Kauno Klinikinės ligoninės gydytoja infektologė Laima Nakutienė, per dešimtmečius trunkantį darbą medicinoje susidūrusi su ne viena pandemija, išskiria COVID-19 viruso sukeltos pandemijos netikėtumą. Taip, kaip greitai jis atkeliavo į mūsų šalį, taip pat greitai medikams reikėjo prisitaikyti ir prie pakitusių darbo sąlygų.
– Pandemija Lietuvoje jau įsibėgėjusi. Kaip jaučiatės šiomis dienomis?
– Kai prasidėjo pandemija, tai buvo nauja patirtis ir mums, infektologams. Teko aiškintis, kaip reikės dirbti, nes infekcija nauja, reikalaujanti keisti įprastą darbo tvarką. Tai kolektyve sukėlė įtampos, padidėjusios atsakomybės. Dabar dirbame stabiliai, susiformavo įgūdžiai ir darbo tvarka. Mes, Kauno infektologai, padedami rezidentų, kitų medicinos sričių kolegų, dirbame komandomis, darbas dieną ir naktį vyksta organizuotai, atsakingai ieškant variantų, kaip pagerinti COVID-19 pacientų stacionarizavimą ir gydymą. Atsakomybės jausmas nesumažėjo, bet įgijome žinių, padidėjo saugumo jausmas. Galiu džiaugtis kolektyvo vieningumu, tarpusavio supratimu.
– Sugrįžkime šiek tiek į viruso pradžią Lietuvoje. Kaip ją prisimenate?
– Kai esi gydytoja, tai rūpi ir darbas, ir pacientai, o pati medicina yra be galo įdomi. Naujas susirgimas skatina daugiau domėtis, įgyti naujų žinių. Taip ir šiuo atveju – smalsu buvo, kaip su naująja pandemija tvarkysimės. Kasdien skaitėme naują literatūrą, domėjomės naujienomis, aptarinėjome su kolegomis, kokia kitų šalių medikų patirtis bei rekomendacijos.
Lietuvoje turime patirtį gydyti daug infekcinių ligų, pavyzdžiui, erkinį encefalitą. Kiekvienais metais jis kartojasi, serga nemažai pacientų, ši infekcija jau pažįstama, žinome, kaip gydyti, nors kiekvieno paciento liga yra individuali. Čia ir profesijos žavesys – kasdien galvoti, kaip dirbti, kad pacientai sveiktų.
Atsiradus pirmiesiems pacientams, kurie užsikrėtė naujuoju koronavirusu Lietuvoje, mokėmės diena iš dienos. Dabar jau turime gana sklandžiai veikiantį darbo organizavimo procesą. Žinias apie gydymą atnaujiname kasdien rytiniuose ligonių aptarimuose, tobuliname diagnostikos algoritmus.
Ligoninė man, kaip ir kolegoms, yra darbo vieta, o serga visi kiti, tik ne mes. Tiesa, pandemijos pradžioje pajutau nesaugumo jausmą, kad galiu užkrėsti šeimą, artimus žmones. Tai skatino atsakingai naudoti apsaugos priemones, įsitikinome, kad jos yra pakankamai geros. Nesusirgome, tikėkimės, ir toliau būsime sveiki.
– Kokią iki tol didžiausią pandemiją prisimenate, kurios įvykiuose teko galbūt ir jums pačiai dalyvauti? Kaip ją palygintumėte su šiandienos infekcijos sukelta situacija?
Pandemijų yra buvę ir anksčiau. Puikiai atsimenu 2009-2010 metų gripo pandemiją, kai turėjome šimtus sergančių. Platus užsikrėtimo paplitimas buvo tarp jaunesnių šalies gyventojų, vyresnieji turėjo imunitetą, gripas buvo pavojingas sergantiesiems lėtinėmis ligomis. Tačiau su gripo virusu mes esame susipažinę. Žinoma, jis mutuoja, bet turime pakankamai patirties, vaistų su juo kovoti.
Pandemijos pradžioje pajutau nesaugumo jausmą, kad galiu užkrėsti šeimą, artimus žmones. Tai skatino atsakingai naudoti apsaugos priemones. Dabar įsitikinome, kad jos yra pakankamai geros. Nesusirgome, tikėkimės, ir toliau būsime sveiki.
Tuo tarpu koronavirusas užklupo kaip naujas pandemijos sukėlėjas. Beveik visa visuomenė jam yra imli. Mokslininkai dar nepaaiškino, kodėl vaikai ne tokie imlūs šiam virusui, bet serga ir jie, tik daug mažiau. Šiam naujajam susirgimui visuomenė imuniteto neturėjo, tad sunku buvo prognozuoti, kokia bus sergamumo eiga, kokių komplikacijų dar galima tikėtis ir kuo visa tai pasibaigs.
Šiomis dienomis užsikrėtusiųjų koronaviruso atvejų lyg ir mažėja, bet atsipalaiduoti dar anksti. Juolab, kad turime skyriuje ir sunkių būklių pacientų. Visada gydėme įvairaus amžiaus pacientų, bet, kai žmogus kartu su virusu turi ir gretutinių ligų (širdies ir kraujagyslių ligas, diabetą, kt.), tai pablogina jo bendrą būklę. Tik šiuo metu jų stebėjimas ir gydymas tapo sudėtingesnis. Eidami vizituoti, paimti tyrimų ar suleisti vaistų, rengiamės apsauginius rūbus, dedamės respiratorius, naudojame kitas būtinas apsaugos priemones. Esant poreikiui, galime skirti deguonies terapiją. Pasikeitė sąlygos, tačiau jau pripratome. Tokiomis akimirkomis pajuntu, kad dirbu tikrai gerame ir stipriame kolektyve, kur esame vieningi, bendraujame ir palaikome vienas kitą.
– Kai pagalvojate apie dabartinę savo darbo dieną ir buvusią prieš pandemiją. Koks skirtumas pirmiausia ateina į galvą?
– Dabar atsirado naujos virusinės infekcijos gydymo įgūdžiai. Keitėsi darbo organizavimas, daugiau dėmesio skiriama saugumui, apsaugos priemonių naudojimui. Reikėjo priprasti prie naujos specifikos. Zonoje, kurioje gydomi COVID-19 viruso pacientai, turi stebėti, žiūrėti, kaip vyksta ligos procesas, tačiau užsirašyti neturi galimybės. Gydytojas dirba užkrėstoje zonoje ir telefonu su uždėta apsauga perduoda paciento rodiklius kolegai, esančiam neutralioje zonoje, prie kompiuterio. Daiktų į uždarą zoną neštis negali. Darbui naudojamos priemonės paliekamos.
Situacija dabar tapo stabilesnė. Žinome, kas į kokį frontą eisime, aiškios mūsų užduotys. Rytiniuose susirinkimuose aptariame kiekvieną pacientą, puikiausiai žinome, koks ligonis, kas jam buvo naktį, kokiam rizikos lygiui jis priskiriamas, koks gydymas skiriamas. Jaučiamės saugiau, kai yra nustatyta diagnozė ir aiškiau, kokį gydymą skirti.
Gydytojas dirba užkrėstoje zonoje ir telefonu su uždėta apsauga perduoda paciento rodiklius kolegai, esančiam neutralioje zonoje, prie kompiuterio. Daiktų į uždarą zoną neštis negali.
– Kaip pailsite po emocijų kupinos dienos?
– Meilė medicinai man ir yra didžiausia motyvacija vykti į darbą kasdien. Bet dabar, kai situacija įtempta, norisi pakeisti aplinką ir atitrūkti bent trumpam nuo apsauginių darbo aprangų. Gyvenu ramiame Žaliakalnio rajone. Tad čia yra galimybė, nesutikus žmonių, išeiti pasivaikščioti tomis nedidelėmis gatvelėmis. Įkvėpti oro, pažiūrėti į atgimstančią gamtą. Pasivaikščiojimas labai padeda pailsėti.
– Ar jaučiate šeimos palaikymą?
– Pandemijos kartojasi, jai atėjus pradedi apie tai galvoti daugiau. Nauja pandemija čia ir tikrai daugiau tų pokalbių, dėmesio iš artimųjų pusės. Pajutau, kad ir draugai, ir giminės dažniau paskambina. Jaučiu palaikymą, bet ir lengvą jų nerimą: vis pasiteirauja, kaip jaučiuosi. Visi daugiau ar mažiau išgyvena dėl pandemijos keliamos rizikos. Mano suaugę vaikai didžiuojasi, kad mama nepabėgo, neatsitraukė nuo darbo. Supranta, kad man norisi padėti sergantiesiems, dirbti gydytojos darbą, būti komandos dalimi.
Mano suaugę vaikai didžiuojasi, kad mama nepabėgo, neatsitraukė nuo darbo.
Tikrai labai vertinu, kad mes, gydytojai, galime padėti tokiais netikėtais atvejais. Įdomi ir gera mūsų specialybė. Smagu jaustis reikalinga.
– Ką palinkėtumėte kolegoms, taip pat dirbantiems priešakinėse linijose?
– Visiems norėčiau palinkėti sėkmingo ir saugaus darbo. Visomis prasmėmis. Kad sektųsi gydant nauju koronavirusu sergančius pacientus, ir kad patys būtų saugūs ir sveiki, išliktų stiprūs ir pasidžiaugtų tuo, kad gali padėti kitiems.
15min pradeda publikuoti projekto #PriešakinėseLinijose medžiagą. Straipsnių, vaizdo ir fotoreportažų herojai – tūkstančiai medicinos darbuotojų, kurie šiuo metu nepailsdami dirba 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Projekto idėjos autoriai – Jaunųjų gydytojų asociacijos (JGA) nariai ir „Ugdanti komunikacija“ įkūrėja Karolina Barišauskienė.
