį Lietuvoje laukiamas Pranciškus per penkerius pontifikato metus jau lankėsi 33 pasaulio valstybėse. Argentinietis Jorge Bergoglio save apibūdina kaip „Papa venuto dalla fine del mondo“ – iš pasaulio pakraščio atėjusiu popiežiumi. Jis taps antruoju į Lietuvą atkeliavusiu pontifiku istorijoje, tačiau Jono Pauliaus II ir Pranciškaus apaštalinių kelionių stilius, ekumeninė laikysena, bendravimas su tikinčiaisiais yra gana skirtingi.
K.Wojtyla Lietuvoje jautėsi tarsi namie, jis beveik nejautė kalbos barjero. J.Bergoglio visų apaštalinių vizitų metu, išskyrus Lotynų Amerikos šalis, meldžiasi ir bendrauja italų – oficialia Šventojo Sosto kalba. Kita vertus, Pranciškaus žodis yra tiesus, aiškus ir suprantamas visiems. Šis popiežius nuo pirmųjų savo pontifikato dienų pabrėžtinai vengia painaus kalbėjimo, įmantrios teologinės terminijos, todėl tiek oficialių susitikimų, tiek atviro bendravimo su tikinčiaisiais sėkmę daug lemia ir vertėjo iš italų kalbos gebėjimas perteikti Šventojo Tėvo žinią.
Apibūdinęs save kaip ganytoją, atėjusį iš toli, Pranciškus visų apaštalinių kelionių metu stengiasi kalbėti tiems, kurie socialiniu požiūriu yra toli nuo oficiozinės vizito viešumos. Tokia jo komunikacijos strategija išryškėjo jau pirmosios kelionės už Romos vyskupijos ribų metu. Išrinktas popiežiumi J.Bergoglio nusprendė pirmiausiai aplankyti ne maldininkų prigužėjusias aikštes, o niūrią mirties ir ašarų vietą – mažytę Lampedūzos salelę tarp Sicilijos ir Tuniso, kurią pirmiausia pasiekia arba nepasiekia pabėgėliai iš Afrikos.
Romos popiežius pats sėdo į laivelį ir trumpam išplaukė į jūrą, pademonstravęs pasauliui solidarumą su tais, kurie, kaip ir jis pats – „iš toli“, „iš pakraščių“. „Mūsų visuomenė prarado gebėjimą raudoti!” – tokia buvo Pranciškaus žinia iš pirmosios apaštalinės kelionės.
Pranciškus vengia intelektualaus bažnytinių dogmų studijuotojo bei komentatoriaus įvaizdžio, kurį pelnė jo pirmtakas Josephas Ratzingeris. Bet jis nenori kartoti ir K.Wojtylos „pope– superstar“ – popiežiaus superžvaigždės charizmatiškos laikysenos. Įtakingas katalikų naujienų portalas „Vatican Insider“ ta proga pažymi, kad nuo Karolio Wojtylos laikų išliko tikėjimas „stebukliniu“ popiežiaus vizito poveikiu, esą per dvi–tris dienas Šventasis Tėvas pajėgus sutvarkyti vizituojamos valstybės žmonių ir vietos bažnyčios reikalus.
Ganytojiška 266-ojo Romos vyskupo charizma atsiskleidžia ne griežto diplomatinio protokolo fone, o per įvairius nenumatytus dalykus. Jie, žinoma, sukelia galvos skausmo saugumo tarnyboms, tačiau Pranciškaus troškimas tiesiogiai bendrauti su žmonėmis – nepermaldaujamas. Pirmojo vizito į užsienį metu Brazilijoje jis panoro užsukti į Rio de Žaneiro favelas – lūšnynus – ir susitikti su jų žmonėmis. Jis visiškai nesijaudino, kai popiežiškasis kortežas pasiklydo milžiniškame mieste ir jo saugumui iškilo grėsmė.
Įvairūs organizaciniai kelionių nesklandumai, atrodo, visiškai negąsdina popiežiaus, atvirkščiai – Pranciškus pasinaudoja proga ištrūkti iš protokolo gniaužtų. Šri Lankoje atvykęs į Kolombą jis norėjo papietauti su vietos vyskupais, tačiau prasilenkė ir vyskupijoje jų neberado. Skandalas? Anaiptol: pasinaudojęs pauze, J.Bergoglio nusprendžia užsukti į garsią budistų šventyklą Mahabodhi pabendrauti su vienuoliais.
Vizito Neapolyje metu pamato minioje picą jam tiesiantį picų kepėją, sustabdo kortežą, pamoja kepėjui ir čia pat ragauja jo iškeptą picą, sulaukdamas entuziastingo minios pritarimo.
Įtemptos ir sudėtingos apaštalinės kelionės po Čilę ir Peru metu Pranciškus mato, kaip jį lydinti eskorto pareigūnė nukrenta nuo pasibaidžiusio arklio, tuoj pat sustabdo papamobilį, guodžia ir laimina susižeidusią policininkę.
Empatijos kupinas popiežiaus-ganytojo, bet ne popiežiaus-suvereno aktyvumas vieniems kelia susižavėjimą, kiti stebisi ir netgi reiškia kritiką. Sužinojęs, kad lėktuvo, kuriuo skrido virš Čilės, palydovai sudarė civilinę santuoką, bet svajoja apie bažnyčios teikiamą santuokos sakramentą, Pranciškus čia pat, lėktuve, sutuokia Carlosą ir Paolą, nepaisydamas įvairių bažnytinės biurokratijos reikalavimų.
Daugelį Lotynų Amerikos šalių apkeliavęs J.Bergoglio iki šiol nėra buvęs gimtajame krašte – Argentinoje. Jo tautiečius toks ignoravimas stebina ir skaudina. Įsivaizduokime, jeigu popiežiumi būtų išrinktas Lietuvos kardinolas, ir jis aplankytų Lenkiją, Latviją, Estiją, bet į Lietuvą per penkerius metus taip ir neužsuktų.
Dieviškų apaštalinės kelionės netikėtumų, matyt, reikia tikėtis ir Pranciškaus viešnagės Lietuvoje metu. Vieną jo niekur nerašytą ir neištartą pageidavimą turbūt galima nuspėti jau dabar: karališkas Romos popiežiaus priėmimas? No, grazie – ačiū, ne.
