Anot jos, diskusijos apie koalicijos silpninimą ar skaldymą būtų valdančiųjų politinė klaida, nes jau dabar koalicijoje kylantys nesutarimai pradeda nusibosti Lietuvos žmonėms, tad jie gali greitai pareikalauti didesnės atsakomybės ir darbų rezultato.
– Rytoj vykstate į priklausomų asmenų bendruomenę, įkurtą kunigo Dvarecko. Kaip tokios iniciatyvos gali prisidėti sprendžiant alkoholio problemą ir ko reikia dar, kad kova būtų efektyvesnė?
– Tokių iniciatyvų labai reikia. Vien valstybės pastangų neužtenka, nes tai labai sudėtingi procesai, liečiantys ne tik tą asmenį, bet ir jo šeimą, bendruomenę. Taigi padėti gali tik visa aplinka.
Jau praėjo daugiau nei šimtas tiek Seimo, tiek Vyriausybės darbo dienų, o vis dar matome daugiau retorinį karą negu darbų rezultatą. Jau seniai laikas susitelkti ir pradėti dirbti. Jau seniai.
Mes neturime darniai, valstybės mastu veikiančio kompleksinio pagalbos modelio, apimančio ir reabilitaciją, ir vėlesnę pagalbą. Pagalbos teikimo grandinė kažkur nutrūksta tai todėl labai svarbios nevyriausybinių organizacijų, Bažnyčios pastangos padėti žmogui spęsti šią didžiulę problemą, reabilituotis ir jausti, kad gyveni ir esi reikalingas.
Lietuvoje nuo priklausomybių gydosi apie 50 tūkst. žmonių, bet manome, kad, ko gero, žmonių, kuriems reikėtų tai daryti, yra dar kelis kartus daugiau. Nors kalbame, kad pagalba prieinama, bet ji nėra efektyvi, nes nutrūksta pačioje pirminėje stadijoje. Todėl ir skatinu tokias nevyriausybines organizacijas, kurios padeda žmogui išgyventi ir būti.
Tai atitinka ir mūsų kampanijos „Už saugią Lietuvą“ prioritetus. Kai kuriose savivaldybėse mes jau esame pasiekę neblogų rezultatų. O šiuo metu ir mano patarėjai kartu su ekspertais važinėja po Lietuvą ir mėgina įtikinti kai kurias savivaldybes pritaikyti tam tikrus modelius. Galime pasidžiaugti, kad Ukmergėje, Varėnoje, Elektrėnuose tokie modeliai jau sukurti, pradeda veikti, duoti rezultatų.
Tokių bendruomenių reikia, todėl važiuoju palaikyti ir parodyti, kad visi žmonės, kuriems sunku ir kurie kenčia nuo priklausomybės ligų, yra pagydomi, jiems galima padėti, bet tai turi daryti visi: valstybė, bendruomenė, savivalda, šeima.
– Kalbant apie priklausomybę nuo alkoholio, šiuo metu svarstomi įvairūs prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimai. Vieni sako, kad jie turėtų sumažinti vartojimą ir didinti viešąjį saugumą, kitiems atrodo, kad reikia siūlyti ką nors kita, dėl ko alkoholio net nereikėtų. Kaip jūs vertinate ribojimus?
– Įvardyčiau, kad būtina mažinti prieinamumą. Kai kurios priemonės, kurios mažina prieinamumą, tokios kaip ribotos valandos prekiauti, amžiaus apribojimai, galbūt tikrai suveiks. Tačiau čia turime pasverti ir žiūrėti, kad neatsitiktų taip, jog paskatinsime šešėlinę pilstuko gamybą.
Pavartosiu nelietuvišką žodį iš sovietinių laikų, kurį atsimenu aš ir mano karta, – točkos, kur buvo galima visą parą įsigyti labai nesveiko gėrimo. „Taškai“ lietuviškai neskamba taip gerai, kaip skambėjo tas žodis. Iš tiesų neturime perlenkti, vėliau būtina patikrinti visus sprendimus ir tai, kaip jie galioja tam, kad neturėtume pašalinių veiksnių, tokių kaip kontrabandos ar šešėlinės gamybos padidėjimas.
Žinome, kad mūsų kaimyninėse valstybėse vyrauja šiek tiek kitokia politika. Išties reikia rasti veiksmingiausias priemones, kad būtų mažinamas prieinamumas ir vartojimas. Todėl kai kurios priemonės, ypač tos, kurias priėmė vyriausybė, yra gana pamatuotos.
Žinoma, priėmus šį sprendimą reikės stebėti įgyvendinimą ir būti pasirengusiems reaguoti bei keisti savo sprendimus, jei matysime, kad pasekmės ir įtaka yra visai kitokia, negu tikėjomės.
– Prezidente, ar nesutarimai koalicijoje nesutrukdys įvesti siūlomus apribojimus? Iš esmės jau ir pati koalicija, pats premjeras pripažįsta, kad nesutarimų yra, nors „valstiečių“ pirmininkas Ramūnas Karbauskis mėgsta pabrėžti vienybę. Kaip vertinate nesutarimus koalicijoje?
– Valdančioji dauguma laimėjo rinkimus dėl labai konkrečių principingų pažadų vykdyti reformas. Tarp šių pažadų buvo ir pažadas dėl alkoholizmo. Visuomenė tai pasitiko gana pozityviai. Tai praktiškai įgaliojimas šiai valdančiajai daugumai veikti. Bet pati pradžia (kokią ją matome – apsistumdymai, ambicijų demonstravimas, negebėjimas susišnekėti) iš tiesų sudaro labai prastą įspūdį.
Jau praėjo daugiau nei šimtas tiek Seimo, tiek Vyriausybės darbo dienų, o vis dar matome daugiau retorinį karą negu darbų rezultatą. Jau seniai laikas susitelkti ir pradėti dirbti. Jau seniai. Nežinau, kiek dar mūsų žmonės turėtų kantrybės, bet, prieš pradedant kažkokią reformą, diskusijos turi įvykti. Koalicijoje turi būti rastas bendras sutarimas.
Kad ir kiek būtų valdančiosios daugumos lyderių, jie privalo susitarti. Tai – jų atsakomybė. Šią atsakomybę jie gavo kartu su rinkėjų mandatais ir rinkėjų valia, todėl pareiga priklauso abiem pusėms. Niekam neįdomu ginčai ir ambicijos. Net stebėti tai nėra malonu. Seniai reikia duoti rezultatą.
Atsakomybė tenka abiem pusėms, visiems lyderiams, kurie yra valdančiojoje daugumoje, tiek socialdemokratų, tiek „valstiečių“. Tie ginčai tikrai jau tampa tokie, sakyčiau, net nepatrauklūs. Anksčiau ar vėliau žmonės pareikalaus rezultato ir atsakomybės.
Laukti, kada baigsis žmonių kantrybė, tikrai nereikėtų. Valdančioji dauguma turi visas galimybes priimti sprendimus ir daryti reformas. Bet kokios diskusijos apie koalicijos silpninimą ar skaldymą būtų valdančiųjų politinė klaida. Tikrai jos daryti nereikėtų.
– Ar yra koks nors vienas konkretus žmogus, konkreti pusė, kuri turėtų imtis iniciatyvos ir lokalizuoti konfliktą šitoje situacijoje?
– Manau, kad tai – visų lyderių pareiga. Turime išryškėjusius tris lyderius: „valstiečių“ partijos lyderį, premjerą ir Seimo pirmininką. Iš tikrųjų atsakomybė tenka visiems po lygiai.
– Kaip vertintumėte Seimo nario Povilo Urbšio teiginį, kad pagrindiniai skaldymo architektai yra konservatoriai?
– Tikrai nekomentuoju atskirų politikų pasisakymų, bet ieškoti kaltų kažkur kitur tikrai nereikėtų, o atsakomybė – ne ant konservatorių pečių, bet ant tų, kurie laimėjo rinkimus.
