Beje, ne vienas jį pažįsta kaip Aurelijų Fox, tokiu pseudonimu ugniagesį galima rasti socialiniame tinkle „Facebook“. Jis tas, kuris žino, kad gyvenimas, nors ir spendžia spąstus, bet jame visada gali rasti išeitį.
2017 metų sausio 20 d. Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė apdovanojo konkurso „Herojai tarp mūsų“ nugalėtojus, tarp kurių įvertintas buvo ir A.Lipinskas, išgelbėjęs ne vieno žmogaus gyvybę, taip pat ir tragiško gaisro Vilniuje, Žirmūnų bendrabutyje, metu.
Kaip pranešime spaudai rašo Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, iš šalies gali atrodyti, kad viskas jam lengvai pavyksta. Kitaip lyg ir negali būti, kai esi stiprus, nestokojantis ryžto ir drąsos. Tiesa, to, ką nešioja širdyje, jis nėra greitas atverti.
Aurelijui sunku kalbėti apie negalią turintį trejų metų sūnų. Būtent sūnus ir skatina jį pasirūpinti tais, kuriems reikia pagalbos. Todėl neseniai Aurelijus ėmėsi iniciatyvos, kad Sutrikusio intelekto raidos centre atsirastų muzikos instrumentų, kurie padėtų lavinti vaikų motoriką.
Pasidžiaugia, kad daugiausia supratimo sulaukė iš savivaldybių ugniagesių, kurie įsigydami jo sukurtus marškinėlius, aukojo kilniam tikslui. Šį sumanymą, pridėjus nemažai savo lėšų, A. Lipinskui pavyko įgyvendinti. Beje, Aurelijus buvo ir vienas pirmųjų, kvietusių ugniagesius aukoti vienam iš kolegų, kai sudegė namai, kur ugniagesys gyveno.
Ugniagesio darbe taip pat daugybė iššūkių. Šimtai gaisrų ir gelbėjimų darbų, sudėtingos situacijos, kuriose žmonių gyvybės neretai kabo kaip ant plauko.
„Tapęs ugniagesiu, atradau save. Tai darbas, kuris turi prasmę. Čia reikia žinių, patirties ir atsakomybės,“ – sako jis.
Žinoma, kai degi darbu, šalia esantys smilkti negali. Aurelijus moka sutelkti pamainos vyrus. Kartais kalba šmaikštaudamas, kartais žeria tiesiai šviesiai. Neslepia, kad nemėgsta tinginių ir nepakenčia melo.
Jis gerai žino, kad sulaukus iškvietimo, bet kada gali atsidurti išbandymų pragare. Jam ir jo pamainai yra tekę gelbėti žmones Žirmūnų gaisre, būta ir kitų išmėginimų.
Pasak jo, gelbėdamas kitus, negali pasiduoti emocijoms, nes būtų sunku dirbti, imtum klysti. „Kad galėtum išgelbėti, turi užrakinti širdį, ir dirbti. Daryti viską, kad išgelbėtum...“- sako jis.
Štai neseniai, šokdamas per tvorą, persismeigė šuo. Apie tai, kaip jį gelbėti, vadovėliuose nerašoma.
„Spręsti visada tenka greitai. Svarbiausia yra ramiai įvertinti situaciją, ir imtis darbo. Šunį išgelbėjome. Po to skambinau, klausiau, kaip jis, sakė, kad viskas gerai, pasveiks,“ – pasakoja Aurelijus.
Ugniagesiai įpratę: kilo gaisras, įvyko kita nelaimė, būtina reaguoti tuoj pat. Tai praverčia ir gyvenime.
Turi Aurelijus ir ne vieną pomėgį, kurie tarsi tvarstis nuo visų išgyvenimų.
„Man patinka kurti. Taip radosi fotografija. Įdomu įvaldyti techniką – šviesą, ryškumą, kompoziciją. Kuo toliau, tuo labiau tai įtraukia.“
Jis yra sukūręs ir kamerą Obscurą – optinio atvaizdo formavimo įrenginį. Ta idėja užsidegė pamatęs iš Japonijos parvežtą pavyzdį. Optinis įrenginys iš degtukų dėžutės, batų dėžės, alaus skardinės? Kodėl gi ne. Ir tai išbandyta.
Konsultuojantis su inžinieriais, sukonstravo ir unikalią mechanizuotą optinę kamerą. Jo teigimu, ji galėtų būti gaminama masiškai. Šį sumanymą Aurelijus mėgino įgyvendinti – pasidalijo idėja interneto svetainėje Indiegogo, kurioje, jei atsiranda investuotojų, galima svajonę paversti realybe.
„Gal pateikimas buvo ne toks, gal mano svajonė nesužavėjo, nes norinčių, kad ją įgyvendinčiau, neatsirado. Bet yra tokių, kuriems pasiseka. Štai daugeliui patiko žmogaus noras atrasti skaniausios košės receptą. Ir jam pavyko surinkti net 30 tūkst. dolerių“, – dalijasi paieškų keliais Aurelijus.
Turi jis ir daugiau užmojų. Vienas jų – rankomis konstruojamas automobilis. Ne bet koks – jame sustiprintų stabdžių sistema, Ford variklis, Cobra sėdynės, jis galės išvystyti iki 180 km per valandą greitį, sveria apie 680 kilogramų.
Svajonė surinkti automobilį rankomis jau beveik įgyvendinta. Tiesa, kad automobilis būtų visiškai baigtas, reikia vos kelių tūkstančių eurų.
A.Lipinsko rankose atgyja net ir metalas. Jo sukurti ugniagesių kirvukai tviska, lyg būtų iš stiklo. Sunku net patikėti, kad neseniai tai buvo tik grubi geležtė. Jei galima nugludinti geležį, tai oda Aurelijaus rankose virsta dėklais, diržais, įmautėmis.
Jo darbuose – daug ugniagesybos atributikos. Ugniagesiai šiuos darbus dovanoja bendradarbiams, atsisveikinantiems su tarnyba.
„Kiek teko daryti tokių dovanų, stengiuosi įdėti daug savęs, - prisipažįsta jis. - Nes žmonės į šį darbą ateina ir išeina, bet niekada jo nepamiršta.“
Aurelijus sako, kad gyvenime žmogui labai svarbu turėti viltį, nes ji veda į priekį. Tiesa, vien viltimi sotus nebūsi. Todėl po darbo gaisrinėje tenka skubėti į kitą darbą.
Svajoja Aurelijus ir apie namus savo šeimai. Tiki, kad ir tai įgyvendins. Beje, net per atostogas taip pat dirbs. Galbūt todėl, kad gerai žino, kad savo šeima pasirūpinti gali tik jis pats.
