Tą rytą, vykdant Katedros požemio tyrinėjimus, architektas J.Pekša ir technikas K.Vilkus aptiko XVI a. čia palaidotų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro bei dviejų Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos ir Barboros Radvilaitės – palaikus.
Dėl visko kalta Neris
„Dėl visko kalta Neris arba pavasaris – kaip poezijoje, – šypsodamasis „15min“ sakė Valdovų rūmų Edukacijos ir lankytojų centro vedėjas Gediminas Gendrėnas. – Nebūtų buvę tokio didelio potvynio, nebūtų vanduo tuomet užliejęs Katedros, gal viskas būtų vykę kitu laiku. Bet atsitiko būtent taip.“
Visi senieji Katedros rūsiai ir kriptos buvo užmūrytos XVIII a. antroje pusėje, kai pastato rekonstrukciją atliko Laurynas Stuoka-Gucevičius. Nuo to laiko tik dalis jų trumpam buvo atverti XIX a., kai buvo kilę kanalizacijos problemų, bet rimtesnių tyrimų nebuvo atliekama iki pat 1931 metų.
„Ankstyvą 1931-ųjų pavasarį tuomet Lenkijos valdomame Vilniuje smarkiai patvino Neries ir Vilnios upės. Net 8 metrus pakilęs vanduo padarė miestui daug nuostolių ir vienas iš labiausiai nukentėjusių objektų buvo Katedra. Pradėjo trūkinėti sienos, įdubo jos šone esančios Šv. Kazimiero koplyčios grindys. Todėl buvo skubiai sukviestas Katedros gelbėjimo komitetas“, – pasakojo Valdovų rūmų edukacijos specialistas Saulius Poderis, daug tyrinėjęs Katedros požemių atradimo istoriją.
Iš pradžių pamanė, jog rado Vytauto palaikus
Gelbėjimo komitetas nusprendė, jog Katedros pamatus, kuriuos laikė medinės konstrukcijos, reikia sutvirtinti gelžbetoniniais poliais. Norint pradėti restauracijos darbus, reikėjo ištirti rūsius. Pirmiausia buvo atidengtos šv.Kazimiero koplyčios grindys. „Rugpjūčio mėnesį 2 metrų gylyje buvo rastos dvi dėžutės cinko. Jose buvo XVII a. Lietuvos ir Lenkijos valdovo Vladislovo Vazos vidaus organai ir širdis“, – pasakojo S.Poderis. Karaliaus labai mylėjo Vilnių, todėl jo kūnas, kaip ir absoliučios daugumos Abiejų Tautų Respublikos valdovų, būtų palaidotas Krokuvoje, o širdis – Vilniaus katedroje, Šv.Kazimiero koplyčioje. Jos statybas jie finansavo kartu su tėvu Žygimantu Vaza.
„Pasišvietę jie pamato karūną. Iš karto pamano, kad tai yra Vytauto kripta, Vytauto palaikai. Bet vėliau įlenda ir aptinka dar vieną karūną, kuri yra ant sienos atbrailos, pamato tris karstus ir apsidairę supranta, kad tai visgi karališki palaikai. Savotiškai išsigąsta, nes įlindo į kriptą neteisėtai: tyrimo vadovai apie tai nieko nežinojo“, – pasakojo S.Poderis.Toliau tęsiant tyrimus, randant vis daugiau kriptų, požemių tyrinėtojai tikėjosi atrasti dar daugiau įžymių istorijos veikėjų palaikų, galbūt net didžiojo kunigaikščio Vytauto palaikus. 1931-ųjų rugsėjo 19-ą buvo aptikta dar viena nežinoma kripta, tačiau ta diena buvo šeštadienis, todėl tolesnius darbus nuspręsta perkelti į pirmadienį. Tądien J.Pekša ir K.Vilkas atėjo anksčiau už darbų vadovus ir taip nekantravo, jog nusižengdami tyrimo etikai išmušė kriptoje keletą plytų ir sužiuro į vidų.
„Pasišvietę jie pamato karūną. Iš karto pamano, kad tai yra Vytauto kripta, Vytauto palaikai. Bet vėliau įlenda ir aptinka dar vieną karūną, kuri yra ant sienos atbrailos, pamato tris karstus ir apsidairę supranta, kad tai visgi karališki palaikai. Savotiškai išsigąsta, nes įlindo į kriptą neteisėtai: tyrimo vadovai apie tai nieko nežinojo. Galiausiai išaušus rytui jie nubėga ir praneša vadovams. 13 val. susirenka visa tyrimų grietinėlė. Atradėjai įvertinami labai neigiamai“, – pasakojo S.Poderis. Tačiau pats atradimas – be galo didis. Vladislovas Vaza, Aleksandras ir dvi Žygimanto Augusto žmonos yra paties aukščiausio rango monarchai, kurie buvo palaidoti Katedros požemiuose, neskaitant Vytauto, kurio palaikai nerasti arba neatpažinti iki šiol.
Beje, Aleksandras tapo vieninteliu Abiejų Tautų Respublikos valdovu, kurio kūnas palaidotas Vilniuje. Jis pageidavo atgulti amžinojo poilsio Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje, tačiau Lietuvos aukštuomenė tam pasipriešino.
Prabangios įkapės
Prie Aleksandro palaikų buvo rasti du puošnūs auksiniai žiedai, geležinis surūdijęs kardas ir odinė apipuvusi makštis. Griaučiai buvo labai sunykę, dalis jų vandens nuplukdyta prie sienos.
Prie Elžbietos palaikų rasta karūna, auksinė grandinėlė ir pomirtinė lentelė, auksinis medalionas su abiejų Žygimantų portretais, žiedas su keturiais šlifuotais deimantais ir lentelė su Habsburgų, iš kurių ji buvo kilusi, herbu.
Bene geriausiai išsilaikė Barboros Radvilaitės kūnas. Jos palaikai karste buvo apipilti negesintų kalkių ir pelenų mišiniu. Nuo drėgmės Katedros požemiuose kalkių mišinys sukietėjo ir neblogai saugojo nuo laiko poveikio. Jos karsto antvožą puošė renesansinis kryžius su vainiku iš brangakmenių ir aukso. Ant karsto viršaus buvo sidabrinė lentelė su Vyčio, Erelio ir Radvilų Trimitų herbais. Barbora Radvilaitė buvo palaidota su sidabrine paauksuota karūna, sidabriniu skeptru, auksiniu obuoliu su kryžiumi, ilga auksine grandine ant kaklo ir trimis auksiniais žiedais ant pirštų.
Karališkasis mauzoliejus
Tarpukario Lenkijos Vyriausybė atrastų valdovų palaikų pagerbimo organizavimo ėmėsi vyriausybiniu lygiu. Praėjus kelioms dienoms virš kriptos buvo pastatytas baldakimas, jo puošyba rūpinosi garsus to meto dailininkas Ferdinandas Ruščicas. Buvo sukurtas karališko mauzoliejaus projektas. Jį planuota įrengti netoliese nuo palaikų radimo vietos, po Šv.Kazimiero koplyčia.
„Mauzoliejaus dekoracijoms turėjo būti naudojamas raudonas granitas iš Vilniaus apylinkių, juodas akmuo iš Voluinės, esančios Ukrainoje, – viskas iš LDK teritorijų. Lubos turėjo būti dažytos mėlynai. Tai yra karališkos spalvos: raudona, juoda, mėlyna. Valdovų palaikai laikinai buvo paguldyti į medinius karstus, mąstyta jiems sukurti sarkofagus, mauzoliejuje pastatyti altorėlį, buvo padarytos valdovų karūnų kopijos iš juodojo metalo“, – pasakojo G.Gendrėnas.
Tačiau Antrasis pasaulinis karas nutraukė darbus. Vėliau mauzoliejaus tvarkymo planai šiek tiek pasikeitė. Pokario metais karūnos buvo paauksuotos, ant sienų atsirado epitafinės lentos, kuriose įrašyta, kokie asmenys čia ilsisi. Tačiau laikinai palaikus turėję saugoti karstai guli Katedros požemiuose iki šiol.
