Pranciškus atleido stipriai priveržtus išorinės komunikacijos varžtus. Ir gerokai pakoregavo nepasiekiamo popiežiaus – monarcho įvaizdį. Štai pavyzdys: Italijos žinių portalai neseniai parodė nežinomo turisto išmaniuoju telefonu drebančiomis rankomis darytą vaido siužetą: Vatikane neskubiu žingsniu eina baltai vilkintis pagyvenęs vyras. Visiškai vienas. Susimąstęs. Neapibrėžta, pasivaikščioti savo malonumui išsiruošusio žmogaus trajektorija. Taip, tai jis – Romos popiežius! Jo nelydi nei šveicarų gvardiečiai, nei Vatikano žandarmerijos pareigūnai. Nelydi niekas.
Žinoma, jis vaikšto ne po Ispanijos aikštę, o po uždarą teritoriją – Vatikaną. Ir vis dėlto šis vaizdo įrašas – sensacija. Nes anksčiau pontifikai vieni nevaikščiodavo po tas erdves, kuriose vedžiojamos pasauliečių ekskursijos.
Pranciškus – aštuntasis Vatikano miesto – valstybės suverenas ir pirmasis – savo noru atsisakęs gyventi Palazzo Apostolico – apaštaliniuose rūmuose. Prieš keletą metų jis aiškiai apibūdino savo sprendimo motyvus jėzuitų mokyklų mokiniams: „Aš jaučiu būtinumą gyventi tarp žmonių... Jeigu gyvenčiau vienas, – man tai nebūtų gerai. Toks mano būdas... Aš negyvenu popiežiškuose apartamentuose dėl tam tikrų psichologinių motyvų.“
Geležinius išorinės popiežiškosios komunikacijos ir saugumo rėmus klebena jis – Pranciškus. Skambina telefonu žmonėms. Vaikštinėja po Vatikaną vienas be gvardiečių palydos. Vyksta į Romos priemiesčius, kuriuose turistams nepatariama lankytis.
Būti Romos popiežiumi ir būti tarp žmonių. Dvi misijos, kurias šiandien suderinti beveik neįmanoma. Žinoma, popiežius yra tarp žmonių kiekvieną trečiadienį, bendrųjų audiencijų metu: spaudžia tikinčiųjų rankas, laimina ligonius, apkabina vaikus. Tačiau tai nėra tas spontaniškas buvimas tarp žmonių, kurio išsiilgsta Pranciškus. Tai nuoširdus bendravimas, tačiau jį akylai stebi kostiumuoti saugumo agentai, kiekvienas tokio bendravimo metu žengtas metras – numatytas, apskaičiuotas, aptartas iš anksto.
Geležinius išorinės popiežiškosios komunikacijos ir saugumo rėmus klebena jis – Pranciškus. Skambina telefonu žmonėms. Vaikštinėja po Vatikaną vienas be gvardiečių palydos. Vyksta į Romos priemiesčius, kuriuose turistams nepatariama lankytis. Diskutuoja tikėjimo klausimais su žurnalistu, kuris skelbiasi agnostiku.
Pats naujausias popiežiaus fuori programma – nenumatytas atvejis įvyko prieš tris savaites. Alsią liepos sekmadienio popietę Romos daugiabučių rajono Salaria gyventojai apstulbo pamatę iš mėlyno „Ford Focus“ išlipantį pontifiką. Jis atvažiavo aplankyti savo pažįstamos, kuri serga ir nebegali vaikščioti.
Žurnalistų prievaizdas – sesuo Giovanna
Per penkiolika akreditacijos Šventajame Soste metų turėjau progos sveikintis, trumpai bendrauti su trimis paskutiniaisiais pontifikais – Jonu Pauliumi II, Benediktu XVI, Pranciškumi.
Jonas Paulius II su visais be išimties bendraudavo draugiškai, jo charizma nustelbdavo smulkmeniškas Vatikano protokolines normas. Bet jos gyvavo ir jų buvo labai griežtai laikomasi. Vyravo principas: popiežius gali palaiminti, bet duoti interviu, atsakyti į žurnalisto klausimą – ne. Specialios išimtys bendraujant su žurnalistais buvo taikomos lėktuve popiežiškųjų vizitų metu, tačiau ir ten suveikdavo nematomi Vatikano spaudos tarnybos mechanizmai.
Vyravo principas: popiežius gali palaiminti, bet duoti interviu, atsakyti į žurnalisto klausimą – ne.
Na, gerai, – popiežius yra šv. Petro įpėdinis, interviu neduoda, tačiau jo atstovas spaudai – Sala Stampa – Spaudos salės direktorius yra techninis darbuotojas, jo nerenka į konklavą susirinkę kardinolai. Kreipiausi į Jono Pauliaus II atstovą spaudai Joquino Navarro Vallsą, norėjau jį pakalbinti kažkelintųjų popiežiaus vizito į Lietuvą metinių proga. Juolab kad ispanų žurnalistas – buvęs kolega, mūsiškės „Foreign Press“ asociacijos Romoje narys. Parašiau jam draugišką laišką, pateikiau pokalbio gaires.
Po keleto dienų man paskambino J.Navarro Vallsas ir nelabai draugiškai pasakė: „Klausyk, kolega, aš esu popiežiaus balsas pasauliui. Mano kalbėjimas yra popiežiaus kalbėjimas. O popiežius, kaip žinai, interviu nedalija.“
Vienintelė akimirka, kai fizinis atstumas tarp žurnalisto ir popiežiaus sumažėdavo iki keliolikos metrų buvo apsilankymai apaštalinių rūmų bibliotekoje oficialių vizitų metu. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI laikais žurnalistų veiklą Vatikane reguliuodavo legendinė vienuolė iš spaudos tarnybos suor Giovanna. Ji sugebėdavo išvesti iš kantrybės senus – spaudos centre Via Della Conciliazione gatvėje dirbusius vatikanistus, o retsykiais ten užsukantys naujokai jos paniškai bijodavo.
Griežtas sesers Giovannos žvilgsnis metodiškai nuskenuodavo pas popiežių susiruošusius žurnalistus. Pavyzdžiui, moterims ji nurodydavo batų kulniuko aukštį – ne daugiau kaip 5 cm, kulniuko forma – tik kvadratinė.
Vienas jos žodis, ir į apaštalinių rūmų biblioteką neįžengsi, reportažo neparuoši. Ji lydėdavo klaidžiais Vatikano koridoriais, vesdavo per vidinį San Damaso kiemą, kuriame šveicarų gvardiečių rikiuotė sutikdavo valstybių vadovus. Kiekvienam nurodydavo asmeniškai, kur atsistoti – centimetro tikslumu, – kaip rungtynių arbitras rodo, kurioje vietoje turi būti padėtas kamuolys baudiniui. Ji neatstodavo nė akimirkai, o jeigu kuris nors kolega uždelsdavo – čiupdavo už rankovės.
Akis į akį su Pranciškumi bibliotekoje
Paskutinį kartą Apaštalinių rūmų bibliotekoje lankiausi prieš penketą metų, kai premjeras Algirdas Butkevičius su delegacija vyko pas popiežiumi išrinktą Jorge M.Bergoglio.
Kolegos vatikanistai man šypsodamiesi pranešė naujieną: griežtojo žurnalistų prievaizdo – sesers Giovannos nebėra, Vatikane pučia kitokie komunikaciniai vėjai. Tuometinis portalo 15min vyriausiasis redaktorius Rimvydas Valatka vizito išvakarėse man priminė: „Tu ten, Romoje, esi senas vilkas. Turėtum nuveikti ką nors daugiau nei kiti iš Lietuvos atvyksiantys kolegos.“ Popiežiaujant Karoliui Wojtylai arba Josephui Ratzingeriui toks pasakymas būtų beprasmiškas. O kaip bus pas Pranciškų?
Išsyk pastebėjau: bibliotekoje vyravo kitokia nuotaika. Pranciškus nebuvo toks draugiškai mielas koks Lietuvos vadovams būdavo Jonas Paulius II savo stiprybės laikais. Iš jo netryško ir paslaptingas monarcho ceremoningumas, kuriuo svečius apgaubdavo Benediktas XVI. Pranciškus buvo rimtas, dalykiškas, atidus.
Susitikimo pabaigoje, kai delegacijos nariai paspaudė arba priklaupę pabučiavo popiežiaus žiedą susidarė trumpas protokolinis „vakuumas“: delegacija po truputį ėjo iš bibliotekos lydima Pranciškaus žvilgsnio. Tada pagalvojau: „Ką gi, sesers Giovannos nėra. Momentas nuveikti ką nors daugiau atėjo.“ Pradėjau artėti pontifiko link. Tai reikėjo daryti lėtai, nes kiekvienas staigesnis judesys būtų blogai interpretuotas apsaugos.
Galvoje konvulsiškai sukosi mintys: „Na gerai, tarkime, pavyks užkalbinti. Užduoti vieną ar du klausimus... Kokius? Ko mes turėtume klausti šv. Petro įpėdinio? Apie Dievą ir tikėjimą? Apie dogmas? Klausinėti apie galimą vizitą į Lietuvą, mano manymu, buvo pernelyg ankstyvas reikalas.
Priartėjęs maždaug 8 žingsnių atstumu kreipiausi: „Sua Santita‘ – jūsų šventenybe, žinau, kad nesate abejingas sportui...“ Išgirdusi, kad užkalbinau popiežių link manęs pradėjo artėti apsauga. Bet Pranciškus ją sustabdė mostu.
„Si, certo – taip, žinoma...“ – atsakė popiežius. Jaunystėje Argentinoje jis dažnai stodavo į futbolo vartus. Tąkart man netgi pasirodė, kad po diplomatinių derybų mano nelabai protokolinis klausimas jam patiko.
Tęsiame pokalbį. Liko labai nedaug laiko, nes delegacija jau beveik išėjo iš bibliotekos. „Šiandien Lietuvai reikia jūsų paramos. Lietuvos krepšinio rinktinė Europos čempionate žaidžia lemiamas rungtynes...“
Pagaliau... Pagaliau popiežius nusišypsojo. Ir paklausė: „Jūs norite, kad aš pasimelsčiau už Lietuvą?“
Patvirtinau: „Taip, visa Lietuva to nori... Bet yra viena problema: Lietuva šiandien rungtyniaus su Italija...“
Išgirdęs mano patikslinimą popiežius vėl draugiškai šyptelėjo, paskui skėstelėjo rankomis. Ir tyliai, labai tyliai pasakė: Vediamo... Pažiūrėsime. O gal: va bene – gerai. Paskutinio žodžio aš nenugirdau.
Tą patį vakarą paaiškėjo už ką pasimeldė sportui neabejingas popiežius: 81 – 77 ketvirtfinalyje Lietuva įveikė italus. Paskambinau iš Vatikano spaudos centro portalo redaktoriui: „Rimvydai, atrodo, būsiu vienintelis Lietuvos žurnalistas uždavęs keletą klausimų popiežiui Pranciškui. Ir ne bet kokia, o krepšinio tema... “
