Visi trys eritriečiai nenorėjo fotografuotis, todėl tekste jų nuotraukų nėra.
Atsikartojanti istorija
Iki rugpjūčio pradžios, kai buvo priimtas sprendimas uždaryti sieną su Baltarusija neteisėtai ją kertantiems migrantams, į Lietuvą pateko daugiau kaip 4,2 tūkst. užsieniečių.
Didžioji dalis jų Lietuvoje pasiprašė prieglobsčio, tačiau teigiamų atsakymų tėra tik maždaug dešimt. Migracijos departamentas iki šiol jau išnagrinėjo apie tris tūkstančius prieglobsčio prašymų ir absoliučios daugumos jų nepatenkino.
Liepos mėnesį sieną kirtusios dvi jaunos merginos – Kisanet ir Delina – bei pusamžis Abrahamas yra vieni iš kelių Eritrėjos piliečių, kuriems prieglobstis Lietuvoje buvo suteiktas. Šiuo metu jie dienas leidžia Ruklos Pabėgėlių priėmimo centre, būtent čia 15min ir pavyko su jais susitikti.
Dabar bent jau esame saugioje šalyje, tik tai ir yra svarbu.
„Ačiū Dievui, kad Lietuva mus priėmė ir mes esame čia“, – sako 21-erių Delina.
„Dabar bent jau esame saugioje šalyje, tik tai ir yra svarbu“, – pridūrė 25-erių Kisanet.
Visų trijų eritriečių istorija yra panaši – iš savo šalies jie pabėgo dėl viską ten apimančios diktatūros, persekiojimo, privalomos ir nesibaigiančios karo tarnybos, pamintų žmogaus teisių.
Bėga nuo begalinės tarnybos
Visi vienuoliktą klasę pabaigę šešiolikmečiai ir septyniolikmečiai Eritrėjoje patenka į kariuomenę, kur privalo baigti dvyliktą klasę. Pagal jos baigimo rezultatus sprendžiama, ar turėsi likti toliau tarnauti kariuomenėje, ar galėsi įstoti į aukštąją mokyklą.
Jeigu neišlaikai egzaminų, turi tarnauti kariuomenėje, tačiau net ir tie, kurie juos išlaiko ir gauna teisę studijuoti, baigę mokslus privalo grįžti į tarnybą.
„Taip buvo ir man – aš baigiau kolegiją, tačiau privalėjau tarnauti kariuomenėje. Dar kartą“, – sakė Kisanet.
Ji Eritrėjoje pabaigė visuomenės sveikatos studijas, tačiau darbo pagal profesiją nerado. O sulaukusi paliepimo grįžti atgal į kariuomenę buvo priversta bėgti į Etiopiją.
Delina į Etiopiją pabėgo iškart po dvyliktos klasės, nesulaukusi nei studijų, nei antrojo šaukimo į kariuomenę.
„Tu esi toje pačioje šalyje, bet tu nematai savo šeimos. Dalis žmonių taip pat tampa seksualinės prievartos aukomis. Prievartos, kurią vykdo tavo tautiečiai, tavo kariuomenės vadai“, – pasakojo ji.
Etiopijoje jos praleido po porą metų, tačiau ir čia nesijautė saugiai dėl nuolat kylančios grėsmės būti deportuotoms atgal į gimtinę.
Esi priverstas likti po valdžios padu, dirbti ten, kur valdžia pasako, taip pat tai, ką ji liepia, pats jokio pasirinkimo neturi.
Sudanas – ne išsigelbėjimas
47-erių Abrahamas kariuomenėje tarnavo 12 metų, vėliau du kartus buvo įkalintas kalėjime, kol galiausiai pabėgo.
„Niekas nėra išleidžiamas iš kariuomenės. Kad ir kiek kartų prašysi tave išleisti, jie to neleis. Esi priverstas likti po valdžios padu, dirbti ten, kur valdžia pasako, taip pat tai, ką ji liepia, pats jokio pasirinkimo neturi. Nėra jokių nepriklausomų teismų, todėl niekam negali pasiskųsti. Nėra nei policijos, nei politinių partijų, nei žiniasklaidos, nei žodžio laisvės, nieko“, – prisiminė jis.
Eritrėją jis paliko 2014-ųjų vasarį ir išvyko į kaimyninį Sudaną, kuriame išbuvo beveik trejus metus.
„Po trejų metų Sudane aš ieškojau būdų persikelti į saugias šalis, nes net ir ten nebuvau saugus“, – pasakojo Abrahamas.
Sudanas, kaip ir Etiopija, dažnai deportuoja migrantus iš kaimyninių šalių atgal į jas, tad eritriečiai nesijautė radę saugią oazę.
Kelias į Rusiją ir iš jos
2016-ųjų gruodį Abrahamui pavyko rasti galimybę ir atvykti į Rusiją, kur jis ir pasiprašė prieglobsčio.
„Aš pasilikau ten beveik puspenktų metų. Prašiau prieglobsčio, tačiau prašymas buvo atmestas, prašiau ir dar kartą, bandžiau apeliuoti sprendimą teismuose, tačiau kiekvieną kartą prašymas būdavo atmetamas“, – sakė vyras.
Rusijoje jis sako pasilikęs nelegaliai ir nuolat gyvenęs baimėje dėl sulaukiamų grasinimų būti grąžintam į Eritrėją. Situaciją sunkino ir tai, kad teisėtų būdų išvykti iš Rusijos jam tuo metu nebuvo likę, tad liepos mėnesį sužinojęs apie galimybę per Baltarusiją patekti į Europą, jis ja ir pasinaudojo.
„Iš Rusijos į Baltarusiją aš patekau nelegaliai (...) man reikėjo persikelti į Europą, todėl nuo Minsko aš su taksi nuvykau į kaimelį. Nuo sienos jis buvo labai toli, todėl mums teko eiti dvi su puses paros – pradėjome ketvirtadienį ir į Lietuvą atėjome šeštadienį“, – pasakojo Abrahamas.