Pirmą kartą suorganizuotame sąskrydyje dalyvavęs krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis bei Lietuvos kariuomenės atstovai dėkojo dalyviams ir kalbėjo apie tai, kuo šios nevyriausybinės organizacijos dar galėtų prisidėti šalies saugumo srityje.
Simboliška, kad šis sąskrydis vyko sodyboje, kurioje 1945 metais buvo įrengta pirmoji Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kurioje slapstėsi Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Juozas Vitkus-Kazimieraitis, buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“. Prasmingas patriotines kalbas dar labiau įprasmino įspūdingas operos solistų Liudo Mikalausko, Jono Sakalausko, solistės Agnės Sabulytės bei folkloro ansamblio „Vilnelė“, vadovaujamo Laimos Purlienės, koncertas. Pušų viršūnėmis ir Merkio vandens paviršiumi toli vilnijo partizaniškos, lietuviškos dainos, kurias su dainorėliais dainavo ir visi susirinkusieji.
Pats jautriausias sąskrydžio momentas – solisto Liudo Mikalausko drauge su J.Jakavoniu-Tigru sudainuota daina „Tu esi Tėvyne man miela Lietuva“, kurią čia dainuodavo ir A.Ramanauskas-Vanagas.
Renginio pradžioje visi sugiedojo Lietuvos valstybės himną. Sąskrydžio dalyvius sveikindamas ministras R.Karoblis dėkojo šioms organizacijoms, daug prisidedančioms prie patriotiškumo ugdymo. „Jūsų indėlis yra labai svarbus, nes valstybės saugumo pagrindas vis dėlto yra žmonės, jų stiprybė. Galima turėti stiprią kariuomenę, bet jei žmonės nebus patriotiški, motyvuoti, gali iškilti keblumų. Visuomenės stiprybė yra patriotiškumas ir pilietiškumas. Noriu pasidžiaugti, kad mes turim puikią visuomenę, pilietišką jaunimą, turime vyresniąją kartą, kurie dirba, prisimena, įamžina praeitį. Šioje veikloje labai svarbi organizacijų vienybė. Susivieniję jūs galite nuveikti labai daug. Džiaugiuosi šiuo gražiu renginiu, puikiu koncertu bei jūsų iniciatyvomis. Tokie renginiai suburia, suvienija ir tai yra puiku. Gražios šventės visiems“, – kalbėjo ministras R.Karoblis.
Visus susirinkusius pasveikino bei Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Valdemaro Rupšio pasveikinimą perskaitė Lietuvos kariuomenės gynybos štabo Civilių ir karių bendradarbiavimo J9 valdybos viršininkas, plk. Vytautas Reklaitis: „Gerbiami Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos sąskrydžio dalyviai, sveikinu visus susirinkusius šioje istorinėje ir garbingoje sodyboje, kuri buvo partizanų prieglobstis, patikimai saugojęs ir globojęs laisvės šauklius. Dėkoju visoms Nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos sudėtyje esančioms visuomeninėms organizacijoms, kurios savo savanoriška veikla prisideda prie valstybės gynybos pajėgumų stiprinimo skleisdamos informaciją apie karinę tarnybą, ugdydamos jaunimo pilietiškumą, puoselėdamos visuomenės pagarbą iškiliai Lietuvos Respublikos ir kariuomenės istorinei praeičiai. Linkiu, kad šių organizacijų nariai niekada nepailstų ir neprarastų vilties kuriant ateities Lietuvą, kuri būtų stipri tautos pasitikėjimu ir ryžtingumu.“
Sąskrydžio dalyvius pasveikino ir kvietė būti aktyviais renginio dalyviais bei išsakyti savo siūlymus J.Jakavonio-Tigro dukra, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininkė Angelė Jakavonytė. Ji pažymėjo, jog šios organizacijos ne tik prisideda prie nacionalinio saugumo stiprinimo, bet rūpinasi ir istorinės atminties išsaugojimu, švietėjiška veikla, organizuoja susitikimus mokyklose: „Daugelis iš mūsų yra aktyvūs organizacijų nariai dar nuo Sąjūdžio laikų, drauge puoselėjam istorinę atmintį. Labai tikimės, kad prie mūsų veiklos prisijungs ir jaunimas. Esame dėkingi Lietuvos kariuomenei, kuri palaiko mūsų iniciatyvas, ypatingai pulkininkui V.Reklaičiui, kurio paraginti ir sukvietėme visus į šį pirmąjį sąskrydį.“
A.Jakavonytė ministrui R.Karobliui, pranešimus skaičiusiems Lietuvos kariuomenės atstovams, solistams bei kitiems, prisidėjusiems prie sąskrydžio organizavimo, įteikė padėkas.
Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos departamento Pilietiškumo ugdymo skyriaus majoras Donatas Mazurkevičius bei kiti kariuomenės atstovai.
Po pasveikinimų pačiomis jautriausiomis gaidomis sodyboje šalia Merkio skambėjo partizaniškos dainos, o po jų J.Jakavonis-Tigras, kaip visada linksmas ir guvus, iš atminties atplukdė ir noriai pasakojo daugybę kartų į jo sodybą užklystantiems žmonėms pasakotus faktus ir išgyvenimus, dalinosi prisiminimais, rodė ant Merkio kranto atstatytą bunkerį, kuriame – partizanų gyvenimo liudytojai: kryžius, žvakė, rašomoji mašinėlė, radijo aparatas, „Laisvės varpo“ laikraščiai, indai, iš kurių valgė čia gyvenusieji. Jis šią vadavietę atstatė, ir nuolat ją lankantiems žmonėms nepailsdamas pasakoja, kokia sunki ir tuo pačiu kokia prasminga iš tiesų buvo partizanų kova už Lietuvos laisvę. Nė kiek neabejojant galima teigti, kad gerbiamas Juozas – neeilinės ištvermės, tolerancijos, išminties ir gerumo šviesulys.
Didelio susidomėjimo sulaukė informatyvus pulkininko V.Reklaičio pranešimas apie grėsmes ginkluoto konflikto atveju bei bendrą karių ir civilių veiklą, kokius veiksmus kiekviena organizacija pagal savo kompetencijas turėtų atlikti, jeigu Lietuvai iškiltų grėsmė. Jis trumpai apžvelgė ginkluoto konflikto esmę bei ekonominį, informacinį, diplomatinį ir karinį komponentus, kuriuos visada naudoja valstybė, primesdama kitai valstybei savo valią.
Šiuo metu ypač aktualia tema apie informacinį karą, propagandą ir melagingus pranešimus bei tam naudojamas informacines technologijas pranešimą skaitė Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Planavimo ir analizės skyriaus analitikė Auksė Ūsienė. Ji pažymėjo, jog tokio informacinio karo, koks vyksta dabar ir kurio tikslas – paruošti mūsų šalį, Baltijos šalis okupacijai, skaldyti ES, NATO, anksčiau nebuvo. Todėl reikia stengtis perprasti propagandinio karo tikslus ir mokėti priešintis jiems.
Pasak šių nevyriausybinių organizacijų koordinacinės tarybos pirmininkės A.Jakavonytės, jos yra galinga jėga, nes vienija ne vieną šimtą narių. Šių nevyriausybinių organizacijų koordinacinei tarybai priklauso Lietuvos laisvės kovos sąjūdis, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, Atsargos karininkų sąjunga, Krašto apsaugos bičiulių klubas, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, Lietuvos kariuomenės karių, nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genicido, artimųjų sąjunga, Lietuvai pagražinti draugija, Lietuvos kariuomenės rezervo karių asociacija, Lietuvos kariuomenės savanorių draugija, Vilniaus rokiškėnų klubas „Pragiedruliai“, Lietuvos ddidžiosios Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija, Atlanto Sutarties Lietuvos klubas, Lietuvos Vytautų, pasieniečių klubas, Gerviečių klubas, Asociacija „Vilniui ir tautai“, Vilniaus molėtiškių draugija, Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, Vilniaus zarasiškių klubas „Ežerėnai“.
Sąskrydyje Kasčiūnuose taip pat dalyvavo LPKB „Kolyma“ ir „Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo“ organizacija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai.
Po pranešimų vyko įdomios diskusijos apie veiklas, kuriomis organizacijos prisideda ir gali dar daugiau prisidėti stiprinant mūsų šalies gynybinius pajėgumus.
Svetingoje Zosės ir Juozo Jakavonių sodyboje geras pusdienis ištirpo nejučiomis. Juozas, nepaisydamas garbaus amžiaus ir nestiprios sveikatos, širdingai sutinka kiekvieną lankytoją bet kuriuo paros metu. O jų būna kasdien, ypač vasarą, lankosi moksleiviai su savo mokytojais iš visos Lietuvos. Taip pat dar gyvi likę partizanai. Žmonės atvyksta net iš tolimų šalių pamatyti vienkiemio, bunkerio ir jo saugotojo – partizano J.Jakavonio-Tigro. Viename namo kambaryje ant sienų ir stalų – daugybė padėkų, diplomų, partizaninės veiklos dokumentų ir straipsnių kopijų, reikšmingus susitikimus liudijančių nuotraukų. Pagarbioje vietoje – kryželis, kuriuo šioje sodyboje buvo laiminamas prieš santuoką Nedzingės bažnyčioje A.Ramanauskas-Vanagas ir jo būsima žmona Birutė Mažeikaitė. Taip pat – Merkyje rasta žuvusio partizano krauju sulaistyta maldaknygė. Visa tai, be jokių abejonių, itin vertinga istorinė medžiaga, kuri turi būti išsaugota ateities kartoms.
J.Jakavonio lūpomis oriai ir pagarbiai tariami žodžiai apie Lietuvos nepriklausomybės siekį, apie pokario laisvės kovas, partizanų vadus ir jų idealus, apie šventą partizanų priesaiką iki galo nepasiduoti, apie jaunystės draugus ir kaimynus, kuriems amžinojo poilsio vieta tapo Dzūkijos miškas, taip pat yra gyva istorija. Ir pagarbi atmintis tiems, kurie garbingai žuvo taip ir nesulaukę Lietuvos Nepriklausomybės. Dzūkijos miškuose žuvusio partizano jau į amžinybę išėjęs sūnus, poetas ir skulptorius Albertas Belevičius rašė: „Mylėk mus, Lietuva! Dar skaudūs lietūs dulkia, dar aidi žemėj tų dienų audra. Mes čia gyvi, mes nepavirsim dulkėm. Už laisvę žuvusiems mirties nėra...“
