Kažkam spalvų vis dėlto gali pritrūkti, pavyzdžiui, dviejų valdžios ar prie valdžios partijų – Socialdemokratų darbo bei „Tvarkos ir teisingumo“. Jų lyderiai – Seimo nariai Gediminas Kirkilas ir Remigijus Žemaitaitis – LRT televizijos „Dienos temoje“.
– Sakykite pirmiausia – ar jau galutinai nutarta, kad S.Skvernelis – ir jūsų kandidatas, pone G.Kirkilai?
G.Kirkilas: Dar nenutarta. Turėsime tarybos posėdį vasario 2 d. ir nutarsime. Bet kiek aš matau, kaip kalba, ką kalba skyriai, kai kurie jau net iškėlė S.Skvernelį. Greičiausia bus pritarta.
– Bet pats S.Skvernelis nelaukė Valstiečių ir žaliųjų suvažiavimo, kad iškeltų savo kandidatūrą, tuo net nustebindamas, beje, Seimo pirmininką. Pone R.Žemaitaiti, kaip manote, kodėl paskubėjo?
R.Žemaitaitis: Manau, S.Skvernelis tiesiog norėjo parodyti, kad gali būti ir nepriklausomas kandidatas, ne tik nuo Valstiečių ir žaliųjų partijos, nes pačioje partijoje irgi, matyt, vyksta tam tikri susistumdymai. Matyt, nori būti kaip ir Gitanas Nausėda, kaip Ingrida Šimonytė – ne partijai priklausantys asmenys, bet iškelti nuo partijos. Manyčiau, tokį sprendimą jis turėjo daryti.
– Beje, pone R.Žemaitaiti, anksčiau esate skelbęs, kad savo kandidato prezidento rinkimuose nekelsite, – esą aišku, kad jam sėkmingai pasirodyti nepavyktų, tad ir kelti kandidatą nėra prasmės. Suprantu, kad situacija nepasikeitė. Beje, ar būtumėte sutikęs kelti Rolandą Paksą, jeigu įstatymai būtų leidę?
R.Žemaitaitis: Jeigu jis būtų buvęs mūsų partijos narys, tai turbūt partija būtų apsisprendusi jį ir kelti, bet buvo reali situacija, ir, matyt, tas išsiskyrimas, atsisveikinimas jo ir mano, ir partijos su juo – tai ir lėmė, kad žmogus gyveno fantazijų srityje ir tiesiog tikėjosi, kad kažkada gyvenime kažkas kažkaip pasikeis. Manau, teisinėje valstybėje gyvename, skaitome Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, kuriame aiškiai buvo pasakyta, kad į Seimą galima kandidatuoti, į prezidentus – tam tikros abejonės arba nebent priima Seimas kitokį sprendimą. Aš tada aiškiai pasakiau, kad kol kas kandidato nematau, ir partija, matyt, apsispręs, ar vieną, ar du kandidatus remti ateinančiuose prezidento rinkimuose.
– Tai dabar jau apsisprendė, suprantu, ar ne?
R.Žemaitaitis: Ne, mes vakar turėjome prezidiumo miniposėdį, ir kaip tik po S.Skvernelio sprendimo yra visiškai skirtingos nuomonės, nes mūsų buvo pozicija pamėginti rasti kandidatą, kuris tiktų visoms politinėms partijoms ir taip galėtų būti nepartinis kandidatas. Savo žvalgos lauke matau dar du kandidatus, kurie, ko gero, praneš apie kandidatavimą. Neatmestina galimybė, kad dabartinis susisiekimo ministras – jo politiniai žingsniai ir žingsniai, daromi viešųjų ryšių prasme paskutinį mėnesį, daug ką parodo. Beje, dar viena dama – moteris, kuri labai aktyviai reiškiasi nacionalinėse žiniasklaidos priemonėse. Tai ta pati Jolanta Blažytė. Jeigu pastebėsime paskutinius ekonomikos forumus, paskutinius susitikimus, kodėl ji negalėtų būti kandidatė?
– Keletą siurprizų Jūs pateikėte, ir suprantu, kad tarp jų tada rinktumėtės?
R.Žemaitaitis: Tarp visų kandidatų. Aišku, aš esu ne kartą su pačiu premjeru kalbėjęs ir dar kartą galiu pasakyti – matau jį kaip stiprų, kaip rimtą žmogų, dirbantį premjero poste, kaip ūkininką. Prezidento postas, mano galva, šiek tiek yra kitoks pas mus, Lietuvoje. Klausimas, kokią jis pristatys mums komandą ir kokią programą jis ruošiasi įgyvendinti kaip prezidentas.
– Pone G.Kirkilai, ar pritartumėte „valstiečių“ lyderio skelbiamam patikinimui, kad „Saulius neturės sau lygių“?
G.Kirkilas: Aš esu šiek tiek atsargesnis ir manau, kad S.Skvernelis tikrai dalyvaus antrame ture. Jeigu šiandien kalbėtume, bus klausimas, kaip grupuosis, nes, mano požiūriu, dabar beveik visi yra dešinieji.
– Išskyrus S.Skvernelį.
G.Kirkilas: Taip, išskyrus S.Skvernelį. Tai ar visi dešinieji, kažkuris jų kandidatas, tarkim, nors jie neigia šitą, bet vis tiek taip bus – arba I.Šimonytė, arba G.Nausėda patektų, ar jie ten susigrupuos, ar jie vėl rems, ar susipyks per rinkimų kampaniją – visaip būna su politikais. Tai antrajame ture tikrai bus.
– Ir su kuo, jūsų nuomone?
G.Kirkilas: Manau, greičiausia bus su I.Šimonyte, nes konservatoriai turi savo elektoratą, nors ji nepartinė. Vėlgi čia tas žaidimas, man jis jau truputėlį koktokas yra, kad čia nepartiniai, čia kažkokia vertė. Jokios vertės nėra. Amerikoje partiniai, daugelyje šalių partiniai. Pagal įstatymus susistabdo, bet vis vien, kaip sakoma, pažiūros lieka.
– O ką manote apie įmanomą perspektyvą, kai viena politinė jėga dominuotų visose trijuose valdžios pilioriuose: Seime, Vyriausybėje, Prezidentūroje?
G.Kirkilas: Aš veikiau tokiomis sąlygomis. Tai buvo 1992 metai. 1993 m. Algirdas Brazauskas, mūsų tuometis partijos pirmininkas, laimėjo rinkimus, ir tai nereiškia, kad buvo labai paprasta. Kaip žinote, būtent A.Brazausko pasiūlymu buvo tuometis LDDP pirmininkas, premjeras Adolfas Šleževičius nuimtas. Bet, mano požiūriu, čia labai rimtas klausimas, kurį jūs keliate. Man atrodo, kad vis dėlto mūsų valdžių sąveika lig šiol per daug yra konfrontacija, mes per daug eikvojame jėgų. Šiaip jau Prezidentūra tampa kažkokia keista antivyriausybe. Manau, mums, tokiai mažai valstybei, tikrai nereikėtų tiek politiniai... Yra rinkimai, galime pakovoti, išsakyti savo idėjas, bet konfrontacija, ypač Vyriausybės ir Prezidentūros, konfrontacinis toks santykis, nemanau, kad ir rinkėjams patinka.
– O pone R.Žemaitaiti, Jūs nematote tame jokios grėsmės demokratijai?
R.Žemaitaitis: Matau kaip tik priešingą dalyką – jeigu taip atsitiktų, tai aš, kaip Seimo narys, kelčiau idėją, kad prezidentą būtų galima rinkti parlamente ir būtų parlamento renkamas prezidentas.
– Bet dabar rinksime tiesioginiuose rinkimuose.
R.Žemaitaitis: Bet dėl ko aš sakau taip. Aišku, kaip Jūs sakote, gali visko būti, bet matome, kokie yra dabar skirtumai toje pačioje Valstiečių ir žaliųjų frakcijoje Seime ir kaip sunku dabartiniam frakcijos lyderiui juos suvaldyti, – tai klausimas. Antras dalykas – premjerui S.Skverneliui tapus prezidentu, manau, jis būtų pakankamai nepriklausomas ir savarankiškas, veikiantis kaip asmuo ir, matyt, turės tam tikrą kitokią gal viziją, nes jau jo bus vizija toje vietoje, o ne bendros komandos.
– Bet tada nebus to, ką jisai sako, kad „galėtume dirbti ranka rankon – Prezidentūra, Seimas ir Vyriausybė.
G.Kirkilas: Pakalbėkime apie konkrečius dalykus – ką reiškia „ranka rankon“? Kaip sakiau, net ir vienos partijos atstovai skirtingose valdžios šakose visaip ten būna, ir daug ginčų, ir taip toliau, bet vis dėlto neturėtų ypač valstybės vadovai, tarkim, kaip šiandien vyksta, trukdyti ministrui pirmininkui formuoti savo komandos. Aišku, tas neapibrėžta iki galo Konstitucijoje, bet galima taip daryti. Taip buvo ir anoje kadencijoje. Manau, jeigu taip jau prezidentas daro, tai jis tada turėtų už kai kurias sritis ir prisiimti atsakomybę. Bet, mano požiūriu, imkim tikrai realiai iš tų skandinavų kompromiso kultūros, kur nėra tokios konfrontacijos – pirmiausia yra kadencija, jie laimėjo, patinka-nepatinka, jie laimėjo, jie turi daugumą, jie formuoja ir kaip tik valdžios šakos. Nesakau, kad visose, kai kur mes sutariame, pavyzdžiui, dėl gynybos tikrai sutaria visos partijos. Bet kai kur per daug jėgų naudojame tam, kas čia laimės, kas čia bus nugalėtojas viešojoje erdvėje, o iš tikrųjų koks po to rezultatas, tai mažiau rūpėti pradeda.
– Ar kampanija nebūtų sąžiningesnė, jei ponas S.Skvernelis pasitrauktų iš premjero pareigų?
R.Žemaitaitis: Nemanau, dažnai net per daug dramatizuojamas šitas dalykas. Prisiminkite, kaip prezidentė kandidatavo antrai kadencijai. Ji sėkmingai ėjo prezidento pareigas ir kandidatavo antrai kadencijai. Tokiu atveju tada kažkodėl niekas nekėlė klausimo, ar nebūtų teisinga, jeigu prezidentė pasitrauktų iš prezidentų ir tada kandidatuotų antrai kadencijai. Lygiai taip pat važiavo kortežai, lygiai taip pat lydėjo apsauga, ir kiti panašūs dalykai. Man šiek tiek čia primena tamsiame miške bandymą kažką bauginti.
G.Kirkilas: Kada kalba šiandien, atrodo, Andrius Kubilius, kad čia kažkokie resursai. Kokie yra premjero papildomi resursai? Tai čia ateina truputį iš Baltarusijos, iš kitų šalių, kur ten tie resursai tik administraciniai. Kokie čia yra resursai? Premjeras, ko gero, vienas labiausiai kritikuojamų politikų. Tai kokie čia resursai? Jis priima sprendimus, už juos atsako, jo darbas toks yra. Ne veltui Vyriausybės įstatyme labai aiškiai pasakyta – 10 dienų.
– Ponas R.Karbauskis įvardijo, kas galėtų užimti premjero postą, jei S.Skvernelis laimėtų rinkimus, pavyzdžiui, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis. Kas čia yra – mėginimas užsitikrinti populiaraus politiko rėmėjų paramą?
R.Žemaitaitis: Vienareikšmiškai, tai akivaizdu, nes vien Kaune „valstiečiai“ nekelia jokio kandidato į merus, tai matomai yra kultūringas džentelmeniškas partinis susitarimas, kad „mes Kaune nieko nekelsime, nes palaikysime jus“. Tai akivaizdu. V.Matijošaitis turi pakankamai didelės įtakos ir ypač, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijos perkėlimo klausimu. Tai yra viena iš pagrindinių sąlygų, kad ministerija irgi būtų keliama, – kas galėtų tą paneigti?
Bet šitoje vietoje man kyla nerimas, nes mes lyg ir esame koalicijos partneriai parlamentiniu lygiu, ne Vyriausybėje, bet koalicijos partneris kalba tarsi visos koalicijos prasme. Suprantu, kad G.Kirkilas, kuris yra Vyriausybėje, tai gal jie pasitaria, bet Seime ateis Vyriausybė, gaus mandatavimą, gaus su ministrais tartis, tai jeigu nebus frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ palaikymo, tai tada nematau perspektyvos dirbti.
G.Kirkilas: V.Matijošaitis tikrai yra neblogas kandidatas, bet jis bus tiktai laimėjęs greičiausia Kauno miesto mero rinkimuose. Be to, kaip žinau, jis tikrai turi daug labai realių planų. Čia yra žinia apie tai, kad mes laimėsime prezidento rinkimus, o jau kas bus, tai čia jau...
– Tą žinią pats R.Karbauskis kelis kartus ir keliomis progomis siuntė. Pone G.Kirkilai, ką jūsų kandidatas turėtų akcentuoti rinkimų kampanijoje – užsienio, vidaus politiką, sveikatą, šeimos sampratą, karą su žiniasklaida arba prastus blogus žurnalistus, kurie kritikuoja?
G.Kirkilas: Manau, premjeras akcentuos savo darbus – nėra abejonių. Deja, mūsų tiesioginiai prezidento rinkimai suponuoja, kad kaip tik dėl pačių pagrindinių prezidento funkcijų – jos mažiausiai domina ne tik rinkėjus, turiu galvoje užsienio politiką ir gynybą, bet net ir žurnalistus. Yra, aišku, žurnalistų, kurie domisi. Prisiminkime paskutinius rinkimus ir debatus – buvo tik vieni debatai, skirti užsienio ir saugumo politikai, pusė tų debatų buvo vėl apie kitus reikalus. Premjeras turės ką pasakyti – jo Vyriausybė užtikrino 2 proc.
R.Žemaitaitis: Mane, kaip partijos pirmininką, domintų tik užsienio politika, nes prezidentas vidaus politikoje jokių galių kaip ir neturi. Užsienio politika yra labai svarbi, ypač ateinantys treji metai. Ką tai lemia? Angela Merkel pasitraukia iš vadovavimo ir, kaip sakant, nebebus „meine Mutter“ – ES mama. Prancūzijoje vykstantys dalykai ir Emmanuelio Macrono nesugebėjimas suvaldyti procesų, tai ES prarandame lyderiavimo procesą.
Austrija, Lenkija, Vengrija, jeigu pažiūrėsime, vykstantys rinkimų procesai, ir kokios politinės jėgos ateina į valdžią, kelia tam tikrų abejonių ir kartu Amerikos – neaišku, kas bus su Donaldu Trumpu. Tai kas bus mūsų prezidentas, užsienio politika yra kertinis akmuo, ant kurio turėtų būti statoma.
G.Kirkilas: Užsienio politikoje bus labai daug iššūkių – čia akivaizdu.
– Ačiū Jums už jūsų įžvalgas ir komentarus.
-
G.Nausėda: rinkimai būtų sąžiningesni, jei S.Skvernelis pasitrauktų iš premjero pareigų
-
Politologai: sprendimas kandidatuoti rodo dideles Sauliaus Skvernelio ambicijas
-
Politikų pasirinktos vietos prezidentinėms ambicijoms paskelbti – įvaizdžio dalis
-
Įvertino S.Skvernelio galimybes: užsipuldamas žiniasklaidą gali užlipti ant grėblio
