Pasak D. Grybauskaitės, toks pozicijų derinimas – itin svarbus: „Tai išties padeda, nes taip darėme ir prieš Velso susitarimą, todėl pasiekimai yra labai reikšmingi.“
– Prezidente, išvykstate į Bukareštą, kur vyks Vidurio ir Rytų Europos šalių, kurios yra NATO narės, vadovų susitikimas. Jame bus derinama bendra pozicija prieš būsimąjį Šiaurės Atlanto aljanso viršūnių susitikimą Varšuvoje. Jame planuojama prašyti daugiau NATO pajėgų regione. Kokia forma tai galėtų būti įgyvendinta – papildomais kariais, technika?
– Na, turbūt spėlioti – anksti. Pirmiausia turime ruoštis vasarą vyksiančiam NATO viršūnių susitikimui. Tai yra labai svarbu, nes Velso sutarimai, kurie įvyko prieš pusantrų metų, daug stipriau užtikrino mūsų regiono saugumą – ne tik mūsų regiono, bet taip pat Rumunijos ir Bulgarijos, taigi – visų NATO pasienio šalių saugumą. Todėl ir patys sukūrėme greitojo reagavimo pajėgas, vadavietės įsikūrė, turime daugiau pratybų, buvo sustiprinta oro policija, bet atrodo, kad reikia daugiau.
Matome, kas vyksta su mūsų nenuspėjamu kaimynu, matome, kad atsirado dar viena „intensyvi“ teritorija kaip Sirija, kur vyksta didžiulė priešprieša tarp Rytų ir Vakarų, kur matome didžiulę destabilizaciją, kuri tiesiogiai veikia ir mūsų regioną, ypač per migracijos srautų padidėjimą.
Tas nestabilumo atsiradimas dar labiau reikalauja naujų saugumo užtikrinimo priemonių, todėl visos 9 šalys, kurių prezidentai susitiksime trečiadienį, taip pat ir NATO generalinio sekretoriaus pavaduotojas, kalbėsime apie pasiruošimą – ko dar reikia: ar užtenka pratybų, ar reikia dislokuoti daugiau technikos, ar žmonių, ar priešraketinę gynybą. Taigi apie tuos dalykus bus toliau diskutuojama ir bus paruošti sprendimai.
Mes taip pat priimsime bendrą 9 valstybių deklaraciją – tai irgi žingsnis į priekį, ir kartu derinsime pozicijas – tai išties padeda, nes taip darėme ir prieš Velso susitarimą, todėl pasiekimai yra labai reikšmingi.
Svarbiausia, kad [yra] NATO narių supratimas – visų, ne tik mūsų regiono, kuris yra pasienyje su trečiosiomis šalimis, bet ir tokių valstybių, kaip Vokietija, Prancūzija ir kitos. Ateina supratimas, kad mes buvome teisūs kalbėdami, jog grėsmės realios – dabar matome ir padidintą pratybų kiekį mūsų pašonėje, Kaliningrade, ir agresyvią veiklą Baltijos jūroje, po vandeniu, matome oro erdvėje įvairias agresyvias akcijas, kai be identifikavimo ženklų skrenda lėktuvai ir sukelia grėsmę civilinei aviacijai.
Visa tai matome mūsų regione, dar matome Minsko susitarimų nevykdymą Rytų Ukrainoje, atsirado ir Sirija – agresyvūs veiksmai, destabilizuojantys padėtį toje šalyje. Taigi iššūkių didėja, grėsmių nemažėja, todėl Aljansas turi toliau labai rimtai ruoštis tiek investuoti į savo gynybą, tiek perskirstyti savo pajėgas, ypač pasienio regionuose.
– Minėjote, kad diskutuosite su kolegomis, ko daugiau reikia. Bet Jūs turbūt jau žinote, ko mums reikia?
– Jeigu ir žinau, ne viską galiu pasakyti. Vienas dalykas – žinoti, norėti, kitas – pasiekti. Tai, ko gero, geriau koordinuoti veiksmus ir siekti, o jau pasidžiaugsime, jei bus rezultatas, Varšuvoje.
– Didžiosios Vakarų šalys, tokios kaip Vokietija, atsargiai žiūri į Baltijos šalių, Lenkijos norus šiame regione turėti daugiau NATO pajėgų. Jų teigimu, tokiu būdu Aljansas provokuoja Rusiją. Ar tikrai?
– Man labiausiai nepatinka, kai kažkas krūpčioja ir mėgina įtikti, bijo neva suerzinti. Iš tikrųjų taip neturėtume net galvoti. Turime užtikrinti savo saugumą, Aljanso narių saugumą ir nekrūpčioti dėl to, kad kaimynas kažko nori ar kažkas jam nepatinka.
– NATO plėtrą tęsia toliau. Realiausia kandidatė į naujas nares yra Juodkalnija. Kokia Lietuvos pozicija šiuo klausimu? Ar besiplečiant Aljansui nesusilpnėja kolektyvinės gynybos įsipareigojimai?
Man labiausiai nepatinka, kai kažkas krūpčioja ir mėgina įtikti, bijo neva suerzinti. Iš tikrųjų taip neturėtume net galvoti.
– Būtent dėl to yra kriterijai kiekvienai šaliai, kuri stoja. Pirmiausiai turi būti demokratijos užtikrinimas toje šalyje, teisės viršenybės užtikrinimas, šalis neturi kelti grėsmės savo kaimynams ir visuomenė turi tai palaikyti.
Kol kas matome, kad Juodkalnijoje tik apie 40 proc. žmonių palaiko narystę. Matome, kad dar daug reformų reikia padaryti. Taip, Juodkalnija yra kelyje, bet kelias dar ilgas. O Lietuva visada buvo už atvirų durų politiką. Esame pasirengę priimti tuos, kurie pasirengę tapti NATO nariais. Kaip ir mes – darėme savo namų darbus, stiprinome savo demokratiją, teisėsaugą, visuomenę, ekonomiką. Viską padarėme ir tapome nariais. Taigi visos šalys, kurios atitinka NATO kriterijus, anksčiau ar vėliau galės tapti NATO narėmis.
– Kilus grėsmei visi veiksmai turėtų būti koordinuojami su mūsų rytinėmis sąjungininkėmis. Ar pasitikite šių šalių kolektyvinės gynybos pasiruošimu, pajėgumais? Nes juk ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, Vengrija neretai rodo palankumą Rusijai.
– Mes pasitikime visais partneriais. Šito įrodymas – tai, kad gruodžio mėnesį vyksiu į Šiaulius, kur susitiksiu su Vengrijos prezidentu, kuris atvyks aplankyti savo oro policijos. Taigi Vengrija saugo Baltijos šalis. Todėl galima visiškai pasitikėti – NATO veikia vienodai visiems, nepriklausomai nuo politinių prielankumų ar neprielankumų vienai ar kitai trečiajai šaliai.
Aljanso narės žino savo įsipareigojimus, o pirmiausiai turime užtikrinti, kad Lietuva būtų pasirengusi gintis, toliau stiprintų savo pajėgumus, kariuomenę, žmonių pasirengimą ginti savo valstybę. Ir kai šitą darysime, visi kiti tikrai taip pat padės.