– Praėjusią savaitę dirbote Japonijoje, bet jūsų pavardė linksniuota vyriausybės pasitarimo įrašo fone. Ar būdamas Japonijoje sekėte, kas vyksta Lietuvoje su tuo įrašu?
– Nemačiau prasmės sekti. Žinoma, šiek tiek teko pasidomėti, bet darbas, kaip sakėte, buvo Japonijoje. O čia tiesiog bandoma padaryti sensaciją ten, kur jos nėra.
– Pirmadienį sulaukėme jūsų reakcijos „Facebook“. Sakėte, kad galite viešai pakartoti kiekvieną žodį, kurį sakėte vyriausybės pasitarime ir kurie liko sunaikintame įraše. Tai ar galite dabar pakartoti?
– Be abejo. Ten absoliučiai nebuvo kalbama nei apie žurnalistus, nei apie galimybę varžyti žurnalistų profesinę veiklą. Tiesiog buvo pateiktas nekokybiškas pasitarimų protokolo sprendimas ir tobulintinas įstatymas, kuris įsigaliotų, jeigu Seimas priimtų, sausio 1 d. Tai vyriausybė priėmė sprendimą pritarti įstatymui iš esmės ir jį tobulinti iki posėdžio.
Pirmiau tai buvo pasitarimas dabartinei situacijai spręsti, atrasti tinkamą teisinį kelią, kad būtų pašalinta ta ydinga praktika, kokia buvo taikoma iki šiol (ką nustatė naujasis Registrų centro vadovas), kad duomenys ne tik žiniasklaidos priemonėms, bet ir kitiems subjektams buvo teikiami nesilaikant įstatymų tvarkos, nemokamai arba neturint sutarčių. Tiesiog galbūt diskusija labiausiai išsivystė dėl to, ar žiniasklaidos įmonių grupė, ar įmonė siekia pelno ar nesiekia.
– Tai jūs sakėte, kad žiniasklaida yra verslas?
– Be abejo, žiniasklaida yra verslas, nes natūralu, kad kiekviena įmonė turi siekti pelno, bet niekada nebuvo kalbama, diskutuojama ir kvestionuojama dėl to, kaip žurnalistams teikti informaciją, ar neteikti informacijos. Apie tai net diskusijos nebuvo.
– Viena iš pasitarimo dalyvių sakė, kad ten nuskambėjo tokių palyginimų, kurių ji net nenorėtų cituoti. Kas tai per palyginimai?
– Tai reikėtų pacituoti. Aš tikrai neprisimenu, kad kas nors iš kabineto būtų pasekęs kokį nors neetišką, netaktišką palyginimą.
– Konkrečiai panašu, kad jūs tuos palyginimus sakėte.
– Matot, konkrečiai panašu... Tai vėlgi vadovaujamasi gandais ir bandoma interpretuoti, padaryti tai, ko nebuvo. Labai aiškus, kaip minėjau, sprendimas – įstatymų projektui pritarti iš esmės, tobulinti jį.
O šiai situacijai spręsti buvo siūlomi teisiniai būdai, net ir kad už simbolinį vieno euro cento mokestį teikti informaciją, tačiau teisininkai to sprendimo buvo nematę ir natūralu, kad tokie sprendimai pasitarime negali būti diskutuotini.
Mes pasitarime daug klausimų diskutuojame, tai yra pasitarimas, o į posėdį turi ateiti klausimai, kurie turi būti vizuoti ir teisininkų, ir privalo būti Teisingumo ministerijos pritarta, tai trečiadienį, kai buvau Japonijoje, buvo suderinta, kad tas klausimas bus įtrauktas į posėdį ir jis buvo priimtas“
– Tai taip išeina, kad viena iš pasitarimo dalyvių tiesiog meluoja, kad ten buvo daug emocionalių pasisakymų apie žiniasklaidos laisvę?
– Ne, ji nemeluoja, buvo daug emocionalių pasisakymų. Bet ne apie žiniasklaidos laisvę, o apie tai, ar žiniasklaidos priemonėms, ypač toms, kurios yra kitų didžiųjų įmonių grupėje, kurios turi tikrai milijoninius pelnus, privalo būti tokiu būdu teikiami duomenys.
Diskusija labiausiai išsivystė dėl to, ar žiniasklaidos įmonių grupė, ar įmonė siekia pelno ar nesiekia.
Mes tikrai neabejojame, kad žurnalistai tuos duomenis turi gauti, bet aprūpinti darbo priemonėmis žurnalistą turi įmonės savininkas. Dabar tokie sprendimai priimti. Yra laikinas sprendimas, bet laikinas sprendimas negali būti tvarus, nes įstatymas to nenumato. Todėl yra ir vyriausybės posėdyje pritarta įstatymui ir kreiptasi į Seimą, kad ypatingos skubos tvarka būtų priimtos įstatymo pataisos. [...]
– Kodėl tada yra sunaikintas įrašas, jeigu ten nebuvo nieko tokio pasakyta?
– Tai klausimai kanceliarijai. Tai įprasta praktika. Visą laiką taip buvo elgiamasi. Kai pasirašomas protokolas, tai kas su tais įrašais yra ar nėra [daroma], atleiskite, man nei įdomu, nei tai mano tiesioginė atsakomybė.
– Ar jūsų kas nors atsiklausė prieš sunaikinant įrašą?
– Tikrai ne, tokių klausimų niekada niekas neuždavinėja.
– Tai jūs nežinojote, kad bus sunaikintas šis įrašas?
– Aš nesidomiu šia virtuve. Ką aš turiu padaryti, tai per tam tikrą laikotarpį pasirašyti vyriausybės pasitarimo protokolą. Tai ir buvo padaryta.
– Bet turbūt domitės žiniasklaidos laisve. Įrašas buvo sunaikintas penktadienio vakarą, kai Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba išaiškino, kad žurnalistai turi teisę susipažinti su įrašu ir informuoti apie jo turinį. Nekilo minčių, kad reikia išsaugoti ir paviešinti šį įrašą?
– Aš manau, kad turime elgtis visą laiką vienodai, nesvarbu, koks klausimas būtų aptarinėjamas. Jeigu tokia praktika atitinka įstatymą, jeigu buvo taikoma iki šiol, tai ji bus taikoma dabar ir ateityje. [...] Pasitarimai, jeigu kalbame apie pasitarimus, išliks tokie, kokie ir turi būti. Tai yra pasitarimai. Šiandien labai aiškiai įstatymas įpareigoja, kaip turi būti reglamentuotas vyriausybės posėdis. To turi būti besąlygiškai laikomasi.
– Dar vienas išaiškinimas – konstitucinės teisės specialisto Vytauto Sinkevičiaus. Jis sakė, kad tai yra viešas, konstituciškai pagrįstas interesas: „Be abejo, svarstant tokius jautrius klausimus pati vyriausybė ir pasitarimo dalyviai turi būti suinteresuoti atskleisti savo požiūrį į žiniasklaidos laisvę, teisę gauti ir skleisti informaciją.“ Techniškai tą įrašą įmanoma atkurti. Ar planuojama tai apdaryti?
– Tai žmogus, kuris labai angažuotas savo išvadose, atstovaujantis labai aiškią politinę kryptį.
– Turite omenyje V.Sinkevičių?
– Be abejo. Mes turime laikytis to paties Konstitucinio Teismo išaiškinimo ir kitų įstatymų.
Šiuo atveju, kas domina bet kokį žurnalistą ar visuomenę, kalbant apie ministro požiūrį į vieną ar kitą klausimą, tiesiog tą klausimą gali užduoti.
Jeigu tokiu principu vadovaujantis, tai mes turėsime dalyvauti ir, sakykime, teismo posėdžių, pasitarimų kambaryje, kai teismo kolegija priima sprendimą, diskutuoja, vertina įrodymus, argumentus. Tai nėra absoliuti teisė. Ji apribota įstatymais ir tų įstatymų reikia laikytis.
– Lietuvos žurnalistų sąjunga planuoja dėl to kreiptis į teismą. Jeigu teismas pasakys, kad vis dėlto būtina tą įrašą atkurti, ką darysite?
– Kai teismas priims sprendimą, tada ir bus vykdomas teismo sprendimas.
– Antradienį apie tai jums klausimus užduos ir opozicijos atstovai Seime, kiti Seimo nariai. Algirdas Sysas sako, kad tai yra melavimas, nes keletas versijų buvo pateikiama ir gal reikėtų premjerui pripažinti, kad emocijos paėmė viršų.
– Tikrai nepaėmė emocijos viršaus, jokio melavimo nėra. ponas Sysas, kaip sakoma, nepasižymi tokiu nešališku arba neemociniu kalbėjimu. Tai tėra jo nuomonė.
– Galime tada dar daugiau Seimo narių nuomonių pasakyti. Aušrinė Armonaitė sako, kad įdomu, ką iš tikrųjų galvoja premjeras apie žiniasklaidos laisvę, jeigu vyksta tai, kas vyksta. Tai ką jūs galvojate?
– Tai absoliuti teisė gauti informaciją, rinkti informaciją, skelbti informaciją, netrukdomai vykdyti savo pareigas, tačiau laikantis įstatymų. Visos mūsų profesijos labai svarbios. Žiniasklaida turi ypatingą misiją, bet kai daromos žodinės išimtys vienai žiniasklaidos grupei, antrai žiniasklaidos grupei, tai daroma nesilaikant įstatymo, neturint sutarčių, tai tiesiog pati žiniasklaida tampa pažeidžiama.
Dėl to yra noras, kad būtų viskas teisiškai sureguliuota taip, kad niekas negalėtų reikšti pretenzijų dėl jūsų atliekamo darbo. Aš niekada nekvestionavau, net neabejojau žiniasklaidos svarba ir misija, tačiau žurnalistai turi dirbti savo darbą, o tas, kas atsakingas, kad jie galėtų kokybiškai dirbti savo darbą, gauti visas darbo priemones, t. y. žiniasklaidos priemonių savininkai.
Mūsų tikslas – atverti visus nuasmenintus duomenis, pabrėžiu, visus ir visiems suinteresuotiems asmenis, bet tai turi būti daroma pagal sutartį, kokie duomenys yra teikiami, audituojami, kad būtų galima, esant reikalui, pasitikrinti arba užklausus pasakyti, kas tais duomenimis domėjosi. Galiausiai, tie duomenys turi būti teikiami laikantis ir asmens duomenų apsaugos įstatymo, Bendro asmens duomenų apsaugos reglamento.
– Dar kartą jūsų paklausiu, jūsų paties nuomone, ar neatrodo, kad tą įrašą vis dėlto būtų reikėję arba reikėtų dabar atkurti ir paviešinti?
– Neatrodo, nes mes turime laikytis nuosekliai ir negalime kiekvienu atveju individualiai taikyti arba nesilaikyti įstatymo. Tokios pareigos nėra. Tokia praktika taikoma jau keliolika metų vyriausybėje. Nė vienas išimtinis atvejis neturėtų turėti viršenybės prieš bendrus teisės principus.
