15min.lt kalbinti ekspertai tvirtina, kad nė vieno kandidato pergalė mums neatneš didelės naudos. Prancūzijos vadovams tokios mažos šalys, kaip Lietuva, nelabai rūpi. Užtat jų ekonominė politika gali turėti reikšmės ne tik euro zonai, bet ir visai Europos Sąjungai (ES). Šiuo požiūriu vargu ar paranki didžiojoje politikoje menkai patyrusio ir tarptautinėje arenoje neįsitvirtinusio F.Hollande'o valdžia.
„Gana pavojingas ponas F.Hollande'as“
„Neįsivaizduoju, kaip vieno ar kito kandidato išrinkimas padėtų Lietuvai, – teigė apžvalgininkas Kęstutis Girnius. – Prancūzijos prezidentams labiausiai rūpi didžioji politika, pavyzdžiui, santykiai su JAV. Taigi užsienio politika mūsų atžvilgiu smarkiau nesikeis, esame per maži.“
Tačiau jei F.Hollande'as imtųsi vykdyti savo radikalią ekonominę programą – gerokai padidintų kai kuriuos mokesčius, bandytų atkurti Prancūzijos, kaip gerovės valstybės, modelį, tai būtų smūgis ES, taigi turėtų ir tiesioginių pasekmių Lietuvai. K.Girnius teigė matantis nemažai požymių, kad tapęs prezidentu socialistas vykdytų šią programą.
Žurnalas „Economist“ neseniai išspausdino rašinį pavadinimu „Gana pavojingas ponas F.Hollande'as“ (The rather dangerous Monsieur Hollande). „Esu linkęs su tuo sutikti“, – 15min.lt teigė apžvalgininkas.
K.Girnius pažymėjo, kad Prancūzijos vaidmuo ES, jei pasikeistų šalies lyderis, bent iš pradžių sumenktų: „Dabartinis prezidentas yra nepaprastai energingas, palaiko glaudžius santykius su Vokietijos kanclere Angela Merkel. Pirmaisiais krizės metais jie iš pradžių tarpusavyje suderindavo poziciją, po to visi kiti pritardavo. Su F.Hollande'u taip nebus – jis neturi tiek energijos ir administracinės, sprendimų priėmimo patirties.“ Buvusi gyvenimo draugė Segolene Royal yra teigusi, jog ydingiausias F.Hollande'o bruožas – neveiksmingumas. Vieningai nuomonei jam būtų lengva pritarti, bet kai reikėtų ryžtingų sprendimų, esą būtų sunku.
Gali sustiprėti Vokietijos įtaka ES
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) vadovas Ramūnas Vilpišauskas taip pat įsitikinęs, kad nei vienas, nei kitas nebūtų didelė dovana, jei analizuotume vien kampanijos retoriką.
„Politine prasme didelio skirtumo nėra, nes užsienio politika mažai figūruoja rinkimų debatuose, – 15min.lt sakė jis. – Kalbant apie ekonomiką, Lietuvai naudingiau prezidentas, vykdantis patikimą ekonominę politiką, kuri prisideda prie euro zonos stiprėjimo. Abu kandidatai šiuo metu kalba dalykus, kurie kelia rimtų abejonių. Klausimas, kiek iš tų idėjų būtų įgyvendinamos.“
Paklaustas, ar galima tikėtis panašaus Paryžiaus ir Berlyno dueto, pusiau juokais net pradėto vadinti Merkozy, jei laimėtų socialistas, TSPMI vadovas teigė sunkiai galintis prognozuoti: „Jis (F.Hollande'as – 15min.lt) neturi bendravimo su kanclere istorijos, jo patirtis aukštojoje politikoje gana ribota. Žinoma, ES daugelis procesų rutinizuota ir vyksta savo vaga, nepriklausomai nuo to, kas ateina į vadovaujančias pozicijas. Lietuvai svarbu, kad euro zona stiprėtų, būtų išsaugota bendroji rinka. Svarbu Šengeno erdvės funkcionavimas – kontraversiškų pasisakymų šioje srityje skambėjo iš abiejų kandidatų. N.Sarkozy yra viešai pateikęs įvairių svarstymų, kurie pradėtų riboti Šengeno erdvės funkcionavimą. Tai būtų nenaudinga Lietuvai.“
Pašnekovo žodžiais, F.Hollande'o sėkmės atveju, net jei jam pristigtų lyderio savybių, Prancūzija dėl savo svorio ES neišvengiamai išliktų svarbia šalimi. „Klausimas, ar tokiu atveju sustiprėtų A.Merkel pozicijos, ar prasidėtų diskusijos euro zonoje, gal aplink Prancūziją pradėtų formuotis pietiečių grupė – atsvara Vokietijos siūlomai taupymo ir biudžeto mažinimo politikai. Tuomet gali grėsti sąstingis sprendimų priėmime. ES ir taip lėtai reaguoja į eurokrizės įvykius“, – kalbėjo R.Vilpišauskas.
Anot jo, papildomos kliūtys priimant sprendimus gali lemti dar didesnį investuotojų nepasitikėjimą. Tuomet euro zonai kiltų grėsmė vykdyti įsipareigojimus ir grąžinti anksčiau pasiimtas skolas.
Kitų varžovų paramos N.Sarkozy nesulaukė
Prieš dvi savaites F.Hollande'as surinko 28,6 proc. balsų, aplenkdamas visus kitus kandidatus, įskaitant ir N.Sarkozy (27,1 proc.). Pirmą kartą pareigas einantis prezidentas pralaimėjo pirmajame ture. Tai dar nereiškia galutinės socialistų kandidato pergalės. Bet panašu, jog dabartinis Prancūzijos lyderis, norėdamas švęsti pergalę, turėtų kliautis ne tik jam simpatizuojančiais rinkėjais, bet ir antgamtinėmis jėgomis.
Tiek aritmetika, tiek bendra atmosfera šalyje yra ne N.Sarkozy naudai. Visuomenės apklausos pranašauja jo nesėkmę, taigi į prezidento postą po 17 metų pertraukos, kai jį paliko Francois Mitterrand'as, gali grįžti socialistas.
Rinkimų kampanijoje dominavo ekonominiai klausimai: atlyginimai, pensijos, mokesčiai, nedarbas, rašo bbc.co.uk. 80 proc. perkopęs rinkėjų aktyvumas pirmajame ture parodė, kad visuomenės netenkina kylanti nedarbo kreivė, menkas ūkio augimas, neaiškios perspektyvos. Abu kandidatai pažadėjo subalansuoti biudžetą, nors F.Hollande'as labiau pabrėžė augimą nei taupymą. N.Sarkozy šūkis „Stipri Prancūzija“ gali apgauti – jo nuostatos yra nuosaikesnės nei populiariausių konkurentų.
Vienas iš faktorių, nulemsiančių pergalę vienam iš kandidatų, yra buvusių konkurentų pareikšta parama ir už pastaruosius balsavusių rinkėjų pasirinkimas. Antai kraštutinių dešiniųjų pažiūrų Jeanas Lucas Melenchonas savo rėmėjus paragino balsuoti už F.Hollande'ą ir „nieko nereikalauti mainais“. Prieš dvi savaites už jį balsavo 3,8 mln. rinkėjų, taigi N.Sarkozy mažų mažiausiai turėtų jaustis neramiai.
Didžiausias rinkimų siurprizas – Marine Le Pen, kuri su 18 proc. balsų užkopė į trečią vietą, – pareiškė, kad į balsadėžę įmes tuščią biuletenį. Elitą kritikuojanti Nacionalinio fronto lyderė pasirodė geriau net už savo tėvą Jeaną Marie Le Peną – gavo 1,5 mln. balsų daugiau nei jis prieš dešimtmetį. Tai irgi nėra gera naujiena dabartiniam prezidentui. Dalis iš šių 6,3 mln. jaunų, dirbančiajai klasei atstovaujančių rinkėjų greičiausiai visai nebalsuos arba pasirinks F.Hollande'ą. Nacionaliniam frontui parankus jo oponento pralaimėjimas, mat esą gali sužlugdyti UMP.
Irzlus, hiperaktyvus, glamūrinis
Dabartiniam prezidentui pirmajam per tris dešimtmečius gresia prarasti postą dalyvaujant rinkimuose (1981 m. taip nepasisekė Valery Giscard'ui d'Estaing'ui).
Dinamišku ir ryžtingu šalininkų laikomas Prancūzijos lyderis nesibaimina kontroversijų, o žmogaus teisių aktyvistus siutina dėl savo imigracijos politikos. Save N.Sarkozy vadina „audros sūkuryje atsidūrusio laivo kapitonu“, bet šiandien toks įvaizdis kelia nebent kreivą šypseną. Nedarbo lygis šalyje yra aukščiausias per 12 metų, pensijos amžius padidintas nuo 60 iki 62 metų, panaikinta 35 valandų darbo savaitė. Rinkėjus tokios reformos mažai įkvepia. Nesena „Ifop“ apklausa parodė, kad vos 36 proc. respondentų buvo patenkinti N.Sarkozy, kaip prezidentu. Iš ligšiolinių šalies vadovų vienintelis G.d'Estaing'as į rinkimus ėjo turėdamas panašų menką populiarumą. Ir pralošė F.Mitterrand'ui.
Kita vertus, Europai reaguojant į pasaulinę krizę 2008-aisiais jis buvo pirmose gretose, prisidėjo suburiant G20 – didžiausių pasaulio ekonomikų klubą, prieš susibičiuliaudamas su A.Merkel nuolat dairėsi į tuometį britų premjerą Tony Blairą. Apėmus krizei N.Sarkozy rėmė aktyvų valstybės vaidmenį sprendžiant finansines problemas ir gynė pozityvią diskriminaciją, kad būtų sumažintas jaunimo nedarbas, primena bbc.co.uk.
Tarptautinėje arenoje Prancūzijos vadovas laikomas JAV politikos rėmėju, nors ir prieštaravo karui Irake. Pernai kovą jis pirmasis pasiuntė karo lėktuvus kovoti su Libijos diktatoriaus Muammaro Gaddafio pajėgomis. N.Sarkozy tarpininkavo 2008 m. sprendžiant Gruzijos ir Rusijos konfliktą.
Nacionalinėje politikoje N.Sarkozy kadaise sužibėjo kaip kovingas vidaus reikalų ministras. Ne vienas jo pareiškimas, visų pirma dėl imigracijos, sulaukė aštrios reakcijos. Dar prieš 2005 m. riaušes jaunus įstatymų pažeidėjus iš Paryžiaus priemiesčių prezidentas pavadino racaille – padugnėmis. Dėl to iškart buvo palygintas su kraštutinių dešiniųjų lyderiu J.M.Le Penu. Šalies vadovas intensyviai stūmė įvairias priemones nelegaliai imigracijai sumažinti, įskaitant prieštaringai įvertintą masinę romų deportaciją.
Ironiška, bet pats N.Sarkozy, gimęs 1955 m. sausio 28 d., turi ne tiek jau daug prancūziško kraujo. Jo tėvas buvo vengrų imigrantas, motina – graikų ir žydų kilmės prancūzė, sūnus buvo pakrikštytas kaip katalikas. Priešingai nei dauguma Prancūzijos valdančiosios klasės atstovų, baigė ne Nacionalinę administracijos mokyklą (Ecole Nationale d'Administration, ENA), bet teisę. Politiko karjerą 1983 m. pradėjo kaip Paryžiaus priemiesčio Neuilly meras ir išbuvo juo kone du dešimtmečius.
Tuomečio Paryžiaus mero Jacques'o Chiraco protežė 1993–1995 m. ėjo biudžeto ministro pareigas ir buvo premjero Edouard'o Balladuro dešinioji ranka. 1995-aisiais nusprendęs paremti pastarąjį kaip kandidatą į prezidentus, N.Sarkozy užsitraukė J.Chiraco, kuris laimėjo rinkimus, nemalonę. Šis memuaruose įgėlė savo įpėdiniui: „irzlus, neatsargus, pernelyg pasitikintis savimi, nepaliekantis vietos abejonei, visų pirma kalbant apie save“. Kita biografė Anita Hausser jį apibūdina kaip ambicingą, hiperaktyvų, niekada nesiilsintį darboholiką.
Dėl brangių laikrodžių ir ištaigingų atostogų pomėgio N.Sarkozy pašiepiamai vadinamas glamūriniu prezidentu.
O spalvingas asmeninis centro dešiniosios partijos UMP lyderio gyvenimas kliūna tradicionalistams. Jis yra dukart išsiskyręs ir iš ankstesnių santuokų turi tris sūnus. 2007-aisiais N.Sarkozy atsidūrė pirmuosiuose laikraščių puslapiuose užmezgęs romaną su dainininke, buvusia manekene Carla Bruni. Toks viešumas buvo toli nuo Prancūzijos prezidentams įprasto privatumo. Gražuolė italė, jau tapusi ponia Sarkozy, pernai rudenį pagimdė dukrą Giulią, nėštumo mėnesiais pirmoji pora nuo žiniasklaidos laikėsi atokiau.
Kelią į rinkimus atvėrė pikantiška D.Strausso Kahno istorija
F.Hollande'as, kuriam gresia tapti vienos didžiausių Europos valstybių prezidentu, turi sočiai organizatoriaus politikoje patirties, tačiau niekada nėjo pareigų valdžioje. Jis laikomas maloniu žmogumi, kurio ramios, net nuobodžios manieros kontrastuoja su aktyviu ir prašmatniu N.Sarkozy. Tačiau socialisto šalininkai įsitikinę, kad šis įvaizdis slepia tvirtą pasiryžimą vadovauti šaliai.
Kad gautų bilietą į rinkimus, F.Hollande'as turėjo pirmiausiai laimėti savo partijoje. Čia laukė ir politiniai, ir asmeniniai išbandymai, mat kitoje barikadų pusėje atsidūrė S.Royal, kuri tris dešimtmečius buvo politiko partnerė ir pagimdė keturis vaikus, o galiausiai parėmė jo kandidatūrą.
F.Hollande'as gimė 1954 m. rugpjūčio 12 d. gydytojo šeimoje. Jis – nieko keisto – studijavo ENA, kur sutiko S.Royal, ir dar vieną elitinę mokyklą – Sciences Po. Aktyvus studentas dar 1979 m. įstojo į Socialistų partiją, o F.Mitterrand'o komandoje ėjo jaunesniojo ekonomikos patarėjo pareigas.
Nuo 1988 m. politikas renkamas į parlamentą, o 1997 m. perėmė partijos vairą iš Lionelio Jospino. Tiesa, po gero dešimtmečio, kai prezidento rinkimuose S.Royal pralaimėjo N.Sarkozy, jis atsistatydino. Vėliau paaiškėjo, kad šio pilko politiko gyvenime taip pat esama pikantiškų detalių – romanas su politikos žurnaliste Valerie Trierweiler. Jie iki šiol yra kartu.
Ilgą laiką tarp buvusių partnerių tvyrojo įtampa, bet pernai gegužę, kai realiausiu socialistų kandidatu laikytas Dominique'as Straussas Kahnas įsivėlė į skandalą dėl mėginimo išprievartauti, F.Hollande'as tapo nauju favoritu. J.Chiracas memuaruose pagyrė jį kaip tikrą valstybininką, gebantį peržengti partines ribas. Jau po pirmo balsavimo rato kalbėdamas rėmėjams, socialistas tvirtino esąs permainų kandidatas, norintis kalbėti visiems Prancūzijos žmonėms, ne vien kairiesiems ar dešiniesiems.
Nors F.Hollande'as laikomas nuosaikiu ir tvirtina nenorintis „kietos kairės“, kampanijai jis pasirinko aštrią ekonominę politiką: 1 mln. eurų viršijančius atlyginimus apmokestinti 75 proc., pakelti minimalią algą, nusamdyti 60 tūkst. naujų mokytojų, kai kuriems darbuotojams grąžinti 60 metų pensinio amžiaus ribą, persiderėti su ES dėl fiskalinio augimo pakto. Tiesa, net jo kolegos tokius siūlymus sutiko pakeltais antakiais.
Anot bbc.co.uk, N.Sarkozy gerbėjai jo oponentą vadina miglų ir tuščiažodžiavimo meistru, besiremiančiu kitų žmonių idėjomis, taigi inertišku.
