– Ar prieš atvykdamas į Kauną žinojai kitokių faktų apie Lietuvą, neskaitant jos vietos Europos žemėlapyje? Gal dar būdamas Prancūzijoje bandei ieškoti daugiau papildomos informacijos apie šią šalį?
– Be to, kad Lietuvos sostinė yra Vilnius (daugelis prancūzų žino šį miestą dėl garsaus daininko Bertrand Cantat įvykdyto nusikaltimo – aut. past.) ir to, kad ji praeityje priklausė Sovietų Sąjungai, daugiau apie Lietuvą aš nieko nežinojau.
Kai jau nusprendžiau, kad keliausiu į Kauną, pradėjau internete ieškoti įvairios informacijos ir vaizdo įrašų apie gyvenimą Lietuvoje. Aš net sugebėjau rasti ir nusipirkti knygą, padedančią mokytis lietuvių kalbos, savo mieste Prancūzijoje! Gaila, kad ją kažkur praganiau prieš išvykdamas...
– Kokios didžiausios baimės tave kankino prieš paliekant Prancūziją ir atvykstant į Kauną? Ar buvo kultūrinis šokas? Koks buvo tavo pirmasis įspūdis apie Lietuvą?
– Prieš atvykstant į Lietuvą mano žinios apie gyvenimą šioje šalyje buvo beveik lygios nuliui. Norėčiau patarti žmonėms, kurie planuoja vykti į jiems menkai pažįstamą šalį, kuo mažiau kliautis įvairiais stereotipais ir klišėmis.
Prieš atvykstant į Lietuvą man buvo sakyta, kad ten pavojinga, kad šioje šalyje yra daug prieš užseniečius nusiteikusių žmonių (pavyzdžiui, skustagalvių) ir panašiai. Tai yra melas. Tiesą pasakius, aš čia jaučiausi daug saugiau nei Prancūzijoje.
Kas pirmiausiai atkreipė mano dėmesį tai – keliai ir autobusai, tokie retro! Man jie labai patiko.
Žinoma, kultūrinis šokas buvo didelis, bet juk taip įdomiau! Kas pirmiausiai atkreipė mano dėmesį, tai keliai ir autobusai, tokie retro! Man jie labai patiko.
Kai tik nusileidau lėktuvu į Vilniaus oro uostą, mane pasitiko vietinis studentas ir mes kartu, su mano be galo dideliu bagažu, traukiniu patraukėme į Kauną. Aš buvau nustebintas tuo, kiek daug vietos buvo traukinyje, kad mums pavyko tilpti jame be jokių problemų.
Atsikėlęs kitą rytą aš suvokiau, kad mane nuo namų skiria 3500 km ir šiame nepažįstamame mieste aš turėsiu praleisti devynis mėnesius. Tai mane šiek tiek gąsdino, tačiau tai truko tik vieną dieną. Man greitai pavyko susipažinti su kitais žmonėmis, kuriuos dabar laikau draugais. Galiausiai viskas buvo labai gerai.
– Girdint tavo atsakymus galima susidaryti nuomonę, kad esi žmogus, nebijantis išlipti iš savo komforto zonos. Ką dar galėtum papasakoti apie save, kokie tavo pomėgiai? Ar praleistas laikas Kaune tau suteikė galimybę, sužinoti ką nors naujo apie save?
– Aš esu žmogus, mėgstantis keliauti ir kiekvieną dieną sužinoti, ką nors naujo. Man labai patinka pažinti naujas kultūras ir bebūnant Kaune aš turėjau tam puikią galimybę.
Išvykimas į kitą šalį pagal mainų programą leidžia ne tik geriau pažinti šalies, į kurią atvykai, kultūrą, bet ir susipažinti su žmonėmis iš viso pasaulio.
Taip pat aš turėjau galimybę aplankyti daugelį Lietuvos kaimynių. Visos šios patirtys mane privertė suprasti, kaip svarbu yra keliauti ir susipažinti su vietiniais žmonėmis, kad praplėstum savo akiratį.
Žinoma, aš daug ko išmokau universitete čia, Kaune, bet dar daugiau žinių įgavau tiesiog kalbėdamasis su žmonėmis ir sutikdamas dalyvauti įvairiuose skirtinguose projektuose.
Pavyzdžiui, anglų kalba dėstyti lietuvių studentams prancūzų kalbą. Tai buvo labai linksma ir įdomi patirtis: tuo pačiu metu aš mokiau savo gimtosios kalbos ir kartu sužinodavau naujų lietuviškų žodžių.
– Pradžioje prasitarei, kad lietuviai atrodo uždari žmonės tol, kol jų geriau nepažįsti. Ką dar pastebėjai? Gal mes turime kokius nors stereotipus apie prancūzus, kurie jums atrodo visiškai neatitinkantys realybės?
– Aš manau, kad vieną kartą susibičiuliavus su lietuviu, su juo liksi draugais ilgam laikui.
Vienas, šiek tiek juokingas, dalykas, kuris truputį erzino mane ir mano prancūzus draugus Lietuvoje, kad eidamas gatve visada turi būti atsargus, nes gali atsitrenkti į kitą žmogų – jie čia eina tiesiai nesižvalgydami.
Vienas, šiek tiek juokingas, dalykas, kuris truputį erzino mane ir mano prancūzus draugus Lietuvoje, kad eidamas gatve visada turi būti atsargus, nes gali atsitrenkti į kitą žmogų – jie čia eina tiesiai nesižvalgydami.
Kai matai, kad kas nors eina tavęs link, turi stengtis to žmogaus išvengti, nes yra didelė galimybė, kad jūs susitrenksite.
Man tai buvo labai keista, nes toks žmonių elgesys labiau būdingas didmiesčių, tokių kaip Paryžius, gyventojams.
Dėl stereotipų – yra giliai įsišaknijusių. Pavyzdžiui, kad mums labai patinka valgyti sraiges, varlių kojas, sūrį, bagetes bei gerti vyną; kad prancūzai yra širdžių daužytojai. Aš su tuo nesutinku, mes stengiamės būti maloniais džentelmenais!
– Kokius dar didesnius skirtumus pastebėjai tarp gyvenimo Lietuvoje ir Prancūzijoje?
– Pirmas dalykas, kuris šauna į galvą, yra tai, kad Lietuvoje gali nueiti pavalgyti į restoraną bet kuriuo metu. Prancūzijoje maisto restorane gali tikėtis tik nuo 11.30 val. iki 14 val. ir tarp 17 – 22 val. Sistema Lietuvoje šiuo atveju yra daug geresnė, ypatingai kai esi „Erasmus“ studentas ir diena tau kartais prasideda vėliau.
Lietuvoje niekada neveluoja traukiniai! O policija atrodo labai motyvuota padėti gyventojams.
Taip pat architektūra, pastatai yra labai skirtingi – man jie labai patiko. Be to, Lietuvoje niekada nevėluoja traukiniai! Policija atrodo labai motyvuota padėti gyventojams.
Tiesą pasakius, labai sudėtinga lyginti Lietuvą ir Prancūziją. Jos yra dvi visiškai skirtingos šalys su skirtingomis istorijomis.
Žinoma, aš pastebėjau dar daugiau skirtumų, bet juos būtų sunku paaiškinti. Tai toks dalykas, kurį reikia išgyventi. Vienas didesnių skirtumų, kurį galiu pasakyti, yra tai, kad Prancūzijoje mes turime išties gražių moterų, bet Lietuvoje jų nepalyginamai daugiau.
– Lietuva šiais metais paminėjo savo 25-metį kaip nepriklausoma valstybė. Kokią Lietuvą įsivaizduoji dar po 25 metų?
– Aš esu įsitikinęs, kad Lietuva nenustos sparčiai vystytis ir čia bus dar geriau ateityje. Žmonės išliks tokie patys, kas yra šaunu, bet pati šalis bus dar labiau patrauklesnė turistams. Miestai taps labiau išsivystę, seni pastatai bus renovuoti – štai tokią Lietuvą aš matau ateityje.
Be to, manau, kad Lietuva bus dar labiau integruota į Europą nei dabar.
– Žinau, kad šiuo metu atlieki praktiką Mančesteryje, Anglijoje. Ar buvo lengviau persikelti gyventi į kitą šalį ilgesniam laikotarpiui po „Erasmus“ patirties?
– Laikas, praleistas Kaune, man padėjo tapti savarankiškesniu. Gyvenimas šalyje, kurios kalbos tu nemoki, taip pat mane išmokė būti išradingu. Pavyzdžiui, kai apsipirkinėji prie kasos ir tau reikia maišelio, bet nežinai, kaip tai pasakyti, vis tiek turi surasti kitą būdą paprašyti.
-
Lietuvoje studijuojanti ispanė Marija: „Lietuvių kalba sunki, bet man patinka jos mokytis“
-
Lietuvė tik Madride suprato, kas yra darbas, dėl kurio kasryt keliesi su meile
-
Jaunimas iš Jungtinės Karalystės veržiasi studijuoti užsienyje
-
LSU studentė: „Tarptautinę programą pasirinkau iš meilės sportui ir sveikai gyvensenai“
Todėl aš labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę čia gyventi, nes ne tik nuostabiai praleidau laiką, bet ir daug ko išmokau.
Žmonės, kurie bijo išlipti iš savo komforto zonos ir sudalyvauti mainų programoje, turėtų pagalvoti apie jos gerąsias puses. Žinoma, jiems teks palikti savo šeimas, draugus gimtajame mieste, šalyje, kurioje praleidai visą savo gyvenimą, tačiau jie susipažins su naujais žmonėmis, išmoks daugybę dalykų ir parsigabens daug nuostabių prisiminimų.
Draugai išliks draugais, o šeima bus dar laimingesnė matydama jus sugrįžtant! Svarbiausia, kad įgysite neįkainojamos patirties, daug keliausite ir dalyvausite nepamirštamuose vakarėliuose su žmonėmis iš viso pasaulio.
