P.Mačiulis pokalbiui su 15min skyrė valandą. Prezidentūros vidiniame kieme šiltą įtemptos politinės vasaros dieną kalbėjome apie G.Nausėdos sprendimus formuojant Vyriausybę, uždavinius paskirtiems ministrams, eurokomisaro pasirinkimą, komandos formavimą. Taip pat aptarėme, ar G.Nausėdos pasisakymas, jog buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis gali kurti politinę partiją, reiškia, kad G.Nausėdai reiktų prezidentinės partijos.
P.Mačiulis sako, kad klysta manantieji, kad G.Nausėda formuojant Vyriausybę nuolaidžiavo ar pralaimėjo. Pasak jo, prezidentas vertina bendradarbiavimą ir pagarbą, todėl politika jam nebus bušido ringas, kuriame kažkas turi likti nugalėtas.
Prezidentui G.Nausėdai vidaus politikos klausimais patarinėjantis 32 metų P.Mačiulis pripažįsta, kad pats nėra politologas, iki šiol yra ėjęs tik Kauno vicemero pareigas, tačiau neslepia, kad jo savo komandose norėjo net trys į kovą dėl prezidento posto stoję varžovai.
– Šiandien (su P.Mačiuliu kalbėjomės ketvirtadienį – red. past.) Seime atmestas pirmasis prezidento veto. Ką tai reiškia? Gal iš tiesų tie santykiai, apie kuriuos gyrėsi abi pusės – tiek prezidentas, tiek valdantieji – nėra tokie geri?
– Bendradarbiavimas politikoje nereiškia, kad visur tos nuomonės sutampa. Prezidentas nuomonės nekeičia. Jis mano, kad tas įstatymas, dėl kurio veto atmestas, yra ydingas. Prezidentas pasigedo konstruktyvesnės diskusijos ir matyti, kad prezidento komandos išdėstyti argumentai nebuvo išgirsti. Kaip tik, sakyčiau, buvo negražiai, kaip politikoje dažnai būna, keistai interpretuojami, o tai suponavo tam tikrą bandymą audrinti visuomenę, bandyti suklaidinti. Atsitiko taip, kaip atsitiko – veto atmestas.
– Prezidento patarėjas Jaroslavas Neverovičius sakė, kad dėl šių pataisų sulaukta skambučių iš Švedijos ambasados ir daug kas tai susiejo su koncerno IKEA interesais. Ar čia yra šios bendrovės lūkesčių, susijusių su šiuo įstatymu, išpildymas?
– Tikrai nėra. Tiesiog J.Neverovičius komitete buvo pasakęs apie tai, ką jam pasakė Švedijos ambasadorė, bet tai nebuvo nei prašymas, nei kažkas. Tik pasiteiravimas, kaip situacija gali toliau vystytis. J.Neverovičiaus pasakymas buvo klaidingai interpretuotas ir politiniame kontekste bandoma išversti jį, ieškoti inscenizacijų.
Galbūt tiesiog bandoma sudaryti įspūdį, kad yra žinomi visi atsakymai, bet nebūtinai to, kuris iš anksto sušunka, yra tiesa.
– Seimas pritarė Virginijaus Sinkevičiaus kandidatūrai į eurokomisarus. Visgi šį kandidatą pirma paskelbė pasirinkusi LVŽS, o ne Vyriausybė su prezidentu, todėl G.Nausėda tai iš pradžių vadino proceso diskreditavimu. Tačiau galiausiai visgi pasirinktas V.Sinkevičius. Ar šis pasirinkimas nebuvo prezidento pralaimėjimas?
– Tie, kas rėkė iš anksto nebūtinai (sako tiesą – red. past.). Galbūt tiesiog bandoma sudaryti įspūdį, kad yra žinomi visi atsakymai, bet nebūtinai to, kuris iš anksto sušunka, yra tiesa. Galima imti paralelę iš futbolo: jeigu žaistų Brazilija ir Liuksemburgas, o aš iš anksto rėkčiau, kad laimės Brazilija, tai nebūtinai reikštų, kad ji laimėjo, nes aš taip pasakiau.
L.Linkevičiaus ir R.Karoblio į EK nenorėjo išleisti
– Tai „valstiečiai“ V.Sinkevičiaus pavardę skelbė jau žinodami, kad prezidentas su Vyriausybe suderins šią kandidatūrą?
– Chronologiškai neatsiminčiau, bet tiesiog pasakysiu, kad prezidentas matė tris potencialius kandidatus iš Vyriausybės, kurie galėtų užimti eurokomisaro pareigas, neskaitant Lino Linkevičiaus ir Raimundo Karoblio, nes prezidentas matė juos kaip galimus potencialius kandidatus į eurokomisarus, tačiau vylėsi, kad jie liks dirbti savo pareigose. Prezidento pagrindinės veiklos kryptys, įrašytos Konstitucijoje, yra užsienio politika ir krašto apsauga, dėl to jis juos pažinojo gerai, įvertino jų darbą ir net iškart po rinkimų turėjo dialogą apie esamus ir būsimus darbus. Dėl to norėjo, kad jie liktų, o ne išvyktų į Europos Komisiją.
V.Sinkevičius buvo vienas iš kitų trijų favoritų. Mano nuomone, visi tie trys favoritai buvo lygiaverčiai. Prezidentas po pokalbio su Sauliumi Skverneliu, po pokalbio su V.Sinkevičiumi priėmė sprendimą, kad, atsižvelgiant į politinę situaciją, nes kandidatas turi turėti pritarimą Seime, turi būti teikiamas premjero, kad V.Sinkevičiaus – pats tinkamiausias ir realiausias kandidatas.
– Sakote, kad visi trys prezidento favoritai buvo einantys pareigas ministrai?
– Tikrai taip. Sveikas protas sako, kad iš opozicijos negali pasiūlyti žmogaus, nes jis neturės Seimo palaikymo. Nors Europos Komisijoje tarp buvusių komisarų ir tarp dabar teikiamų yra ir ne ministrų, bet pasirinktas logiškas sprendimas, nes ministravimo patirtis ir valdymas europinio failo sustiprina galimybes žmogui ir šaliai turėti kaip galima reikšmingesnę kėdę Komisijoje.
– Tai kas tie kiti du?
– Turbūt nieko nenustebinčiau, bet prezidentas nėra jų viešai minėjęs, tai nenorėčiau atskleisti.
Seimo rinkimuose tikisi naujovių
– Gal vienas iš jų buvo Rokas Masiulis?
– Tikrai ne. R.Masiulis galbūt tarp trijų favoritų nebuvo, bet reikia suprasti, kodėl R.Masiulio nėra dabar ir Vyriausybėje. Sakoma, kad prezidentas čia pralošė, tačiau jis nepralošė. Prezidentas supranta, kad koks bebūtų geras ministras, jei jis neturi palaikymo iš Vyriausybės ir Seimo, tai toks ministras yra daugiau kaip politinis pleištas negu žmogus, kuris galėtų daryti realius darbus.
Tai tikrai yra pavyzdžių, kai R.Masiulis teikė savo geras pačias įvairiausias iniciatyvas, kurių tikrai reikia Lietuvai, tačiau tos iniciatyvos buvo stabdomos Seime vien todėl, kad jos R.Masiulio. Susipriešinimas yra labai didelis. Prezidentas, suprasdamas ir vertindamas R.Masiulio darbą, supranta, kad jam tęsti pareigas yra neįmanoma, nes jis yra politinės situacijos įkaitas.
– Kad R.Masiulis neturėjo palaikymo Seime galima suprasti, bet kodėl teigiate, kad jis neturėjo palaikymo Vyriausybėje? S.Skvernelis nesakė, kad juo nepasitiki.
– Aš ne iš pasisakymų viešumoje susidarau nuomonę. Dalyvavau daugumoje derybinių susitikimų, todėl turiu informaciją iš vidaus. Nenoriu sakyti, kad galbūt viešumoje situaciją traktuoja kitaip, bet galiu pasakyti, kad palaikymo realaus jis neturėjo.
– Prezidentas pareiškė, kad tiki, jog Rokas Masiulis gali kurti partiją. Ar tai reiškia, kad G.Nausėda per Masiulį imasi kurti prezidentinę partiją nelyginant Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis?
– Prezidentas nedalyvauja nei senų, nei naujų galimų partijų veikloje, bet prezidentas labai pasisako už tai, kad žmonės, savo sričių profesionalai, nebijotų ir norėtų dalyvauti politikoje, nors tai dažnai nepopuliaru ir susidaro toks lyg uždaras politikų ratelis. Tam, kad vyktų pokyčiai, reikia naujų žmonių. Prezidentas tikisi, kad artėjantys Seimo rinkimai atneš naujovių, kad bus naujų žmonių, kurie padės įgyvendinti pagrindinį tikslą – gerovės valstybės viziją.
Šiuo atveju R.Masiulis yra įvertintas kaip geras specialistas, kuris jau turėjo ryšį su politika. Todėl, jei jis nuspręstų nedalyvauti politikoje ir pasukti į verslą, tai būtų tam tikras praradimas. Akivaizdu, kad jo politinis kapitalas leidžia jam mažų mažiausiai dalyvauti kažkurios partijos sąraše, tačiau tas kapitalas galėtų leisti jam ir būti sąrašo, kažkokios jėgos lyderiu.
Prezidentas tikisi, kad artėjantys Seimo rinkimai atneš naujovių, kad bus naujų žmonių, kurie padės įgyvendinti pagrindinį tikslą – gerovės valstybės viziją.
– Ar tai, kas kalbama apie R.Masiulio galimą politinę ateitį, yra aptarta su juo pačiu?
– Jie kalba privačiai. Aš negaliu to sakyti, nes galiu kažko ir nežinoti. Grįžtu prie to, kad prezidentas labai palaiko tų žmonių, kurie nedalyvavo rinkimuose, politinį aktyvumą. Kad jie eitų į rinkimus ir kad būtų kaip įmanoma didesnis pasirinkimas Lietuvoje. Tai buvo kalbėta ir rinkimų kampanijos metu, kai pats G.Nausėda nusprendė dalyvauti prezidentinėje kampanijoje. Kuo bus didesnis pasirinkimas, tuo Lietuvai tikrai blogiau nebus.
Prezidentui artimos R.Masiulio vertybės antikorupcinėje veikloje – tie atlikti darbai, kurie, ko gero, visuose sektoriuose yra būtini ir ko prezidentas tikisi iš visų ministrų.
– Kviestųsi į savo komandą, jei R.Masiulis politinės karjeros kaip partijos lyderis nesiimtų?
– R.Masiulis kaip patarėjas? Tai turite galvoje? Yra toks variantas, bet jis nebuvo aptartas. Negirdėjau prezidento nuomonės apie tai.
Tikisi, kad Vyriausybė – veiksni
– Grįžtant prie Vyriausybės formavimo. Kodėl Prezidentas nenorėjo, kad būtų keičiamas tik vienas ministras, o kiti vėliau?
– Prezidentas buvo prieš trumpąjį variantą tiek, kiek tai liečia prezidentą. Jis nenorėjo, kad būtų ieškoma tokių interpretacijų Konstitucijos ir bandoma kažkaip gudriai apeiti procedūras. Prezidentas norėjo, kad tai, kas vyksta, būtų aišku ir politikams, ir visuomenei. Šiuo atveju įgaliojimų grąžinimas, nieko nereikia slėpti, pasikeitė trys ministrai ir dėl to gudrauti, sakyti, kad tai nevyksta, nereikia.
Prezidentas neleido gudrauti pakeičiant vieną ministrą senoje sudėtyje ir po Seimo patvirtinimo ir skaitliukui sukantis iš naujo keisti kitus. Dabar, kai viskas persikėlė į Seimą, matyti, kad vis tiek tos procedūros yra skubinamos. Jos kelia tam tikrų aistrų. Ar jos pagrįstos, aš nedrįsčiau sakyti. Neabejoju, kad tiek Seimo, tiek Vyriausybės vadovybė daro veiksmus įvertinę ir pasitarę su teisininkais, Konstitucijos žinovais, nors interpretacijų yra įvairių. Net jei bus tos procedūros neteisingos, jei Konstitucinis Teismas išaiškintų kitaip, tai atsakomybė kristų ant Seimo ir Vyriausybės vadovybės, nes tai jų veiksmai.
Prezidentas buvo atlikęs namų darbus tiek, kad jis turėjo pasiruošęs į visas ministerijas po du kandidatus – vyrą ir moterį.
– Bet prezidentas yra Konstitucijos garantas. Kodėl jis pats nesikreipia į Konstitucinį Teismą, jei abejonių kyla?
– Vienas ar kitas mėnuo šiuo atveju nieko nepakeis. Noriu šiuo atveju pacituoti tą patį opozicijos atstovą Stasį Šedbarą, kuris yra Teisės ir teisėtvarkos komiteto vicepirmininkas ir sako, kad jei programa nėra keičiama, jos tvirtinimo keliu eiti nereikia. Yra išsiskiriančios nuomonės. Vieną tiesą, ko gero, dabar sunku atrasti tarp pozicijos ir opozicijos. Prezidentas tiek, kiek tai lietė jo pasirinkimą, nuomonę pasakė, dabar yra sudėtingi procesiniai dalykai. Lieka tikėtis, kad ši Vyriausybė yra veiksni.
– Ar galima sakyti, kad prezidentas šiame procese buvo tam tikra prasme paklaidintas parlamentiniuose teisiniuose procedūriniuose labirintuose? Šiek tiek apgautas?
– Ne, jokiu būdu. Su prezidentu tie veiksmai, kurie vyksta Seime, nėra derinami. Seimas grindžia savo veiklą Seimo Statutu. Akivaizdu, kad tas procesas Seimo Statutą atitinka, o dabar keliamas teisinis klausimas, ar Seimo Statutas neprieštarauja Konstitucijai. Niekas nė nebandė klaidinti prezidento, nes šie veiksmai vyksta Seime.
Jei ministrai nevykdys pažadų, naudos politinio poveikio priemones
– G.Nausėda yra sakęs, kad vidaus politikoje naudosis vadinamąja minkštąja prezidento galia, kuri reiškia pirmiausia jo moralinį autoritetą. Kaip jums atrodo, ar prezidento autoritetu buvo naudojamasi formuojant Vyriausybę?
– Čia daug labai galima apie tai kalbėti. Pasikeitė trys ministrai. Prezidentas buvo atlikęs namų darbus tiek, kad jis turėjo pasiruošęs į visas ministerijas po du kandidatus – vyrą ir moterį. Kadangi tas klausimas buvo labai jautrus iš tikrųjų, kai Vyriausybėje nėra moters, tai kai kuriuose kontekstuose Lietuva minima labai keistai. Dėl to prezidentas norėjo padėti, jei koalicija pati nerastų, kaip tą klausimą išspręsti, prezidentas buvo pasiruošęs padėti. Vis dėlto jis supranta, kad Konstitucijoje apibrėžtas įgaliojimų grąžinimas yra pakankamai formalus.
Prezidentas tikrai turės tos įtakos, kad jei ministrai neįgyvendins darbų, kurie sutarti, jis naudosis politinio poveikio priemonėmis, kad paveiktų ministrų kaitą.
Tačiau prezidentas turi politinio poveikio priemones, kuriomis jis naudojosi vertindamas vieną ar kitą ministrą, norėdamas, kad pasiliktų L.Linkevičius, R.Karoblis, kad galbūt būtų pakeistas Aurelijus Veryga. Neslėpsiu, kad prezidentas tokį lūkestį pradžioje buvo iškėlęs. Po pokalbių su dauguma kandidatų į ministrus iš tų ministrų, kurie kėlė abejonių, buvo gauti konkretūs įsipareigojimai ir prezidentas jiems suteikė pasitikėjimo kreditą. Prezidentas tikrai turės tos įtakos, kad jei ministrai neįgyvendins darbų, kurie sutarti, jis naudosis politinio poveikio priemonėmis, kad paveiktų ministrų kaitą.
– Kaip suprantu, čia labiausiai kalbame apie A.Verygą ir Liną Kukuraitį. Ką ir iki kada jie įsipareigojo padaryti? Ar tam jie turi visus metus?
– Tai yra visi metai. Biudžetinėms organizacijoms metų ciklas yra trumpas, todėl reikia suprasti, kad tikėtis didelių revoliucijų negalima, bet čia buvo reaguojama į A.Verygos pasisakymus, jog jis reformos nebetęs. Prezidentas pasakė, kad taip, tokios reformos, kokia buvo suplanuota tęsti, ir nereikia, bet kalbėti apie sveikatos priežiūros įstaigų tinklo optimizavimą būtina.
A.Veryga yra pateikęs alternatyvų, kaip tai galima įgyvendinti ne einant kietuoju scenarijumi, kuriuo buvo bandoma vykdyti reformą ir ji pasibaigė labai liūdnai, bet galima galbūt ją įgyvendinti neskubant, deramai informuojant ir ieškant alternatyvių būdų, kaip ne prievartos būdu priversti sugrupuoti tai, kas nenori būti sugrupuota. Kaip rasti skatinimo mechanizmus, pasiūlyti institucijoms būdus, kaip bendradarbiauti. Pateikiau vieną iš pavyzdžių. Bet tai buvo pasakyta A.Verygai, kad jeigu, ministre, nenorite tęsti įsipareigojimų, kuriuos davėte rinkėjams, tai yra laikas pasitraukti. Jis pažadėjo tam tikrus darbus daryti.
Sveikatos reforma neįvyko ne tik dėl savo trūkumų, bet ir dėl blogos komunikacijos. Kaip labai dažnai nutinka, kai proceso kūrimo eigoje yra nutekinama tam tikra informacija, kuri patekusi į oponentų rankas yra išverčiama į kitą pusę ir taip supriešinama visuomenė, ne tik sveikatos priežiūros įstaigos. Tai rodo, kad ministerijoje su komunikacijos valdymu nėra gerai. Manome, kad ne slaptai, bet organizuojant viešus aptarimus, studijų rengimus, juos skaidriai pristatant visuomenei ir sveikatos apsaugos sektoriui, galima argumentais įrodyti, kad pokyčiai yra būtini.
Bet tai buvo pasakyta A.Verygai, kad jeigu, ministre, nenorite tęsti įsipareigojimų, kuriuos davėte rinkėjams, tai yra laikas pasitraukti.
– Tai, kaip suprantu, skatinimo planas turi atsirasti artimiausiu metu?
– Gal svarbu ne planas, ne strategija, kurių valstybėje ir taip daug prikurta, bet jos guli stalčiuje, o čia reikia konkrečių veiklų, kurios padėtų sveikatos priežiūros įstaigų tinklą efektyvinti.
– O kokie konkretūs uždaviniai L.Kukuraičiui ir iki kada jis juos turi atlikti?
– Tokių labai konkrečių terminų nėra nustatyta. Jie turi bent pamatus pakloti iki Seimo rinkimų. L.Kukuraičiui, kaip ir Viliui Šapokai, daug kliuvo dėl dėmesio jautriausioms visuomenės grupėms – tiek senjorams, tiek mažamečiams, pagal kurių skurdą Lietuva yra tikrai ne pavyzdys kitoms civilizuotoms valstybėms. Nesiplėsiu į konkrečias priemones, bet jų yra tokių, kurios gali būti įgyvendintos be papildomų lėšų skyrimo, reikia tiesiog dėmesio. Prašoma ieškoti resursų, kaip įgyvendinant gerovės valstybės viziją būtų padedama toms visuomenės grupėms, kurios pačios jautriausios Lietuvoje.
– Kuo Jaroslavas Narkevičius, kuris nė nekalba angliškai, prezidentui pasirodė geresnis susisiekimo ministras nei kitas į šias pareigas siūlytas dabar ministerijoje dirbantis Lenkų rinkimų akcijos atstovas Vladislavas Kondratovičius?
– V.Kondratovičius niekur nedings. Neatmestinas variantas, kad jis galbūt taps viceministru.
– Bet ne ministru. Kodėl?
– Reikia suprasti, kad kandidatus teikia koalicija kartu su premjeru. Jei būtų kitas premjeras, aš net neabejoju, kad dauguma ministrų būtų visiškai kitokie. J.Narkevičius turi problemą dėl anglų kalbos. Jis pats tai yra įvardinęs. Jis to neslepia. Į tai yra atkreipęs dėmesį ir prezidentas, bet jis yra pasakęs, kaip jis planuoja tą problemą spręsti. Jis ieškos stiprių viceministrų. Čia mes vėlgi, kaip prezidento komanda, esame pažadėję padėti ieškant stiprių viceministrų, kurie galėtų puikiai valdyti europinį failą ir padėti sprendžiant tarptautines temas šiam ministrui. Kaip bebūtų, nereikia nuvertinti J.Narkevičiaus politinės patirties ir, nepaisant to, kad jis nėra buvęs ministru, jis turi supratimą susisiekimo sektoriuje.
– Sakėte, kad prezidentas turėjo bent po du kandidatus į kiekvieną ministeriją. Kurie iš dabartinių ministrų yra prezidento pasirinkimas?
– Apie R.Karoblį ir L.Linkevičių sakiau, nesinori kartoti.
– Bet ar tai yra šio prezidento pasirinkimas? Ar vis dėlto tai yra Dalios Grybauskaitės paveldas?
– Galima traktuoti kaip norim, bet patikslinsiu tai, kad prezidentas šioms ministerijoms neturėjo alternatyvų. Jis norėjo, kad šie konkretūs žmonės ir tęstų darbą. Kitose pozicijose prezidentas laikė savo kandidatus kaip alternatyvą, jei koalicija nesusitartų, nerastų nė vienos moters, tai prezidentas buvo pasiruošęs pasiūlyti į visas galimas ministerijas po kandidatą.
Aišku, kalbėti apie vyrų-moterų balansą čia sudėtinga, bet manau, kad postūmis yra didžiulis, nes prieš tai nebuvo nė vienos moters.
– O kodėl prezidentui buvo labai svarbu, kad Vyriausybėje būtų bent viena moteris? Kodėl ne, pavyzdžiui, bent trys moterys? Ar ta viena moteris Vyriausybėje jau išgelbės Lietuvos veidą tarptautinėje erdvėje?
– Galima įvairiai vertinti, bet tai jau nemažas žingsnelis į priekį. Aišku, kalbėti apie vyrų-moterų balansą čia sudėtinga, bet manau, kad postūmis yra didžiulis, nes prieš tai nebuvo nė vienos moters.
– Interviu „Kauno dienai“ jūs sakėte, kad ministrai gali būti keičiami dar iki Seimo rinkimų. Kaip prezidentas keis ministrus, kokiu pagrindu?
– Jeigu ministrai nedarys sutartų dalykų, jei vyks kažkokie negeri dalykai, prezidentas tikrai pasiruošęs pasinaudoti savo politinės galios priemonėmis. Ar tai vyks, aš nenoriu būti tuo tikras, nes manau, kad artėjant rinkimams ministrai yra suinteresuoti ne tinginiauti, o pasiekti rezultatų.
Žinoma, dažnai priešrinkiminis laikotarpis yra klampus ir jis galbūt politikus stumia orientuotis į tai, kaip pritraukti daugiau rinkėjų, o ne imtis tų sprendimų, kurie reikalingi, bet ne tokie populiarūs. Yra niuansų, bet prezidentas tikrai stebės, prezidento komanda tikrai tą politinį lauką stebi ir tai rodo šie keturi veto, kurie yra ir įrodo, kad prezidentas turi nuomonę visais klausimais.
Kartais pasigirsta nuomonės, kad prezidentas lenda į pakankamai ūkinius klausimus ir neva gal čia Vyriausybės atsakomybė, o ne prezidento, kurio esą vidaus politika neturėtų taip dominti, bet prezidentas tikrai netoleruos galimo išlaidavimo ar bandymo prieš rinkimus papirkinėti rinkėjus nesilaikant fiskalinės drausmės įsipareigojimų. Prezidentas seks atidžiai, kas vyks šiuo laikotarpiu, ir reikš savo nuomonę.
Link kur suku? Kad ir Žemės ūkio ministerijos perkėlimas. Prezidentas nėra prieš institucijų decentralizavimą. Žiūrint iš regioninės politikos pusės tai reikšmingas ir svarbus dalykas, bet kai tai daroma neprofesionaliai, išlaidaujant, tai prezidentas nebus tas, kuris tylės.
Jeigu ministrai nedarys sutartų dalykų, jei vyks kažkokie negeri dalykai, prezidentas tikrai pasiruošęs pasinaudoti savo politinės galios priemonėmis.
Politika – ne bušido ringas
– Ministrai yra skiriami ir atleidžiami prezidento, bet ministro pirmininko teikimu. Ar su S.Skverneliu yra sutarta, kad prezidento žodis – nepasitikėjimas, kritika ministrams – virs kūnu, tai yra bus lydimi premjero teikimų tuos ministrus atleisti?
– Daug jų pokalbių vyksta privačiai. Aš nežinau, ar tokie konkretūs dalykai buvo apkalbėti, bet manau, kad prezidentas pokalbiuose su premjeru ir Seimu yra pasakęs, kad ieškokime bendradarbiavimo galimybių net, jei nuomonės išsiskiria.
Tai yra labai svarbus ir galbūt naujas etapas apskritai Lietuvos politikoje, nes anksčiau labai įprasta buvo, kad tiek visuomenė, tiek politikai kiekvieną net eilinį susitikimą politinių lyderių traktuodavo kaip politinį bušido ringą – kas išeis laimėjęs, o kas nugalėtas. Prezidentas G.Nausėda ateina su visiškai naujomis vertybėmis – bendradarbiavimu ir pagarba. Kartais politiniame kontekste bendradarbiavimas ir pagarba yra laikomas galimu nuolaidžiavimu, tačiau taip nėra.
Nuomonių skirtumų čia bus labai daug ir pozicijos dažnai išsiskirs, bet tai nereiškia, kad tokiais atvejais reikia vienas kitam įspirti, spjauti į veidą ir panašiai. Viską galima daryti civilizuotai, kalbant argumentų kalba. Tai jau labai pasimatė ir Vyriausybės formavimo procese.
– Prezidentas pastaruoju metu kelis kartus paminėjo būtinybę sulyginti skirtingo pobūdžio pajamų apmokestinimą, kad jos būtų apmokestinamos ne pagal kilmę, o pagal dydį. Ar tokias pataisas siūlysite iki biudžeto priėmimo? Ar tai suderinta su finansų ministru?
– Šiuo metu Ekonomikos ir socialinės grupės vadovas Simonas Krėpšta yra aktyviuose pokalbiuose su finansų ministru ir žinau, kad jie dar iki šio mėnesio pabaigos turi išeiti su išvadomis. Nereikia atmesti ir Seimo Biudžeto ir finansų komiteto, kuris taip pat šiuose pokalbiuose turi dalyvauti. Tos priemonės kiekviena kaip plyta kurtų gerovės valstybės sieną. Tikrai dalis jų atsiras ir artimiausiame biudžete.
– Kas visgi yra ta gerovės valstybė, apie kurią prezidentas tiek daug kalba? Kada ji būtų sukurta?
– Yra bent penki paties prezidento išvardinti momentai rinkimų kampanijos metu. Tai yra konkretūs kriterijai, kurie skaičiuojami tarptautiniu mastu ir galima palyginti. Statistika yra sau, realus gyvenimas kartais būna sau, bet reikia vertinti objektyviais kriterijais, kaip pamatuoti pokytį Lietuvoje.
Vienas iš kriterijų yra tas pats švietimas. Artėjant link gerovės valstybės čia reikia pokyčių, nes tai, kad dabar jauni žmonės nenori rinktis pedagoginių studijų, kelia milžiniškas problemas ir galimas tragedijas ateityje, kai mūsų švietimo sistema gali neveikti. Švietime yra rodikliai, kurie aiškiai apibrėžia kokybės dalykus ir juos galima numatyti nacionaliniame susitarime. Jie gali būti ir rodiklis, leidžiantis sakyti, ar mes artėjame prie gerovės valstybės, ar ne.
Gerovės valstybės vienas iš pagrindinių pamatų yra valstybės dėmesys, orientuotas į visas visuomenės grupes ir ypatingai tas, kurios yra pažeidžiamiausios. Pažeidžiamiausioms grupėms valstybės dėmesys tikrai turi būti padidintas.
Nacionaliniame susitarime – konkretūs skaičiai
– Prezidentas teigia, kad bus siekiama nacionalinio susitarimo dėl švietimo. Koks jis turėtų būti prezidento akimis? Ar jame bus sutarta dėl mažų mokyklų uždarymo ar išlaikymo?
– Nenorėčiau užbėgti įvykiams už akių tik todėl, kad susitarimą turi kartu pasiekti politinių partijų lyderiai, bet mano lūkestis yra toks, kad tame susitarime turi būti aiškiai apčiuopiami rodikliai.
Gynybos susitarime yra aiškus rodiklis – 2,5 proc. BVP. Mes visi suprantame, kad švietimo sektoriuje ne pinigų kiekyje yra kokybė. Tačiau yra būdų apibrėžti ir kokybinius parametrus, jau nekalbant apie minėtą mokytojo prestižą, kad žmonės norėtų rinktis šią profesiją, nes žinotų, kad už sunkų darbą gaus gerą atlyginimą. Tai bent jau atlyginimo, mokytojų vertinimo rodikliai galėtų atsirasti ir būti skaičiuojami kaip viena iš nacionalinio susitarimo dalių.
Mano lūkestis yra toks, kad tame susitarime turi būti aiškiai apčiuopiami rodikliai.
– Ar jūs šiais klausimais išvis galėsite pasisakyti, patarti, nes pats esate įmonės, kuri užsiima privačių mokyklų veikla, akcininkas? Švietimo grupės vadovo kol kas nėra.
– Esu nuo ankstyvos jaunystės politikoje ir labai gerai žinau tą klausimą dėl interesų derinimo. Visais klausimais, kurie susieti su švietimu ir sveikatos apsauga, nes mano tėtis ir brolis dirba sveikatos apsaugos sektoriuje, aš nusišalinu. Tai ne mano veiklos laukas. Aš tai esu aiškiai įrašęs ir savo interesų deklaracijoje, esu tai pasakęs ir prezidentui. Nors Vyriausioji tarnybinės etikos komisija teigia, kad darant bendrinio pobūdžio sprendimus, liečiančius ne vieną įstaigą, o visas kartu, galėčiau dalyvauti, tačiau aš laikausi principo, kad tai yra mano kolegų – kitų grupių vadovų darbas.
– Kad jau prakalbome apie deklaracijas. Kadangi buvote ir G.Nausėdos rinkimų štabo strategas ir likote dirbti, gal su jumis prezidentas tarėsi dėl savo turto ir pajamų deklaracijos paviešinimo už 2018-uosius? Kodėl priimtas sprendimas to nedaryti? Deklaravus šūkį – atvira prezidentūra – tai atrodo nekaip, sutinkate?
– Mes su prezidentu apie tai nesame kalbėję.
– Ar jums neatrodo, kad tai klaida?
– Kadangi nesu apie tai su prezidentu kalbėjęs, man sunku įvertinti aplinkybes, bet aš nemanau, kad tai yra kažkas tokio, kas keltų abejones. Aš taip nemanau.
– Sulaukėte kritikos, kad prezidentas pirma rūpinasi viešaisiais ryšiais ir komunikacijos grupės formavimu, o ne tikrąja politika. Daugiausia kalbama apie Švietimo ir kultūros grupę, bet ir jūs vis dar vienas Vidaus politikos grupėje. Sklinda gandų, kad išgirstate „ne“. Ar tai tiesa? Kada jūsų grupė bus sukurta ir kas joje dirbs?
– Vidaus politikos grupėje bus keturi žmonės. Šiuo metu yra iš keturių trys žmonės jau mano atrinkti, jie sutikę dirbti ir prezidentas yra juos patvirtinęs, bet yra tam tikri procesiniai veiksmai ir mes juos paskelbsime kitą savaitę.
Mano pirmas darbas iškart po rinkimų buvo surasti, padėti prezidentui sumoderuoti vyriausiųjų patarėjų komandą.
Vienas iš tų žmonių prisijungs šiek tiek vėliau, nes dar turi pabaigti darbus, kuriuos atlieka šiuo metu. Jis prisijungs rudenį. Kitą žmogų aš esu atsirinkęs ir jis man turėtų savo sprendimą patvirtinti. Labai greitai galėsiu pristatyti savo pilną komandą.
Kodėl iki šiol to nepadariau, tai mano pirmas darbas iškart po rinkimų, kai prezidentas mane pakvietė įsilieti į jo komandą, buvo surasti, padėti prezidentui sumoderuoti vyriausiųjų patarėjų komandą. Tą aš padėjau daryti. Pajuokaudamas pasakysiu, kad rūpinausi daugiau kitomis grupėmis negu Vidaus politikos.
Švietimo grupės vadovą prezidentas renkasi iš penkių kandidatų. Kandidatūros tikrai yra geros ir čia toks sunkus apsisprendimas, nes su tuo žmogumi reikės dirbti penkerius, o gal ir dešimt metų. Ta grupė labai svarbi prezidentui, nes jis visada labai akcentavo švietimą ir kultūrą. Grupė veikia jau dabar, bet kol kas neturi vadovo.
– Kokie žmonės dirbs Vidaus politikos grupėje?
– Ko noriu aš savo komandoje, tai vieno žmogaus, kuris padėtų politinės taktikos ir strategijos klausimais, ne tik politinio turinio formavime. Antras žmogus man reikalingas, kuris būtų regioninės politikos ekspertas, nes vidaus politikos horizontalioje plėtroje jis turės būti kaip koordinatorius. Trečias žmogus, kuris išmanytų ir galėtų padėti tautinių mažumų klausimais.
Iš R.Šimašiaus tikėjosi modernesnių sprendimų
– Dar vienas opus klausimas – istorijos politika. Prezidentas kritikuoja Vilniaus mero sprendimą nuimti lentelę generolui Vėtrai ir sako, kad ne savivaldybės turi spręsti tokius klausimus. Bet kas kitas? Juk neatimsite savivaldybių teisės rinktis gatvių pavadinimus, atminimo ženklus?
– Tai jautri tema. Šiuo metu labai eskaluojama. Į ją galima pažiūrėti keliais požiūrio kampais. Vienas yra per nacionalinę prizmę vertinimas, bet vėlgi labai akcentuojamas Holokausto veiksnys, tai jau yra visuotinai vertinama, kad Holokaustas negali būti vertinamas per vienos valstybės interesus. Todėl vertinimas turėtų būti tarptautinis. Prezidentas tikrai nesako, kas yra teisus, o kas ne. Čia reikia principingo susitarimo ir gilios diskusijos.
Kaip bebūtų, galutinis rezultatas bus politinis sprendimas.
Kaip bebūtų, galutinis rezultatas bus politinis sprendimas. Vienoks ar kitoks. Negerai, kai tą politinį sprendimą tokiais jautriais Lietuvai klausimais daro atskiros savivaldybės, atskiri merai. Įsivaizduokime, kas bus, jei 60 savivaldybių skirtingai traktuos, ką Lietuvai gerbti, o ko nekęsti.
Tai ir šioje vietoje prezidentas pasiūlė, mano galva, pačią geriausią išeitį – tai susėsti ir kalbėtis. Vengti bet kokių galimų tolimesnių provokacijų arba situacijos eskalavimo.
Tai, ką padarė Remigijus Šimašius, yra blogiausia dėl to, kad tai buvo daroma paslapčiomis, paryčiais, neišdiskutavus. Visi supranta, kad gal vienos opinijos mes niekada neprieisime, bet toks šiuolaikiškas meras galėtų pasiūlyti kur kas modernesnių būdų situacijai spręsti.
Mano galva, šia situacija naudojasi pirmiausia Lietuvos nedraugai. Tiek čia, Lietuvoje, tiek už Lietuvos ribų. Manau, kad tai kartu ir labai geras būdas kiršinti Lietuvos visuomenę eskaluojant tokius klausimus ar lentelių daužymu, ar nukėlimu. Be diskusijos apie principus, kaip Lietuva turėtų panašaus pobūdžio klausimus spręsti, peršasi nuomonė, kad tai gali būti sąmoningos arba nesąmoningos klaidos, kurios naudingos Lietuvos nedraugams.
– Beje, prezidentas žadėjo burti forumą šiems klausimams, bet skandalas liepsnoja jau beveik mėnesį, o jo kaip nėra, taip nėra. Kodėl tyla tokia ilga?
– Forumas yra suplanuotas rugsėjo pradžioje.
– Dar sakėte, kad negali 60 savivaldybių skirtingai spręsti, ką Lietuvai gerbti, bet turbūt ne prezidento reikalas spręsti dėl gatvių pavadinimų, pavyzdžiui, Naujininkų rajone ar Žemuosiuose Šančiuose?
– Apie gatvių pavadinimus nekalbame. Beje, R.Šimašiaus sprendimas dėl gatvės pavadinimo pakeitimo buvo svarstomas taryboje, tai jau leidžia bent minimaliai įsitraukti į diskusijas, teikti pasiūlymus. Ne čia problema. Problema yra generolo Vėtros atvejis, kai be diskusijos buvo keistais būdais paryčiais nuimta lentelė specialiai bandant išvengti bet kokios diskusijos, vengiant iki sprendimo pagrįsti argumentus.
Kvietė dirbti I.Šimonytės štabe
– Dalia Grybauskaitė, kaip galima spręsti iš Daivos Ulbinaitės knygos apie ją, didžiausiu sunkumu per savo kadenciją laiko Garliavos istoriją. Ar jūs turite strategiją, planą, ką darysite, kai prezidentūros kieme kils palapinės, bus piešiama kreidelėmis? Venckienės šeima, jos šalininkai jau dabar šaukiasi prezidento. Ką jiems pasakysite?
– Nesu dar dalyvavęs diskusijose apie tai, nei kalbėjęs su prezidentu. Žinau, kad kreipimaisi yra. Kažkokios specialios strategijos ar kažkokių sprendimų nėra. Kaip bebūtų, esame teisinė valstybė, kurioje teismais turime pasikliauti.
– Jūs pats buvote Zuoko Liberalų ir centro sąjungos narys, politinės organizacijos „Vieningas Kaunas“ steigėjas, Kauno mero Visvaldo Matijošaičio bendražygis, paskui Vygaudo Ušacko prezidentinės komandos narys ir galiausiai G.Nausėdos štabo strategas, dabar patarėjas. Kokios jūsų paties politinės pažiūros?
– Aš esu dešiniųjų pažiūrų. Save taip vertinčiau. Nežinau dar, kaip tą mintį išplėsti.
V.Ušackui dar prieš dešimt metų, dar prieš jam išvykstant į Afganistaną ir Maskvą, visiškai jo nepažinodamas parašiau laišką, kad jūs turite dalyvauti rinkimuose, parašiau argumentus kodėl ir pridūriau, kad vieną pagalbininką jau turite. Tada sekė mano bendras darbas su V.Matijošaičiu steigiant „Vieningą Kauną“, kol V.Ušackas prieš kelis metus metus priminė ir paklausė, ar galėsiu padėti. Pasakiau, kad taip.
Buvau gavęs kvietimą iš I.Šimonytės štabo, bet mandagiai atsisakiau.
Man tikrai įdomu rinkimų organizavimas ir jaučiuosi turintis supratimą apie rinkimų technologijas. Taip aš patekau ir į G.Nausėdos komandą. Tada, kai nutrūko V.Ušacko neprasidėjusi rinkimų kampanija, pralaimėjus Ingridai Šimonytei, buvau gavęs kvietimą iš I.Šimonytės štabo, bet mandagiai atsisakiau.
Buvau suplanavęs darbus versle nuo 2019 m. sausio pradžios, bet maždaug po 1,5 mėnesio, kai iširo V.Ušacko palaikytojų štabas, man paskambino G.Nausėda ir pakvietė. Jis paklausė, ar galėčiau padėti. Pasakiau, kad tikrai padėsiu, nes mūsų šeima apsisprendė, kad rinkimuose nedalyvaujant V.Ušackui, jūs esate mūsų favoritas. Tai sako, ar galėtum padėti daugiau nei tik balsavimu.
Taip, man visiškai netikėtai, aš atsiradau G.Nausėdos komandoje. Po šešių mėnesių gero labai darbo prezidentas turbūt įvertino mano gebėjimus ir pakvietė dirbti toliau.
Gali susidaryti įspūdis, kad aš labai norėjau dirbti prezidentūroje ir čia yra mano tikslas, tai tikrai taip nėra. Bet kai gavau kvietimą, sprendimą priėmiau nedvejodamas, nes manau, kad tai yra tos pareigybės, kuriose galiu daugiausia prisidėti kuriant vertę Lietuvai.
– V.Matijošaitis laikė jus dešiniąja ranka, nors neturėjote labai didelės politinės patirties, dabar aiškėja, kad jus kvietė net trys kandidatai į prezidentus, kad lemia, kad esate toks pageidaujamas?
– Tikrai nedrįstu apie save kalbėti, bet G.Nausėdos atžvilgiu, manau, kad jis, kaip ekonomistas, priimdamas sprendimus vertina alternatyvas. Kviesdamas mane tapti Vidaus politikos grupės vadovu jis įvertino galimas alternatyvas. Manau, kad prezidentui užteko šešių mėnesių bendro darbo pakankamai ekstremaliomis situacijomis rinkimų kampanijos metu suprasti, kad aš, nepaisant to, kad nesu politologas, neturiu politinio išsilavinimo, bet supratimą apie politinius procesus turiu.
– Kokia katė perbėgo tarp jūsų su V.Matijošaičiu, kad jūs dar prieš metus nutarėte rinkimuose su juo nedalyvauti?
– Ne juoda katė prabėgo. Tiesiog išsiskyrė mūsų nuomonės, ką palaikyti prezidento rinkimuose. V.Matijošaičio pasirinkimas buvo S.Skvernelis, aš turėjau kitą favoritą.
– Kaip manote, „Vieningas Kaunas“ virs politine partija?
– Nemanau.
– Beje, išgirdau, kad ieškant patarėjų kalbate apie penkerius ar dešimt metų. Tai jau prezidentas galvoja apie antrą kadenciją?
– Čia tik iš konteksto pasakiau. Tikrai apie tai mes nė neturėjome laiko pakalbėti. Patikėkite, pirmas mėnuo yra intensyvus, kaip reta.
