Šios ekspedicijos tikslas – įamžinti tarpukario visuomenės veikėjo, kunigo pranciškono Augustino Dirvelės OFM atminimą. Jis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, mokslininkų ir kunigų, buvo sovietų išvežtas kalėti į šį lagerių kraštą, kur neaiškiomis aplinkybėmis ir žuvo.
Tėvas Augustinas (g. 1901 m.) buvo pirmasis po carinės priespaudos atsikūrusios pranciškonų provincijos išaugintas brolis ir kunigas, viena iškiliausių tarpukario asmenybių Kretingoje, 1936–1939 m. buvęs Lietuvos Šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministru.
1932 m. Kretingoje jis įsteigė Šv. Antano kolegiją (dabartinę Pranciškonų gimnaziją), 1933 m. pastatė Lurdą Dievo Motinos garbei, 1936 m. įsteigė Šv. Pranciškaus visuomenės seserų kongregaciją (dabartinės Švč. M. Marijos Nepaliaujamos pagalbos Šv. Pranciškaus seserys) ir Šv. Antano rūmų patalpose įrengė pranciškonų spaustuvę. Jis buvo žymus pamokslininkas ir rekolekcijų vedėjas.
A. Dirvelė buvo sulaikytas 1940 m. liepos 12 dieną, mėgindamas kirsti tuometinę SSRS-Vokietijos sieną. Jį nuteisė kalėti aštuonerius metus pagal žymųjį 58 straipsnį ir 1941 metų ankstyvą pavasarį išvežė į Pečiorlagą Komijoje. Paskutinė žinoma jo kalinimo vieta buvo lageris prie Kosju upės, į šiaurę nuo Pečioros, todėl ir išvykstame jo link, turėdami tikslą pastatyti kryžių šio iškilaus pranciškono atminimui.
Ekspedicijos nariai – Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras br. Algirdas Malakauskis OFM, Kretingos pranciškonų gimnazijos direktorius br. Alvydas Virbalis OFM, provincijos sekretorius br. Andrius Nenėnas OFM, Nepaliaujamos pagalbos kongregacijos sesuo Gražina Dapšauskytė, Pranciškonų gimnazijos mokytojas Vilius Adomaitis, mokiniai Simonas Baltūsis ir Linas Ragainis, žurnalistė Monika Midverytė, geradariai Edvinas Malevskis, Justas Motužis, Mindaugas Jonikas ir grupės vadovas Gintautas Alekna.
Skrendame į Maskvą, o iš ten sėdame į traukinį Maskva–Vorkuta ir pajudame į šiaurę. Pirmoji stotelė – Pečiora. Čia, prieš patekdamas į lagerį, buvo atvežtas ir A.Dirvelė. Mūsų tikslas – padaryti atminimo kryžių bei aplankyti apylinkėse esančius lietuvių kapus.
Abu tikslus įgyvendinti padėjo vietos lietuvis, politinių kalinių vaikas Viktoras Verdickas, po tėvų mirties likęs gyventi Pečioroje. Šiuo metu jis yra stambus verslininkas, visame mieste ir rajone žinomas žmogus, puikiai tebekalbantis lietuviškai. Kadangi minime Žolinę, kapinėse prie V. Verdicko tėvų kapo švenčiame šv. Mišias.
Šių pirmųjų aplankytų kapinių vaizdas vėliau lydėjo ir visos kelionės metu. Kapai (net ir vietinių žmonių) čia menkai prižiūrimi, priaugę piktžolių, o mediniai kryžiai tręšta ir virsta. Vietos gamta taip pat sparčiai atsikovoja savo teritoriją ir naikina skaudžius istorijos pėdsakus. Žmonių neprižiūrimi, jie pasmerkti greitai nugrimzti į užmarštį.
Metalinis trijų metrų aukščio kryžius pagamintas, skiedinys ir dažai nupirkti, Kožvos gyvenvietės kapinės aplankytos, tad kita stotelė – Kosju. Po poros valandų šiaurės kryptimi pasiekiame Kosju gyvenvietę. Penktajame dešimtmetyje čia būta net kelių lagerių, virė darbas, o dabar telikęs vienas apgyvendintas daugiabutis ir šalimais – dujininkų statybvietė. Iškeliame kryžių ir išeiname žvalgyti teritorijos – ieškoti lagerio liekanų ir kapinaičių.
Tris valandas naršome pelkėtą Kosju upės pakrantę, braunamės pro kaklą siekiančias žoles, o vadovas Gintautas Alekna šūkauja, kad atbaidytų meškas. Kad jų čia gausu, liudija ne tik pakeliui rastas išgulėtas meškos guolis ir ekskrementai, bet ir vietinės moters pasakojimas, jog mūsų apsilankymo metu trys šiose apylinkėse meškų sužaloti žmonės gulėjo Pečioros reanimacijoje.
Galiausiai prieiname geležinkelio tiltą per Kosju upę. Viena iš Augustino Dirvelės žūties versijų byloja, jog, bėgdamas iš lagerio, jis įšoko į pavasarinę patvinusią upę. Prie Kosju tilto susitinkame menantį lagerio laikus senbuvį, kuris nurodo senųjų kapinaičių vietą. Nusprendžiame atminimo kryžių statyti jose. Oras vėsus, pradeda lyti, gausiai puola vadinamoji maškara, tad gamta leidžia nors truputį prisiliesti prie sunkių sąlygų, kurias turėjo iškęsti čia triūsę politiniai kaliniai.
Vietiniai statybininkai padeda nugabenti kryžių su skiediniu į kapinaites. Pagaliau, nors ir lynojant, pavyksta pastatytą kryžių nudažyti bei primontuoti iš Lietuvos atsivežtą atminimo lentelę. Toje vietoje švenčiame šv. Mišias.
„Tiems, kurie nežino savo istorijos, yra lemta ją pakartoti“, – Aušvico koncentracijos stovyklos muziejuje užrašytą Edmundo Berko mintį per šv. Mišias primena br. Alvydas Virbalis. „Esame čia, kad dabartinei kartai primintume skaudžią mūsų tautos istoriją. Ne tam, kad laikytume nuoskaudas, bet kad pasisemtume stiprybės ir tikėjimo ištvermės sunkiomis gyvenimo akimirkomis, būtume taikos žmonėmis“, – kalbėjo brolis pranciškonas.
„Kankinių kraujas yra naujų krikščionių sėkla, – sakė provincijolas br. Algirdas Malakauskis. – Mūsų Lietuvos Šv. Kazimiero provincija taip pat turi brolį kankinį, kuris, gerai suvokęs šv. Pranciškaus susivienijimą su Kristumi kančioje, nuolankiai priėmė kančią ir savo gyvenime. Tai, kuo tėvas Augustinas gyveno būdamas provincijos ministru, jis ištikimai tęsė ir suimtas, kai ragino žmones neapleisti tikėjimo, slapčia aukojo šv. Mišias ir klausė išpažinčių. Jo pavyzdys lai įkvepia ir mus.“
Įvykdžius pagrindinę misiją, tolesnė kelionės kryptis – Inta ir Vorkuta. Abu miestus „tebepuošia“ Lenino paminklai, o reklaminiai plakatai ant daugiabučių sienų skelbia, jog Inta yra „auksinė Komijos širdis“, o Vorkuta – „šiaurės brangakmenis“. Deja, bet nykioji Vorkuta su brangakmeniais ir deimantais bendro turi tik tiek, kad akmens anglies ir deimanto cheminė sudėtis yra ta pati – anglis (C).
Abudu miestai nyksta, nes pagrindinė jų maitintoja – akmens anglis – tampa niekam nereikalinga. Vorkutoje vaizdas šiurpus. Atvykus atrodo, jog keliavome ne traukiniu, o laiko mašina: gatvėmis važinėja PAZ autobusai, daugiabučiai pilki, vienodi, puoselėjama tik pagrindinė gatvė. Anapus Vorkutos upės plyti senasis miestas – belangiai pastatai-vaiduokliai su aptrupėjusiais kultūros rūmais. Taip pat ir Vorkutos apylinkėse, prie šachtų, stovi daug tuščių daugiabučių – it paminklai žmonių pretenzijai užkariauti užpoliarę.
Aplankome kelias didesnes politinių kalinių kapines tundroje. Visko apeiti nepajėgtume, nes visa Vorkutos apylinkių tundra – ištisas kapinynas. Juk čia penktajame ir šeštajame dešimtmečiais veikė apie 40 lagerių, kuriuose dirbo ypač daug lietuvių. Tai vienur, tai kitur tundroje styro lagerių likučiai – tvorų stulpai, spygliuota viela, plytos, krosnies durelės. Net ant pastarųjų puikuojasi sovietinė simbolika.
Dalyvaujame šv. Mišiose kapinėse, kuriose palaidotos 1953-iųjų rugpjūčio 1 d. politinių kalinių sukilimo aukos. Prie šių kapinių pastatytas ir didžiausias visame Sibire lietuviškas paminklas sovietinių represijų aukoms, vaizduojantis Kristų kalėjime. Šių vietų aplankymu ir pasibaigia pirmoji brolių pranciškonų surengta ekspedicija.
Sugriuvo sovietinė imperija, sunyko lageriai ir Vorkutos didybė, o tikrosios vertybės – tikėjimas ir laisvė išliko. Broliai pranciškonai tikisi, jog ateityje bus rengiamos ir kitos ekspedicijos, kurios neleis mūsų tautos istorijai išnykti bekraštėje tundroje.
