Užsienietis, vykstantis iš Lietuvos Respublikos, buvo sulaikytas Lenkijos pareigūnų, kurie perdavė jį pasienio pareigūnams. Pareiškėjas nurodė, kad nežinojo, jog iš Baltarusijos Respublikos pateko į Lietuvos Respubliką, nes, jo teigimu, Baltarusijos pareigūnai užtikrino, jog kirtęs sieną jis atsidurs Lenkijos Respublikoje ir pasieks galutinį kelionės tikslą – Vokietiją.
Nors pareiškėjas pateikė savo pasą, buvo laikoma, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai esant paskelbtai valstybės lygio ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio. Pareiškėjas yra teikęs prieglobsčio prašymą kompetentingoms institucijoms raštu, taip pat žodžiu jo prašė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu. Pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Migracijos departamentas jam grąžino, nurodęs, kad prašymas pateiktas nesilaikant atitinkamo teisinio reglamentavimo, be to nebuvo pateiktas nedelsiant. Teismo posėdžio metu VSAT atstovas bei pareiškėjo atstovė prašė įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą.
Atsižvelgiant į tai, kad užsienietis į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai, galiojantis nacionalinis reguliavimas, kai yra įvesta karo padėtis, nepaprastoji padėtis, taip pat paskelbta ekstremalioji situacija dėl masinio užsieniečių antplūdžio, nenustato teisinio pagrindo priimti prieglobsčio prašymą ir nustato, kad net ir prieglobsčio prašytojas gali būti laikomas neteisėtai į valstybę patekusiu ir dėl to sulaikomas.
Todėl LVAT išplėstinei teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl tokio reguliavimo atitikties Tarptautinės apsaugos procedūrų direktyvos 7 straipsnio 1 daliai, siejant ją su Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi bei atitikties Priėmimo sąlygų direktyvos 8 straipsnio 2 ir 3 dalims. Jei minėtos Europos Sąjungos teisės normos turėtų būti aiškinamos, kaip draudžiančios atitinkamą nagrinėjamoje byloje taikytiną reguliavimą, tai sudarytų prielaidas išplėstinei teisėjų kolegijai konstatuoti, jog pareiškėjas laikytinas prieglobsčio prašytojo statusą turinčiu asmeniu, ir atitinkamai spręsti dėl tinkamo teisinio pagrindo pareiškėjui taikyti sulaikymą ar alternatyvias sulaikymui priemones.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra galutinės instancijos teismas administracinėms byloms, todėl iškilus Europos Sąjungos institucijų priimtų teisės aktų aiškinimo klausimui, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, LVAT privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą ir nagrinėjamą administracinę bylą sustabdyti iki bus gautas Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prejudicinis sprendimas.
Be kita ko, LVAT atsižvelgdamas į tai, kad jau daugiau nei pusę metų Lietuvos Respublika susiduria su masinio užsieniečių antplūdžio nulemta kritine situacija, dėl kurios visoje šalyje buvo paskelbta ir galioja valstybės lygio ekstremalioji situacija, jau ne kartą yra akcentavęs savo praktikoje, kad Lietuvos kompetentingos institucijos patiria ypatingą spaudimą, susidurdamos su neproporcingu prieglobsčio prašytojų skaičiumi. Išplėstinė LVAT teisėjų kolegija vis tik nusprendė, kad, siekiant išnagrinėti pareiškėjo judėjimo laisvės suvaržymo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti jo teisinį statusą, konkrečiai – ar nagrinėjamoje byloje pareiškėjas laikytinas prieglobsčio prašytoju.
Atitinkamai, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nutarė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašydama išaiškinti Direktyvos 2013/32/ES 7 straipsnio 1 dalies, siejant ją su Direktyvos 2011/95/ES 4 straipsnio 1 dalimi, ir Direktyvos 2013/33/ES 8 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas.
Vadovaudamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsniu, LVAT išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad nagrinėjamu atveju būtina Europos Sąjungos Teisingumo Teismo prašyti prejudicinį sprendimą priimti skubos tvarka.
