– Paskirti du nauji ministrai – teisingumo ir žemės ūkio. Žemės ūkio ministru jūs pasirinkote asmenį ne iš žemės ūkio srities. Kokie buvo jūsų argumentai? Klausiu ne apie patį asmenį, o apie principus.
– Pagrindinis argumentas buvo, kad jeigu naujasis ministras, partinis ar nepartinis, būtų taip pat tiesiogiai susijęs su žemės ūkiu, tai anksčiau ar vėliau vėl greičiausiai būtų kilę klausimų dėl jo ūkininkavimo, įmonių, ar turi verslą ir t.t. Tiesiog buvo noras, kad nebūtų jokių sąsajų nei su verslu, nei su ūkininkavimu. Tuo pačiu buvo ieškoma žmogaus, kuris turėtų stiprius vadybinius gebėjimus, būtų profesionalus politikas ir neturėtų jokių sąsajų su vadovaujama sritimi.
– Valstybės tarnautojas, administratorius profesionalas?
– Taip. Ir politikas, kadangi tai partijos narys, dalyvavo rinkimuose. Naujasis ministras – jaunas žmogus, iniciatyvus, turintis politiko išsilavinimą. Diplomatas ir diplomatiškas – tai taip pat labai svarbu.
– Iki šiol daugeliu atvejų vyravo klaidingas požiūris į tai, kad ministras turėtų būti, galima sakyti, savo srities profsąjungos lyderis. Bet juk ministras gina visuomenės interesus, o ne vien tik konkrečios srities darbuotojus.
– Yra ir pliusai, ir minusai. Būnant iš tos srities, sakykime, betarpiškai susijusiam, tikrai yra žinomi giluminiai procesai. Bet kartais tas žinojimas reiškia ir išankstinės nuomonės turėjimą, stabdantį progresą. Galiausiai sprendimus priimti tiems, su kuriais galbūt dirbai, mokeisi, tikrai gali būti sunku.
– Premjere, tokios skandalingos politinės situacijos, kokia yra dabar, jau seniai nėra buvę, jei iš viso yra buvę. Toks tarsi visų karas su visais: tiek prezidentės laiškų skandalas, tiek „valstiečių“ konfliktas su prezidente ir t.t. Jūs akivaizdžiai šiose istorijose laikotės tokio santūraus vidurio, į jokius apsižodžiavimus nesileidžiate. Laukiate, kas laimės?
– Ne, aš manyčiau, panašių istorijų jau yra buvę. Galbūt ne per mano politinę karjerą, nes ji neilga, bet tikrai buvę. Mano pozicija tokia, kokia yra, nes visgi aš esu vyriausybės vadovas. vyriausybė yra atsakinga už krašto reikalus, stabilumą, socialinę situaciją ir t.t.
– Seimas ir prezidentas taip pat už tai atsakingi.
– Taip, bet kompetencijos abiejų yra šiek tiek kitokios. Manau, šioje situacijoje vykdomoji valdžia turi vengti bet kokių veiksmų, kurie galėtų „įsiūbuoti“ valstybės laivą. Taigi, šiuo atveju aš laukiu Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimo išvadų, jomis ir remsiuosi ką nors galutinai vertindamas. Dar prieš pradedant tą tyrimą žinojome, kad jis nebus paprastas.
– Tai veikiausiai vienintelis tyrimas Seime, kurį jus palaikėte?
– Taip, aš jį vienintelį palaikiau. Maniau, kad tai yra prasmingas tyrimas. Dabar visi matome, kad tikrai buvo prasmingas. Bet vėlgi, šio tyrimo rezultatu aš matau ne kažkokį karą visų su visais ir purvų drabstymą, o galimybę atskleisti sistemines, gilumines problemas. Tikiuosi, kad komitetas kartu su vyriausybe, su Seimu parengs įstatymų projektus, kad tos problemos būtų ištaisytos. Būtent to mes siekiame.
– Kalbant apie sisteminį požiūrį. Prezidentė vakar netiesiogiai paragino Ramūną Karbauskį trauktis iš Seimo, nes, anot jos, „Seimo nario susiliejimas su verslu yra nacionalinė grėsmė, nacionalinio saugumo iššūkis ir labai aiškus iššūkis mūsų konstitucinei sąrangai“. Ką jūs galite į tai atsakyti?
– Prezidentė konkrečių pavardžių neminėjo, bet jei kalbame apie verslą ir politiką, tuomet tarp jų tikrai negali būti nieko bendro. Kiekvienas verslininkas, eidamas į politiką, turi pasirinkti. Jeigu pasirinkimas yra politika, tuomet jis turi padaryti visus teisinius ir kitokius sprendimus, kad būtų nesusijęs su verslu.
Tik taip pat norėtųsi, kad neturėtų reikšmės verslo rūšis bei tai, ar politikas pozicijoje, ar opozicijoje. Ir vienoje, ir kitoje pusėje yra politikų, kurie atėjo į Seimą turėdami verslą ir kurie jo atsisakė ar neatsisakė.
– Tik valdžia daro sprendimus, o opozicija jiems oponuoja ir valdžios galia yra žymiai didesnė.
Visos šios pastarojo meto istorijos rodo, kad verslo ir politikos susiliejimas gali išsigimti ir turėti liūdnų pasekmių valstybei. Reaguodama į tas grėsmes, manau, prezidentė ir pasisakė.
– Seimo narys taip pat gali priimti sprendimus, siūlyti savo frakcijai, kad būtų priimti sprendimai jo šeimos verslui. Nematau šioje vietoje skirtumo tarp, pavyzdžiui, žemės ūkio verslo ir kokio kitokio.
– Kaip jūs vertinate tą raginimą pasvarstyti trauktis iš Seimo?
– Aš tai matyčiau kaip labiau į ateitį nukreiptą mintį. Tai yra sudėtinga ir tikrai gana plona riba. Visgi, turintiems verslą absoliučiai jo atsisakyti, nors ir pardavus akcijas ar perdavus valdymą, nėra labai lengva ir paprasta. Dėl to, matyt, politikams sunku tuos apribojimus padaryti. Visos šios pastarojo meto istorijos rodo, kad verslo ir politikos susiliejimas gali išsigimti ir turėti liūdnų pasekmių valstybei. Reaguodama į tas grėsmes, manau, prezidentė ir pasisakė. Tikrai jos pasisakymo nesieju su vienu ar kitu konkrečiu asmeniu.
– Seime atsisakyta kurti specialią komisiją, kuri tirtų padėtį šalies žemės ūkyje. Protestuodamas prieš tai jūsų frakciją paliko Povilas Urbšys. Laikote jį savo bendražygiu?
– Laikau jį savo bendražygiu. Žinau jo poziciją, žinau, kad kartais jo nuomonė būna kitokia negu apsvarstyta frakcijoje arba dar net neapsvarstyta. Nepaisant ir to pasitraukimo, aš vis tiek laikau jį savo bendražygiu, nes teko kartu dirbti, seniai bendraujame.
Man gaila, kad jis išėjo iš frakcijos, kaip ir bet kurio kito frakciją palikusio žmogaus. Nemanau, kad dėl šio klausimo Povilui Urbšiui reikėjo priimti tokį sprendimą, kokį jis priėmė. Povilas puikiai žino, kad nemažai su žemės ūkiu susijusių klausimų vyriausybė jau sprendžia ir yra ruošiami reikalingi teisės aktai. Galiausiai laukiame informacijos iš generalinės prokuratūros. Taigi visa tai, ko siekė Povilas Urbšys, vyriausybė tikrai padarys.
– Povilas Urbšys, prieš tai – Bronislovas Matelis. Jie viešai deklaruoja esantys jūsų sąjungininkai, jus, kaip Ministrą Pirmininką, viešai palaikantys. Kaip jūs pats vertinate situaciją, kuri klostosi frakcijoje?
– Kalbant apie darbą Seime, tai vyriausybė tikrai turi daugiau palaikančių žmonių negu yra oficiali dauguma. Aš tuo džiaugiuosi. Šiandien formalioje daugumoje nebeturime 71 balso, o esminiams sprendimams priimti tokia dauguma reikalinga.
– Aš labiau klausiu apie pačią situaciją, kad žmonės, traukdamiesi iš jūsų frakcijos, vis tiek remia jus, kaip premjerą.
– Aš manau, kad jie palaiko ne tiek mane, kiek vyriausybės programą, prie kurios ir patys prisidėjo. O dėl to nubyrėjimo... Prisimename, kai tik po rinkimų daug kas sakė, kad „valstiečių“ frakcija subyrės po kelių mėnesių, bet matome, kad praėjo jau daugiau kaip pusantrų metų, o frakcija išlieka iš esmės stabili.
– Premjere, sugrįžkime prie tos praėjusią savaitę paviešintos informacijos apie saugumo surinktą medžiagą apie „MG Baltic“ koncerną. Jūs pritariate tam, kad tai buvo paviešinta?
– Ne, aš nepritariu tam. Manau, kad mūsų visuomenei būtų paprasčiau ir aiškiau, jei būtų tiesiog pateiktos komiteto išvados, kuriose matoma visuma. Dabar mes turime tik vieną fragmentą apie vieną verslo grupę. Fragmentiškos informacijos išviešinimas tikrai nėra geras.
– Bet jūs siūlote dabar jau skelbti visą informaciją ir su užtušuotomis pavardėmis.
– Manau, kad ta informacija, kuri šiandien nėra institucijų darbiniame procese, tikrai turėtų būti išviešinta. Galiausiai ir dabar tų mįslių liko mažai, nes daug kas jau bandė šifruoti, kas parašyta ten, kur užtušuota. Aš skaičiau ir pilną ataskaitą, ir tokią pačią užtušuotą, kokią matė visuomenė. Bet sakau, jeigu institucijos pasakys, kad konkrečios informacijos visiškas paviešinimas pakenks kažkokiems tyrimams ar procesams – tuomet viešinti tikrai nereikia.
– Premjere, jūs esate teisininkas. Kaip galima skelbti asmenų telefoninius pokalbius, kai dalis tų asmenų – niekuo oficialiai nekaltinami, jokie įtarimai jiems nepareikšti. Rolando Pakso apkaltos metu buvo panaši situacija su Algirdu Drakšu. Buvo paviešinti jo pokalbiai, nors jis pats – niekuo neįtariamas. Tąkart jis prisiteisė iš valstybės dėl to, kad buvo paviešinti jo privatūs pokalbiai.
– Matote, šiuo atveju mes kalbame apie žvalgybos institucijų surinktą informaciją. O žvalgybos informacija nereiškia, kad turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tokios prievolės nėra, nes tai nėra teisėsaugos institucija.
– Tuomet tai toks pranešimas spaudai su telefoninių pokalbių iliustracija.
– Ne, tai yra informacija NSGK su tam tikrus teiginius patvirtinančiais pavyzdžiais ir įrodymais, sakykime taip.
– Aš turiu omenyje, kuo tai virto.
– Kuo tai virto – kitas klausimas. Lietuvoje, deja, neretai susidaro situacija, kad institucijai skirta informacija atsiranda viešoje erdvėje. Manau, kai komitetas parengs išvadas, jis galės ir nuspręsti, kiek reikia išviešinti. Tačiau galutinį sprendimą, žinoma, priims saugumo tarnybos. Jos geriausiai žino, kiek informacijos turi būti vieša. Aš visgi galvoju, kad visuomenė turi teisę žinoti.
