Pradėjo nuo keturių respublikų
Sovietų (arba Tarybų) Socialistinių Respublikų Sąjunga (SSRS) – toks yra visas šios valstybės pavadinimas, kilęs iš termino darbininkų tarybos (совет rusiškai reiškia „taryba“). Ant valstybinės raudonos vėliavos pavaizduoti plaktukas ir pjautuvas simbolizavo šalies žmonių darbą.
Iširimo metu SSRS užėmė beveik šeštadalį visos gyvenamos sausumos, kur gyveno 293 mln. žmonių. Ji dešimtmečius konkuravo su Jungtinėmis Valstijomis šaltuoju karu vadinamame konflikte, dėl kurio pasaulis buvo atsidūręs ant branduolinio karo slenksčio, taip pat – kosmose.
Šios šalies įtaka pasauliui buvo milžiniška ir iki šiol neišblėsusi. Vėliau susikūrė (ir tebeegzistuoja) daugiau komunistinių valstybių. Rusija formaliai nebėra komunistinė, bet jos prezidentas Vladimiras Putinas yra pavadinęs Sovietų Sąjungos žlugimą „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“.
SSRS ištakos – 1917-ųjų revoliucija, kurią, istorikų manymu, paskatino prabangus caro šeimos gyvenimas, kai didžiuma žmonių vertėsi sunkiai, pralaimėtas karas su Japonija, numalšinta 1905 m. revoliucija, nesėkmingas ir daug nuostolių atnešęs dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare, blogėjanti ekonominė padėtis ir plintantis badas.
Ir SSRS, ir Rusijoje egzistuoja nusistatymas – jei kurios nors teritorijos buvo mūsų sudėtyje, tai yra mūsų žemės ir taškas. <...> Iki šiol tai matyti – kas dabar vyksta Ukrainoje, yra absoliučiai tas pats.
Paskutinysis Rusijos caras Nikolajus II valdė iki 1917 m. kovo pradžios (pagal seną kalendorių – vasario pabaigos, todėl šie įvykiai vadinami Vasario revoliucija), kai radikalūs kairieji pašalino jį iš valdžios. Taip buvo baigtas šimtmečius trukęs Romanovų valdymas. Carą su šeima, įskaitant penkis įvairaus amžiaus vaikus, komunistai sušaudė praėjus daugiau nei metams – 1918 m. liepą.
Taip pat skaitykite: SSRS subyrėjimo metinės: nostalgiją imperijai jaučia ne tik V.Putinas, bet ir penktadalis Lietuvos gyventojų
Buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė, bet tų pačių metų lapkritį (pagal seną kalendorių – spalį, todėl šie įvykiai vadinami Spalio revoliucija, nors sovietmečiu buvo minimi lapkričio 7-ąją) marksizmo revoliucionieriaus Vladimiro Lenino vadovaujamos bolševikų pajėgos ją nuvertė. Šis buvo išrinktas Liaudies komisarų tarybos pirmininku (premjeru). Bolševikai įkūrė socialistinę valstybę teritorijoje, kurią iki tol buvo okupavusi Rusijos imperija, tik be Suomijos, dalies Lenkijos ir kai kurių kitų žemių.
Įsiplieskė ir iki 1921 m. tęsėsi pilietinis karas. Kaip rašoma tinklalapyje history.com, jis buvo ilgas ir kruvinas. Bolševikų vyriausybės remiama Raudonoji armija nugalėjo baltuosius, kuri atstovavo didelei grupei susivienijusių jėgų, įskaitant monarchistus, kapitalistus, kitų socializmo formų šalininkus.
Laikotarpiu, žinomu Raudonojo teroro pavadinimu, – nuo 1918 m. rugpjūčio iki 1919 m. vasario – bolševikų slaptoji policija, vadinama VČeKa (nuo Всероссийская чрезвычайная комиссия, Visos Rusijos ypatingoji komisija), arba tiesiog ČeKa vykdė caro režimo šalininkų ir Rusijos aukštuomenės masines egzekucijas.
1921-aisiais Raudonoji Armija įveikė paskutines reikšmingesnes pajėgas, oponuojančias V.Leninui, ir gimė pirmoji pasaulyje marksistinė-komunistinė valstybė.
Iki 1922 m. didžiojoje buvusios imperijos dalyje gyvavo Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika (RTFSR). Kelios būsimosios sovietinės respublikos – Lietuva, Latvija, Estija, Ukraina ir kitos, anksčiau priklausiusios Rusijos imperijai, tuo metu – netrukus po imperijos žlugimo ir Pirmojo pasaulinio karo – jau buvo spėjusios paskelbti nepriklausomybę. Tiesa, Ukraina taip gyveno neilgai – V.Lenino komunistų pajėgos ją užpuolė jau 1919 m. ir iki 1921 m. kontroliavo didžiumą šalies. Panašus buvo ir Baltarusijos likimas.
Raskite Europoje valstybę, kur XX a. per pusę šimtmečio būtų buvę trys badai ir mirę milijonai žmonių. Ši sistema iš principo neturi teisės egzistuoti.
Sovietų Sąjungos pradžia laikoma 1922 m. gruodžio 30 d., kai jau sovietinė Rusija privertė Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką (SSR), Ukrainos SSR ir Užkaukazės Sovietų Federacinę Socialistinę Respubliką (ją sudarė Rusijos karine jėga 1920-21 m. sukurtos Armėnijos, Azerbaidžano ir Gruzijos SSR) pasirašyti sąjungos aktą.
Okupaciją vadino išlaisvinimu
Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, 3-iajame deš. sovietai ne kartą diplomatinėmis notomis demonstravo paramą Lietuvai. Siekdami įtraukti Lietuvą į savo įtakos sferą, jie tikėjosi pasinaudoti nesutarimais tarp Lietuvos ir Vilniaus kraštą okupavusios Lenkijos. Tokią politiką atspindi 1926 m. Lietuvos–SSRS nepuolimo ir neutraliteto sutartis, buvusi naudinga mūsų šaliai, nes trumpam iškėlė į ją didžiosios politikos areną. SSRS nuolat darė Lietuvai diplomatinį spaudimą, stengėsi remti sau palankią lietuvių politinę grupuotę (net pinigais), bet neįsikišo, kai po 1926 m. gruodžio 17-osios perversmo buvo dėl jo organizavimo nuteisti ir sušaudyti keturi komunarai.
Lietuvoje veikiantys komunistai siekė destabilizuoti vidaus padėtį, propagandos tikslais buvo rengiamos parodos, moksliniai mainai. Tautininkų iškelta tautos vienybės idėja, prezidento Antano Smetonos skelbimasis tautos vadu, komunistų persekiojimas, 1926-29 m. premjeru buvusio Augustino Voldemaro sovietų diplomatams esą atvirai reikštas žavėjimasis Italijos diktatoriumi Benito Mussoliniu tapo pretekstu ideologams, vėliau – ir propagandinėje istoriografijoje Lietuvos santvarką vadinti fašistine. Nepaisant to, jog patys pripažino, kad ji buvo kur kas liberalesnė už Vokietijos, Italijos ar Lenkijos režimus, taip pat – pačios SSRS santvarką.
Gyvenome nuoduose. Jie visų pirma buvo nuodingi sielai, kūnui – mažiau. Be mandarinų įmanoma išgyventi, yra svogūnų, kopūstų ir morkų. Taip, šlapiankė neaišku, kokios kokybės, bet badu nemirėme.
Neišspręstų teritorinių problemų turinti Lietuva buvo priversta priimti SSRS diplomatinę paramą. Maskva visoms Baltijos šalims trukdė vykdyti vieningą užsienio politiką. 4-ajame deš. diplomatinis spaudimas Lietuvai sustiprėjo, o jos ateitis galiausiai buvo nulemta Molotovo–Ribbentropo paktu. Primesta Savitarpio pagalbos sutartimi sovietai Lietuvai perdavė Vilnių ir dalį Vilniaus srities, už tai mūsų šalis įsipareigojo savo teritorijoje dislokuoti 20 tūkst. SSRS karių. Išgalvotu pretekstu (kareivių dingimu) 1940 m. birželį SSRS įteikė ultimatumą Lietuvai. Vyriausybei jį priėmus, įžengė okupacinė kariuomenė (150 tūkst. karių).
„Mus prijungė prie SSRS, mes neprisijungėm“, – taip trumpai šiuos įvykius apibendrino Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto docentas A.Jakubčionis.
Jo žodžiais, iškart – iki 3-iojo deš. – nepavykus atkurti Sovietų Rusijos ar SSRS su buvusios Rusijos imperijos sienomis, buvo atidėtas ir siekis militarizuoti šalį, sukurti stiprią karinę pramonę. Planas iš naujo pradėtas realizuoti 1939 m. – su naciais pasidalyta ir užimta Lenkija, užpulta Suomija, prisijungta dalis jos teritorijos.
1940 m. okupuotos Baltijos valstybės. Maskva pareikalavo, kad Adolfas Hitleris „paspaustų“ Rumuniją, jis paklausė, tad sovietai galėjo prisijungti Besarabiją su Kišiniovu.
„Sovietų Sąjunga iš esmės atkūrė imperijos sienas, – pasakojo portalo 15min pašnekovas. – Ir anksčiau Sovietų Sąjungoje, ir dabartinėje Rusijoje egzistuoja nusistatymas – jei kurios nors teritorijos buvo mūsų sudėtyje, tai yra mūsų žemės ir taškas. 1940 m. šitas siekis buvo realizuotas. Iki šiol tai matyti – kas dabar vyksta Ukrainoje, yra absoliučiai tas pats.“
Taip pat skaitykite: Klastotė apie ukrainiečius: tai esą buvo tik teisinis terminas, ne tautos pavadinimas
Šio amžiaus pirmojo dešimtmečio viduryje Rusijoje buvo pradėta formuoti nauja nuostata, kas turi įeiti į jos sudėtį. Viename iš žurnalo „Rodina“ straipsnių buvo tiesiai šviesiai parašyta: rusai, baltarusiai ir ukrainiečiai yra vieno medžio šakos, kurios buvo atskirtos ir kurios turi vėl tapti vienu medžiu.
„Jei dabar paniekinančiai šnekama kad ir apie Baltijos valstybių buvusią nepriklausomybę, prisiminkime sovietinės istoriografijos teiginį: visos šios valstybės buvo Vakarų šalių išnaudojamos kolonijos ir jas SSRS išlaisvino. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs: tada gyvensime gerai arba tikslingai, kai žodžius vartosime pagal jų tikrą prasmę, kai jie atgaus pirminę reikšmę.
Ėjome į krautuvę varškės. Bet tuo metu padavė silkės! Ėjome varškės, grįžome su silke. Ir tai gerai prie ūkio. Toks gyvenimas – perki, ką randi.
Ką reiškia „išlaisvinti“ Baltijos valstybes 1940 metais? Nuo ko? Tai yra okupacijos pavadinimas – išlaisvinimas. Apsimetinėjimas, visi tie dalykai išliko. Ukrainoje dabar vyksta lygiai tas pats – laisvina „nuo nacių“. Analogiškas dalykas – kalta vyriausybė, o visa liaudis tik ir nori prisijungti.“
Visuomenės ypatumai – nebūtinai iš sovietmečio
„Šita istorija, apie kurią kalbame, yra sunkus ilgalaikis kompleksinis traumavimas. Visi tie žodžiai yra svarbūs, – pabrėžė psichologė habil. dr. D.Gailienė. – Jis truko labai ilgai, daug dešimtmečių ir palietė atskirus žmones, visuomenę, kultūrą – plačiąja prasme. Paveikė mūsų santykius, papročius. Visi tie poveikiai yra ir skirtingų lygių, ir pobūdžio. Negalime bet kuria proga apie juos visus pakalbėti, bet visi jie yra traumuojantys.“
Sovietai Lietuvą okupavo ir aneksavo. „Mes gyvenome okupacijoje, – aiškino portalo 15min pašnekovė, knygos „Ką jie mums padarė“ apie sovietmečiu patirtą kolektyvinę traumą autorė. – Galima pasirinkti kalėjimo įvaizdį. Kalėjimai būna įvairūs, įvairaus dydžio, viduje visokie procesai gali vykti, įvairūs žmonės ten yra. Bet tai yra kalėjimas, nelaisvė.
Kita vertus, mes kažkaip išgyvenome, ir Nepriklausomybę atkūrė ne kas kitas, o tie patys žmonės toje pačioje Lietuvoje. Žinome, kad čia daug istorinių procesų vyko, bet vis tik mūsų šalies iniciatyva buvo stipri, svarbi ir ta Nepriklausomybės iniciatyva, jei jos žmonės nebūtų palaikę, irgi nieko iš to nebūtų buvę.“
VU Filosofijos fakulteto Psichologijos instituto tyrėjai atrodo, jog kalbant apie okupacijos, sovietmečio traumos padarinius svarbu pridėti „nepaisant okupacijos“: „Kažkaip kažkokie procesai vyko, nepaisant to, kad žmonės buvo represuojami. Jie išliko žmonėmis, nepaisant to, kad kultūra buvo cenzūruojama, persekiojama, mokslas – taip pat, humanitariniuose moksluose tai ypač vyko. Yra leidžiamos temos, draudžiamos temos. Nebuvo nei laisvų tyrinėjimų, nei laisvo meno.
Dabar MO muziejuje matome, kaip, nepaisant priespaudos, menininkai vis tiek ieškojo būdų reikštis. Čia – įdomumas. <…> Tyrinėjant potrauminio streso reiškinį išryškėjo, kad, nepaisant traumavimo, kai kurie žmonės savotiškai sustiprėja. Nustatytas potrauminis augimas – kai kurie žmonės ne dėl traumos tampa labiau subrendę, o nepaisant traumos. Pozityvūs asmenybės pokyčiai atsiranda įveikiant traumą, reaguojant į ją. Kažkas panašaus nutiko ir mums – jei sakome, kad kažkas vyko, tai buvo nepaisant to, ką patyrėme.
<…> Laisvoje demokratinėje šalyje viskas būtų buvę kitaip. Mes būtume kitokie, mūsų papročiai būtų kitokie, tikriausiai kiekvienas kitokį išsilavinimą būtume gavę, mūsų akiratis būtų kitoks, nebūtume baikštūs, nebūtų reikėję krūpčioti dėl valdžios ir slapta ją apgaudinėti.“
Šita istorija, apie kurią kalbame, yra sunkus ilgalaikis kompleksinis traumavimas.
Kas iš sovietmečio likę šių dienų visuomenėje? Kai kurie atrodo vis dar bijantys „kitokio“ – keisčiau atrodančių, kitos rasės ar tikėjimo žmonių, seksualinių mažumų atstovų, kitokių raidžių ir pavardžių. Gajus nepasitikėjimas kitais, ypač – valdžia, antipatija politikams, kita vertus, viduje vis dar slypi viltis, kad valdžia ar kas nors kitas viskuo pasirūpins, noras, kad valdžia reguliuotų net asmeniškiausius dalykus – ką mylėti, teisę į savo kūną. Iki galo nenuslopiname „kietos rankos“ ilgesio ir noro kuo daugiau gauti nemokamai. Ar tai – traumuojančios patirties padariniai?
„Tai vertinti reikėtų atsargiai. Po okupacijos praėjo jau daugiau nei 30 metų. Demokratinėje visuomenėje yra savų iššūkių. Ji nėra rojus, yra įtampų, kontroversijų. Atskirti, kur yra tiesiog normalus demokratinis gyvenimas, o kur – dar tos liekanos, poveikis, ne taip paprasta. Bet pritarčiau, kad būtent tų dalykų yra daugiau nei normalioje senos demokratijos valstybėje, – nepasitikėjimo valdžia, išankstinio įtarumo valdžios atžvilgiu ir tarpusavyje. Su kartomis tai keičiasi. Pasitikėjimo stiprinimas yra vienas iš svarbiausių mums iššūkių.“
Ilgisi okupacijos ar jaunystės?
Psichologės, kurios moksliniai tyrimai apima, be kita ko, sunkaus ilgalaikio traumavimo, istorinių ir kultūrinių traumų padarinius, jų įveikimą, minėtame kalėjime gyveno visi. Vieni labiau, kiti mažiau, bet vis tiek visi turėjo taikytis prie jo taisyklių. Tačiau toje pačioje visuomenėje radosi žmonių, kuriems užteko ryžto išvesti Lietuvą į laisvę.
D.Gailienei tai neatrodo paradoksas, priešingai, ji įžvelgia gilią logiką ir minėtos teorijos, kad, viskas taip susiklostė nepaisant sovietų pastangų perdirbti visuomenę, patvirtinimą. Tiesa, Lietuva pačiu laiku ėmė veržtis iš SSRS. Mat dar buvo nemažai žmonių, prisimenančių A.Smetonos metus, jautusių ryšį su nepriklausoma valstybe, tad atmintis apie nepriklausomą Lietuvą, pasipriešinimą vis prasiskverbdavo. Jei sovietmečiu būtų nugyvenusi dar viena karta, Nepriklausomybę atkurti būtų buvę kur kas sunkiau.
Sovietmečiu, pašnekovės žodžiais, visi gyveno užnuodytoje erdvėje. Net jei vaikai to nesuvokė, santvarka turėjo įtakos ir jų gyvenimui. Pavyzdžiui, tekdavo stoti į spaliukus, vėliau – į pionierius, tuomet laukdavo komjaunimas, Komunistų partija.
„Nuodai nuolat kapsėjo. Kas buvo spaliukai? Komunistinė vaikų sąjunga. O komjaunuoliai? Nuodai kapsėjo, nes nei namuose, nei mokykloje nebuvo girdėti apie partizanus, pasipriešinimą, tremtis. Tremtiniai slapta susirinkdavo kurio nors bute ir kalbėdavosi. Vaikai nieko nežinojo. Kai tyrėme represuotų žmonių vaikus, ne vienas pasakojo, kad, būdami paaugliai, netyčia išgirdę suaugusių pokalbius ir pradėję galvoti, kas tai yra.
Gyvenome nuoduose. Jie visų pirma buvo nuodingi sielai, kūnui – mažiau. Be mandarinų įmanoma išgyventi, yra svogūnų, kopūstų ir morkų. Taip, šlapiankė neaišku, kokios kokybės, bet badu nemirėme. Čia – jau kita istorija. kodėl gyvenimo trukmė trumpesnė. Bet svarbus dalykas, kad žmogus turi augti, laikas nuo laiko vis paklausti, „kas aš esu, koks aš esu“. Tai neprivaloma, priklauso nuo žmogaus sudėtingumo ir brandumo.
Žmonės sako: ai, tada buvo ramiau, diskusijų mažiau, gėjų nebuvo, iš kur jie visi atsirado, anksčiau nieko nebuvo… Išvis dainuodavom, darbo kolektyvuose vykdavo šventės, kiekvienas atlyginimas būdavo aplaistomas.
Kartais net negalvoji klausti, – profsąjunga duodavo kelialapių į kurortą, dviem savaitėms kasmet važiuodavom prie jūros, už butą reikėjo mokėti tik simboliškai, darbus visi turėjo, kas nenorėjo dirbti, tuos privertė. Jei neini į priekį ir nereflektuoji, ko mes netekome tokioje sistemoje, o kokie krūpčiojantys, pasirodo, esame…“
Prieš keletą metų atlikti reprezentatyvūs visuomenės nuomonės tyrimai parodė: tai, kad buvo atkurta Nepriklausomybė, visų amžiaus grupių atstovai 5 balų skalėje įvertino geriau nei vidutiniškai, o sovietinį laikotarpį vertino blogiau nei vidutiniškai.
„Kai tiesiai sakai: parašyk balą, kiek vertini, visi sako, kad Nepriklausomybės atkūrimas yra gėris. O toliau prasideda individualios istorijos. Vieniems buvo sunku, kitiems – lengva. Arba žmonės sako: ai, tada buvo ramiau, diskusijų mažiau, gėjų nebuvo, iš kur jie čia visi dabar atsirado, anksčiau nieko nebuvo… Išvis dainuodavom, darbo kolektyvuose vykdavo šventės, kiekvienas atlyginimas būdavo aplaistomas.
Taip pat skaitykite: Mitas apie „gerąją“ SSRS nedingsta: ką iš tikrųjų reiškė gyventi okupuotiems?
Bet tai – individualūs dalykai, asmeninė atmintis. Koks faktas yra – jaunystė, jos nesugrąžinsi. Tad ne visada atskiri, ko gailiesi, – ar jaunystės, ar okupacijos. Tą patį iš tremtinių girdime: aišku, blogai, buvo ištremti, bet vis tiek – kokie ten medžiai buvo, padainuodavom, mezgėsi meilės, draugystės, buvo jaunystė. Tas komponentas asmeniniuose vertinimuose visada prisideda.“
Silkė vietoj varškės
Šiandien su šypsena D.Gailienė pamena atvejį, kai, norėdama įsigyti varškės, nusipirko silkės: „Tikra istorija. Buvome pas gimines su vaikais, mažame miestelyje. Ėjome į krautuvę varškės, ruošėmės kažką gaminti. Bet tuo metu padavė silkės! Ėjome varškės, grįžome su silke. Bet ir tai gerai prie ūkio. Va toks gyvenimas buvo – perki, ką randi.“
