Jei mama nebūtų manęs pasiėmusi, turėčiau šeimą
Suprasti akimirksniu
- 11 metų mergaitę iš senelių pasiėmė mama
- Po patėvio išprievartavimo pabėgo iš namų
- Prie narkotikų įpratino stotyje sutiktas vaikinas
- Lemtingas susitikimas kalėjime
- Tabore tapo atstumtąja – net valgė iš kitų indų
„Žiauriai skaudino mane gyvenimas“, – tokia mintimi pokalbį pradėjo 34-erių metų Orinta. Sunku net įsivaizduoti, jog tiek gali patirti vienas žmogus. Praeitis paliko įspaudus ne tik mintyse. Ant jos kūno – mėlynės, randai, žaizdos. Mokytis pasitikėti žmonėmis iš naujo jai teko ne vieną kartą.
Paklausta, ar dėl tokio savo likimo ji kaltina mamą, Orinta net nesuabejojo: „Iš jos tokių pasiūlymų esu sulaukusi, kokių jokia dukra nesulaukia. Norėjo išvežti mane į užsienį ir parduoti. Ji tik taip supranta darbą. Jei ji tuomet nebūtų atvažiavusi iš Rygos ir manęs neišsivežusi, šiandien, manau, ir šeimą turėčiau.“
Paprašyta prisiminti, kokia mama buvo vaikystėje, Orinta ėmė pasakoti eilinę skaudžią istoriją. Kaip močiutės laidotuvių dieną, vietoj to, kad ruoštų gedulingus pietus, pagerbtų mirusią savo gimdytoją, ji vartėsi su nepažįstamu vyru lovoje ir mylėjosi. Orinta tuo metu gulėjo šalia.
„Skaudžiausia, kai ji man primena praeitį. Kad buvau prostitutė, vartojau narkotikus. Tuomet aš jai atsakau: „Mama, juk tavo pėdomis ėjau.“ Šimtus kartų klausiau, kodėl ji manęs nemylėjo. Niekad negavau atsakymo. Atrodo, vaikystėje jos nenuvyliau“, – susimąstė Orinta.
Galbūt pati mama augo tokioje, meilės stingančioje šeimoje? „Tikrai ne. Mano seneliai – puikūs žmonės. Kol su jais gyvenau, buvau laiminga. Mylima. Gražiausi prisiminimai – iš tų laikų. Pamenu, kai jie suruošė mane į pirmą klasę. Tokia graži suknelė buvo. Kaspinas – didesnis už galvą. Sandalai. Ir šuniuką turėjau. Su juo dažnai pasikalbėdavau. Jis, rodos, mane išklausydavo, suprasdavo“, – šyptelėjo Orinta.
Tačiau mokyklos mergaitė ilgai nelankė. Nenorėjo, o seneliai tam nelabai priešinosi. Orintai labiau patikdavo jiems padėti ūkyje.
Gelbėjo Dievas ir narkotikai
Mergaitė su seneliais gyveno iki 11 metų. Tuomet iš įkalinimo įstaigos grįžo jos mama ir pasiėmė dukrą su savimi į Rygą, kur ir prasidėjo Orintos košmarai.
„Patėvis iškart ėmė blizginti akimis. Jo prievarta – skaudžiausias įvykis mano gyvenime. Pedofilas. Jei kas pasielgtų taip su mano dukra, nupjaučiau jam kai ką“, – nutilo Orinta.
Pabėgti iš namų Rygoje jai ryžto netrūko. Tiesiog pasiėmė saldumynų ir išėjo. „Pamenu, einu, verkiu ir prašau Dievulio nušviesti man kelią. Niekad ant jo nepykau dėl savo likimo. Visa tai – išbandymai. Juk jį taip pat išdavė. Tačiau tą dieną, pabėgus iš namų, mane vedė, matyt, velnias“, – prisipažino Orinta.
Po kelių dienų ji sutiko kitą netikusį vyrą, pripratinusį ją, dar vaiką, prie narkotikų. Nerūpėjo Orinta ir savo tėvui, kurio nepažinojo, tad visi vyriškiai jos gyvenime – tik skausmo šaltiniai. Ką gi galima pasakyti apie vyrus, kurie nėščią ją, lyg prekę, prievartaudavo?
„Vartodama narkotikus apeidavau problemas. Tapdavau bejausmė. Nieko tuomet neskaudėdavo. Patekdavau tarsi į sapnų karalystę“, – prisipažino moteris.
Paprašiusi nebekalbėti apie skaudžius prisiminimus, Orinta paėmė į rankas prieš savaitę gimusią dukrytę. Priglaudė ją prie savęs. Pabučiavo.
„Anksčiau nebijojau mirti. Net tris kartus buvau „ten“, pas Dievą. Vis kas nors atgaivindavo. Tiesiog neturėjau ko prarasti. Dėl jos noriu kabintis į gyvenimą, dėl jos nebevartoju. Dabar turiu daug. Turiu kam pasiguosti. Kaip tam šuniukui vaikystėje“, – Orintos akyse pasirodė ašaros.
Moteris turi dar tris dukras, tačiau santykis su jomis – kitoks.
„Nenoriu jų susigrąžinti. Nes jos ne iš meilės gimusios, „kaifo“ metu. Vienos tėvas klientas, kitų – narkomanas. Gyvena dukros su mano dėde. Saugios, laimingos. Jų neleidžiama man lankyti. O ir nenoriu. Jaučiu kaltę. Gaila, kad negalėjau joms duoti to, ko yra vertos“, – paaiškino Orinta.
Dukrai nelinkėtų savo tautybės vyro
Ketvirtosios dukrytės tėvą ji sutiko prieš metus. Įsimylėjo. Ir nors poros santykiai – lyg besisukanti karuselė, Orinta tikina besijaučianti mylima.
„Jaunesnis jis. Toks ūkiškas. Dalyvavo gimdyme. Paėmęs į rankas dukrą, žliumbė lyg mažas vaikas. Tačiau jo problema – alkoholis, – atskleidė moteris. – Tačiau ir aš juk ne auksas. Žino, kad buvau prostitutė, narkomanė, sifiliu sirgau. Priėmė tokią, kokia esu. Kam aš tokia daugiau reikalinga?“
Kad ir kaip ji norėtų stabilaus gyvenimo, ramybės jai neduoda prasidėjęs teisminis procesas.
„Jei čigonai nepapirks teisėjų, viskas bus gerai. Ar aš bijau savo buvusių išnaudotojų? Ne. Jie negrasina. Tik bando pinigais užtildyti. Per mamą, kuri jau siūlė nutraukti bylą. Nebenoriu su ja kalbėtis. Skambina tik tuomet, kai ko reikia. Nenoriu ir į Vilnių važiuoti. Ten lengva paslysti. O Kaune nors ir žinau, iš kur gauti narkotikų, nesusigundau“, – teigė ji.
Kas gi paskatino ryžtis stoti prieš savo tautiečius? „Čigonai šiais laikais nebe tokie. Anksčiau gerkles galėdavome vienas dėl kito perkąsti. Štai mano seneliai vienas kitam buvo vieninteliai partneriai. Jie netgi mirė tą pačią savaitę. O dabar čigonai nemoka būti ištikimi. Mano dukra čigono neturės“, – įsitikinusi nuo romų nutolusi, tačiau save „lietuviška čigone“ vis dar laikanti Orinta.
Savo dukrai ji sieks parodyti patį geriausią pavyzdį. Niekada nerėks, nebars. „Tačiau versiu ją eiti į mokyklą. Likimą gerą aš jai nubrėšiu“, – patikino moteris.
„Kokią turiu svajonę? Atidaryti reabilitacijos centrą ir padėti tokiems, kaip aš. Svajoju ir apie savo namus“, – smagia gaida pokalbį užbaigė gyvenimo mėtyta ir vėtyta pašnekovė.
Po patėvio išžaginimo buvo nublokšta į žemiausią kastą
„Caritas“ Pagalbos smurto aukoms skyriaus socialinė darbuotoja Vaida Matusevičiūtė moters papasakotoje istorijoje užpildė tas spragas, kurių nesugebėjo išreikšti pati Orinta.
Orinta – pirmoji romų tautybės atstovė, kuri, išnaudojama savo tautiečių, sutiko duoti prieš juos parodymus. Tai išskirtinis atvejis: tarp romų labai paplitęs bendruomeniškumo jausmas, jie labai laikosi vienas kito ir nelinkę savo problemų kelti į viešumą. Taip pat ir Orinta, kol gyveno ją priglaudusioje šeimoje, manė, kad ja rūpinamasi. Tik vėliau, jau atsidūrusi kalėjime, padedama su ja dirbančių darbuotojų, suprato, kad iš tiesų gyveno baisiomis sąlygomis ir buvo išnaudojama.
Pamenu, einu, verkiu ir prašau Dievulio nušviesti man kelią. Tačiau tą dieną mane vedė, matyt, velnias.
Vaikystėje Orinta gyveno senelių šeimoje viename provincijos miestelyje. Seneliai ją mylėjo, tačiau nepasirūpino anūkės išsilavinimu. Kai mergaitei buvo 11 metų, iš įkalinimo įstaigos grįžo jos mama ir išsivežė ją gyventi į Rygą. Po pusmečio Orintą išprievartavo patėvis. Kai ji papasakojo apie tai savo mamai, ši nepatikėjo.
Mergaitė buvo sukrėsta, kad nesulaukia palaikymo iš mamos, todėl nusprendė bėgti iš namų ir sugrįžti pas senelius. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad po kelių naktų, praleistų Rygos stotyje, ji susipažino su vaikinu, kuris priglaudė ją gyventi pas save. Mergaitė jį įsimylėjo, pradėjo su juo lytinį gyvenimą, tačiau šis už pasitikėjimą atsidėkojo ją pripratindamas prie narkotikų ir pardavinėdamas kitiems vyrams, kad ir pats gautų pinigų narkotikams.
„Taip ji praleido ketverius metus, kol suvokė, kad tai nėra normalus gyvenimas. Jau būdama 15–16 metų paauglė, ji pagaliau pasiekė savo tikslą – atsidūrė Lietuvoje. Deja, Vilniuje vėl įklimpo į prostituciją, nes neturėjo nei kur, nei iš ko gyventi. Seneliai tuo metu jau buvo mirę, o giminaičiai jos nepriėmė, kadangi pagal romų tradicijas, jeigu moteris iki vestuvių praranda nekaltybę, net jeigu išprievartaujama, lieka atstumtoji.
Maždaug prieš trejus metus už vagystes atsidūrusi įkalinimo įstaigoje, Orinta susipažino taip pat su romų tautybės moterimi, kuri pasiūlė savo pagalbą – apsigyventi jos šeimoje. Orintai buvo žadamas namų jaukumas, maistas ir rūpestis, mainais už tai ji turėjo platinti narkotikus“, – pasakojo socialinė darbuotoja.
Ką gi galima pasakyti apie vyrus, kurie nėščią ją, lyg prekę, prievartaudavo?
Realybė pasirodė visiškai kitokia. Romai, ypač gyvenantys tabore, išlaikę senąją kastų sistemą, atsinešta dar iš Indijos. Atstumtasis – pati žemiausia, jokių teisių neturinti kasta. Kadangi moteris buvo būtent atstumtoji – į namą jos neįleido. Teko tenkintis patalais be čiužinio ir pagalvės ant grindų verandoje. Valgyti ji turėdavo iš atskirų indų, jai buvo draudžiama bendrauti su šeimos vaikais.
Pinigų už narkotikų platinimą ji negaudavo – tik maisto ir narkotikų. Kai nebūdavo nei vieno, nei kito, nes šeimai ne visada pavykdavo jų gauti, Orinta, kad gautų narkotikų, pardavinėdavo savo kūną. Tačiau ir šiuos pinigus pasisavindavo šeima – esą norėdama juos išsaugoti. Netrukus po kalėjimo moteris pastojo nuo nežinomo kliento. Ją priglaudę romai ramino, kad padės po gimdymo, tačiau iš tiesų nė neketino to daryti. Vaiką priglaudė giminaičiai.
Jau po gimdymo ji vėl buvo pagauta policijos už narkotikų platinimą. Moteris buvo primokyta prisiimti visą kaltę – už tai jai buvo žadama pagalba ištraukiant iš kalėjimo. Tačiau pareigūnams kilo įtarimų, kaip nei skaityti, nei normaliai skaičiuoti nemokanti moteris gali užsiimti prekyba narkotikais. Kai ji pradėjo pasakoti savo istoriją, paaiškėjo, kad ji pati yra auka.
Šiuo metu ji gyvena Kaune. Maždaug dvejus metus nevartoja narkotikų, turi pastovų draugą, kuris taip pat kabinasi į gyvenimą iš savo sunkios padėties, svajoja apie šeimą.
Prokurorė ir kriminalistai suteikė Orintai progą atsitiesti
Pasak 15min kalbintų teisėsaugos atstovų, dalyvaujančių panašiose bylose, į Orintą galima žiūrėti skirtingais kampais. Galima sakyti, kad ji pati sutiko platinti narkotikus, supratusi, kad pardavinėdama savo kūną tiek neužsidirbs. Kadangi ji buvo narkomanė su stažu, per dieną jai narkotikams reikėdavo apie 100–200 litų.
Jei paklaustumėte bet kurio narkomano, apie ką jis galvoja kiekvieną rytą, sulauksite kur kas drastiškesnio atsakymo nei tikėjotės: jis jau vakare guldamas planuoja, iš kur gaus narkotikų kitą dieną.
Tai kur kas didesnė priklausomybė negu meilė vaikams, šeimai, bet kam. Nuo narkotikų priklausomas žmogus – visiškai pažeidžiamas. Būtent tokio žmogaus ir ieškojo vadinamieji Orintos šeimininkai. Patys jau teisti už narkotikų platinimą, jie nusprendė savo veiklą vykdyti pasinaudodami socialinių įgūdžių ir normalaus šeimos pavyzdžio neturinčia Orinta.
Beje, pasak teisėsaugos atstovų, tokių žmonių, kaip ji, tabore yra daug. Bėda ta, kad nenorima su jais vargti, o bylos labai sudėtingos: kiekvienas romas gali atsivesti 15 liudininkų, įrodinėjančių priešingą tiesą, pagaliau kokie liudininkai iš kaltinimo pusės? Narkomanai, kurie supranta, kad narkotikus iš kažkur turės gauti, o 90 proc. atvejų ta vieta – taboras. Natūralu, kad narkomanas bet kada ten gali būti pasigautas ir prigrasintas pakeisti parodymus.
Jei paklaustumėte bet kurio narkomano, apie ką jis galvoja kiekvieną rytą, sulauksite kur kas drastiškesnio atsakymo, nei tikėjotės.
Šiuo atveju, kad byla iš narkotikų platinimo buvo perkvalifikuota į prekybą žmonėmis, yra prokurorės ir tyrėjų drąsos nuopelnas. Bausmės vidurkis už prekybą žmonėmis – 8 metai.
„Kad ir koks buvo sunkus Orintos kelias į pasveikimą, pasiryždama liudyti prieš savo išnaudotojus šiandien ji laimėjo. Bylos baigties mes nežinome, čia tikrai dar laukia ilgas teismų maratonas, tačiau moraliai moteris stovi ant laimėtojos pakylos.
„Čigonė narkomanė duoda parodymus prieš savo tautiečius?!“ – kampuose šaiposi skeptikai. Gaila, kad tokie skeptikai ir „teisuoliai“ kažkada nulėmė mažos romų tautybės mergaitės gyvenimą – ji pagalbos nesulaukė nei išprievartauta, nei pardavinėta didmiesčio gatvėse, narkotikais glušindama patiriamą skausmą ir vienatvę. Ačiū kriminalistui ir bylos prokurorei, kurių dėka Orinta turi šansą laimėti savo gyvenimą“, – teigė Lietuvos „Caritas“ programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ koordinatorė socialiniam darbui Justina Stakaitytė.
Prokurorė: pati buvau tabore, mačiau, kaip ten viskas vyksta
Bylos prokurorė Edita Ignatavičiūtė teigė, kad teisėje, labai giliai įvertinus visas aplinkybes, viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, kaip ir šiuo atveju, kai kaltinamoji pasirodė pati esanti auka.
„Kai narkotikų platinimu kaltinamas žmogus, kuris pats narkomanas, tai pirmas signalas susimąstyti. Platinimui reikalingos didesnės pinigų sumos, už kurias galėtum įsigyti didesnę narkotikų dozę, bet nuo narkotikų priklausomi žmonės jų nesukaupia, be to, kiek įsigyja narkotikų, tiek dažniausiai jų patys suvartoja. Be to, moteris nemoka skaičiuoti, rašyti, neturi normalių socialinių įgūdžių.
Ji pati prisipažino, kad nesugebėtų duoti grąžos, jeigu gautų didesnę pinigų sumą. Tiesiog narkotikų prekeiviai suranda tokius asmenis, kurie besąlygiškai paklūsta už narkotikų dozę. Jie visada gins savo vadinamąjį šeimininką, niekada jo neišduos, nes šventai juo tiki. Narkotikų dozė – jam svarbiausia gyvenime, todėl jis paklus bet kokiam reikalavimui, jeigu gaus dozę ar pinigų jai įsigyti.
Gaila, kad tokie skeptikai ir „teisuoliai“ kažkada nulėmė mažos romų tautybės mergaitės gyvenimą – ji pagalbos nesulaukė nei išprievartauta, nei pardavinėta didmiesčio gatvėse, narkotikais glušindama patiriamą skausmą ir vienatvę.
Šiuo atveju, įvertinusi aplinkybes, matau prekybos žmonėmis atvejį ir pasiryžusi tvirtai ginti šį požiūrį iki paskutinės instancijos. Pati buvau tabore, prašiau, kad mane ten nuvežtų ir pamatyčiau, kaip ten viskas vyksta. Teko matyti, kad kai kurie romai gyvena labai neblogai, nors neturi oficialių pajamų. Orintos šeimininkė jau buvo teista už narkotikų platinimą, kratos metu pas ją buvo rasta per 5 tūkst. litų. Pelnai už narkotikų platinimą yra labai dideli“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak prokurorės, tokio pobūdžio bylos – vienos iš sunkiausių įrodinėjimo prasme, kadangi liudytojai – nuo narkotikų priklausomi žmonės. Jie, aišku, matydavo, kur Orinta eidavo paimti narkotikų, iš kur atnešdavo grąžą. Tačiau juos įkalbinti liudyti buvo nelengva, kadangi joks narkomanas nelinkęs įduoti savo narkotikų tiekėjo.
„Šiuo atveju reikia suvokti, kas yra priklausomas ir pažeidžiamas žmogus. Žmonės pasinaudojo Orinta ir per ją vykdė nusikalstamą veiką. Reikia parodyti, kad jų pasirinktas kelias užtraukia dar griežtesnę bausmę.
Iki šiol paprastai būdavo sugaunami vergai, pasodinami į kalėjimą, o narkotikai platinami toliau. Suprantu, kad kovoti su šia problema sunku, bet reikia ieškoti, kaip užkirsti tam kelią. Ir nereikia nurašinėti liudytojų vien dėl to, kad jie narkomanai. Reikia stengtis daryti viską, kad neatsirastų naujų žmonių, priklausomų nuo narkotikų. Juk kiekvienas turi šeimą, artimuosius.
Reikia suvokti, kiek yra sudaužytų gyvenimų. Ką turi jausti tėvai, matydami tokį savo vaiką, o gal vieną dieną ir išvarydami jį iš namų, nes nebeįmanoma su juo gyventi“, – tikino E.Ignatavičiūtė.
