J.Giedroyco forumo tikslas – analizuoti tarpvalstybinių santykių būklę, rengti abiejų šalių žiniasklaidos monitoringus ir steigti premijas rašytojams ir žurnalistams. Šis forumas įkurtas Lietuvos ir Lenkijos mokslininkų, žurnalistų ir visuomenės veikėjų iniciatyva.
Prezidentas V.Adamkus yra lietuviškos dalies J.Giedroyco fondo globėjas. „Nesunku atspėti, kokios buvo mano nuotaikos galvojant apie šios dienos susitikimą. Ne pirmą kartą keičiamės mintimis apie lietuvių ir lenkų santykius. Nemeluosiu, kad didelį moralinį palengvėjimą pajutau tada, kai sužinojau, kad Lenkijos ir Lietuvos intelektualai buriasi dėl būtinybės keisti iškilusius santykius tarp abiejų šalių. Tikrai apsidžiaugiau, kad abiejose tautose esama geranoriškos jėgos, ieškančios sąlyčio taškų“, – suvažiavimo atidarymo metu kalbėjo prezidentas.
V.Adamkus pasakojo, kad kalbai pasisukus apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, jam dažnai kyla nuostaba. „Kodėl taip atsitiko? Juk nepasikeitė nei mus vienijančios vertybės, nei mūsų pasitikėjimais lenkais kaip strateginiais partneriais. XX a. viduryje Lietuva ir Lenkija buvo uždarytos į socialistinį lagerį. Nekurkime naujo lagerio, pagrįsto nepasitikėjimu. Prisiminkime tą faktą, kad mūsų valstybės vaidina svarbų geopolitinį vaidmenį. Laukia didelis ir nelengvas darbas – didelis, bet įveikiamas. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ši konferencija tikrai bus įrašyta į istoriją“, – savo mintimis apie Lietuvos ir Lenkijos santykius dalijosi prezidentas.
 |
| Viktorijos Vosyliūtės nuotr./Ryszardas Legutko |
Visus susirinkusius į J.Giedroyco suvažiavimą sveikino ir Lietuvos Respublikos ambasadorė Varšuvoje Loreta Zakarevičienė: „Lietuvos ir Lenkijos santykiams apibūdinti vartojama daugybė žodžių, bet aš manau, kad mūsų santykiai daugiasluoksniai, įvairialypiai ir vertinti juos vienu žodžiu yra gana sudėtinga. Negaliu pasakyti, kad viskas yra labai gerai arba labai blogai, nes juoda arba balta gamtoje niekada nebūna. Santykiai tarp valstybių dažniausiai lyginami su politiniais santykiais, tačiau taip nėra. Santykiai tarp valstybių – tai santykiai tarp įvairiausių institucijų ir žmonių.“
Pavardžių rašymas – ne filologinis klausimas
Diskusiją apie dabartinius Lietuvos ir Lenkijos santykius moderavęs profesorius A.Jokubaitis šią temą palygino su BBC laida „Hard Talk“. Pokalbio metu buvo bandoma ieškoti priežasčių, dėl kurių kaimyninių šalių santykiai per dešimt metų sugebėjo pasikeisti į blogąją pusę.
Profesoriaus R.Legutko teigimu, „kalbėdami apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, minime tik lenkų tautinę mažumą Lietuvoje. Lenkų tautinės mažumos problema egzistuoja nuo pat Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo. Ši problema gilėjo ir dabar ji yra kaip didelė sniego gniūžtė. Nesuprantu, kodėl taip nutiko, kad Lietuvos politikai nepasitiki Lietuvoje gyvenančiais lenkais.“
Nėra tiek tautų, kurios turėtų tiek bendro tūkstantmetėje istorijoje, kiek Lietuva turi bendro su Lenkija.
R.Legutko pabrėžė, kad daugybę diskusijų sukėlęs lenkiškų pavardžių rašymo klausimas nėra nereikšmingas dalykas. „Juk neįtikinsime prancūzo ar kitos tautybės žmogaus, kad jo pavardė turi būti rašoma kitaip. Ši tema nėra susijusi vien tik su filologinėmis vingrybėmis – kodėl kažkokia įstaiga turi nuspręsti, kaip žmogus turi vadintis?“ – retorinį klausimą uždavė R.Legutko.
Prezidentas V.Adamkus oponavo R.Legutko teigdamas: „Dedu galvą, kad nė vienas gatvėje sustabdytas lietuvis nepasakytų, jog pagrindinė kaimyninių šalių nesantaikos priežastis yra pavardžių rašymas. Neigiu nuomonę, kad lietuviai yra nusistatę prieš lenkus ir ieško ginčų.“
Lenkija lietuviams – tik tranzito šalis
Profesorius R.Legutko mano, kad klaidinga lenkų tautinę mažumą Lietuvoje laikyti grėsme keliančia grupe. „Tam nėra jokių priežasčių. Nei Lenkijos politika, nei visuomenė nėra suinteresuota skatinti konfliktą. Situacija nepagerės tol, kol šių problemų mes nespręsime vadovaudamiesi paprastais ir elementariais standartais. Manau, kad Lietuvoje gyvenantys lenkai turi turėti tokias pat teises kaip lietuviai, kurie gyvena Lenkijoje,“ – dėstė profesorius.
Diskusiją moderavęs A.Jokubaitis iškėlė kitą gana aktualią problemą: „Lietuviai Lenkiją mato kaip tranzitinę šalį, pro kurią greičiausiai patenkama į Vakarų Europą, o lenkai Lietuvoje ieško savo kultūros pėdsakų. Jeigu nebūtų skandalingų abiejų pusių politikų pareiškimų, išaiškėtų kraupi tiesa, kad nėra nieko padaryta kultūrinio bendradarbiavimo tema.“
 |
| Viktorijos Vosyliūtės nuotr./Druskininkuose įvyko pirmasis Jerzy Giedroyco dialogo ir bendradabiavimo forumo suvažiavimas. |
Kalbėdamas apie kultūrinį bendradarbiavimą, prezidentas V.Adamkus pasakė: „Nėra tiek tautų, kurios turėtų tiek bendro tūkstantmetėje istorijoje, kiek Lietuva turi bendro su Lenkija. Didžiausia problema yra ta, kad mažai žmonių išvis žino, kur yra mūsų šalis.“ Savo teiginį prezidentas iliustravo spalvingu pavyzdžiu apie susitikimą su vienu vokiečiu, kuris nežinojo, kur yra Lietuva.
Juk neįtikinsime prancūzo ar kitos tautybės žmogaus, kad jo pavardė turi būti rašoma kitaip. Ši tema nėra susijusi vien tik su filologinėmis vingrybėmis.
Santykiai pagerės sulaužius savo ego
Prezidentui iš dalies pritarė ir jo oponentas R.Legutko, kurio teigimu, „kultūriniai mainai – vertybė, kurią reikia plėtoti ir skatinti. Ypač svarbu, kad kaimynai keistųsi studentais, dėstytojais, verstų vieni kitų veikalus, organizuotų įvairius kultūrinius renginius ir iniciatyvas. Politiniai reikalai turi savitą dinamiką ir vystosi sava eiga. Negalima manyti, kad kultūriniai santykiai turi tiesioginę įtaką politikai.“
Pokalbiui pakrypus religinių temų link, prezidentas V.Adamkus pabrėžė, kad Bažnyčios reikalai Lietuvos politikai įtakos nedaro: „Bažnyčia Lietuvoje šiuo metu išgyvena krizę, tačiau nematau ryšio tarp politikos ir Bažnyčios lietuvių tautoje.“
R.Legutko išskyrė dar vieną, Lietuvos ir Lenkijos santykius aštrinantį aspektą: „Mes norime pralenkti savo kaimynus ir nuvažiavę į Briuselį, Strasbūrą ar kitur, norime pasirodyti geresni už juos.“
Diskusijos pabaigoje tiek R.Legutko, tiek V.Adamkus priėjo vieningos išvados, kad kaimyninių šalių santykiai yra prastesni nei vidutiniški, ir reikia ieškoti kelio, kaip šią problemą išspręsti. V.Adamkus paragino eiti į priekį ir pamiršti viską, kas buvo blogai, nes anot prezidento, „reikia būti pavyzdžiu šių dienų pasauliui.“
V.Adamkus pabrėžė, kad norint pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, svarbiausia yra sulaužyti savo ego ir atrasti bendrą kalbą.
