Tai šalies vadovas sakė BNS naujienų agentūrai po susitikimo su Niujorke gyvenančia partizano našle Nijole Bražėnaite-Lukšiene-Paronetto.
„Pasiaiškinus įvairias peripetijas, susijusias ne tik su jos vyro žūties aplinkybėmis, bet ir su jo palaikų paieška, atsirado motyvacija ieškoti tų palaikų, atrasti juos“, – telefonu iš Niujorko BNS sakė prezidentas.
G. Nausėda sakė iš J.Lukšos giminaičių išgirdęs prielaidą, kad palaikai gali būti užkasti Kauno Marvelės priemiestyje, nors esama ir priešingų duomenų – sovietų agentas, partizanų išdavikas Juozas Markulis, yra liudijęs, esą palaikai galėjo būti atiduoti studentams anatominiams tikslams.
„Kadangi tikrumo, užtikrintumo nėra, pirmiausia reikėtų ištirti tą plotą, kuriame galėtų būti palaikai, bet tai daryti kompetentingai su istorikų pagalba. Aš tikrai nepatingėsiu grįžęs namo šį mechanizmą užvesti“, – BNS sakė prezidentas.
J.Lukša pokariu tapo vienu iš Lietuvos partizanų vadų, aktyviai telkė laisvės kovotojus vienytis. Partizanaudamas jis keletą kartų buvo prasiveržęs į Vakarus perduoti žinią apie kovojančią Lietuvą.
J.Lukša ir N.Bražėnaitė susituokė Paryžiuje 1950 metais, kai partizanas slapta mokėsi prancūzų žvalgyboje. Po poros mėnesių J.Lukša grįžo į okupuotą Lietuvą tęsti kovą už šalies laisvę.
J.Lukša žuvo patekęs į pasalą per susišaudymą 1951 metų rugsėjį Garliavos apylinkėse, netoli Kauno.
N.Bražėnaitė vėliau šeštajame dešimtmetyje išvyko į Jungtines Valstijas, kur dirbo įvairiose ligoninėse, dalyvavo lietuvių išeivių veikloje.
Prezidentas G.Nausėda legendinį partizaną J.Lukšą pavadino pasišventimo tėvynei pavyzdžiu.
„J.Lukša yra be galo pasišventęs savo šaliai žmogus, grįžęs į Lietuvą iš Europos, kur pakėlė visą Lietuvos bylą ir paaiškino, kas vyksta Lietuvoje už geležinės uždangos“, – kalbėjo prezidentas.
„Jis turėjo vyriškos drąsos ir begalinio pasiryžimo grįžti į Lietuvą, ko gero, nujausdamas, kad kitą kartą iš jos gali neišvažiuoti, nors ir turėjo planų dar sykį apsilankyti Europoje“, – teigė G.Nausėda.
„Nesižavėti šito žmogaus patriotizmu tiesiog neįmanoma. Galbūt lengva jam būtų buvę pasilikti su jauna žmona Vakaruose ir gyventi savo gyvenimą, bet jis to nepadarė“, – sakė prezidentas.
G.Nausėda sako, kad Lietuvos partizanų žygdarbiai turėtų tapti įkvėpimu Lietuvos jaunajai kartai.
„Tokių žmonių, kurie yra tikri nesumeluoti Lietuvos patriotai, yra kur daugiau, ir mes būtume nusikaltėliai, jeigu šitų žmonių neiškeltumėme labai aukštai ir neparodytume mūsų jaunimui, kad jis galėtų į juos lygiuotis“, – teigė prezidentas.
Partizaninis karas Lietuvoje prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.
Partizanų būriai Lietuvoje pradėjo kurtis 1944 metų vasaros pabaigoje. Partizanai vilkėjo Lietuvos karines uniformas, dauguma buvo jauni vyrai, ūkininkų, mažažemių ar bežemių vaikai, būriuose rengti kariniai mokymai.
1944–1946 metais susidarė dideli, iki šimto kovotojų, partizanų būriai. Apie 30 tūkst. vyrų aktyviai veikė beveik visoje Lietuvos teritorijoje, išskyrus miestus. Jie eidavo į mūšį su NKVD daliniais, trukdė okupacinės valdžios rinkimus, apšaudydavo balsavimo būstines, kovojo su prievartiniu kolūkių kūrimu.
Partizanų karo lauko teismai teisė ir baudė mirties bausme trėmimų vykdytojus, sovietinius pareigūnus ir šnipus. Sovietams užblokavus Lietuvą nuo laisvojo informacijos pasaulio, apygardose įkurti spaudos ir informacijos skyriai, per visą partizaninio karo laikotarpį leista 80 pavadinimų periodinių leidinių.
Iš visų trijų Baltijos valstybių pasipriešinimas Lietuvoje buvo stipriausias, čia dar naiviai tikėta Vakarais, kad komunistų valdymas ilgai netruks, o JAV ir Didžioji Britanija įvykdys Atlanto Chartijos pažadus grąžinti nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims.
Antrame etape 1946–1948 metais, kovose netekę apie 10 tūkst. vyrų, partizanai sudarė mažesnius būrius, įsirengė bunkerius, perėjo prie įprasto partizaninio karo taktikos. Partizanams pavyko sukurti centralizuotas struktūras, tačiau jos buvo greitai sunaikintos.
1949 metų vasario 16-ąją partizanai paskelbė deklaraciją, kurioje numatytas Lietuvos valstybės atkūrimas ir jos demokratiniai valdymo principai.
Kovai su partizanais Lietuvoje dislokuota gausi NKVD kariuomenė, prie jų įkurti naikintojų batalionai, lietuvių vadinti stribais. Represinės struktūros į Sibirą trėmė partizanų šeimas, pusnuogius žuvusių partizanų kūnus išmedavo centrinėse miestelių aikštėse.
Organizuota ginkluota kova baigėsi 1953-iųjų pavasarį.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, imta įamžinti partizanų atminimą. Pernai Lietuvoje iškilmingai palaidotas vienas iš partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jo palaikai buvo rasti Našlaičių kapinėse Antakalnyje Vilniuje.
