Apie darbą, kolegas, sunkiausias minutes ir motyvaciją tęsti veiklą kalbėjomės su Respublikinės Panevėžio ligoninės Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus l.e.p. vedėju, gydytoju anesteziologu Arūnu Valikoniu.
– Medikų dabar įprasta klausti apie sunkumus. Tačiau aš norėčiau pradėti nuo gerų dalykų. Ar buvo jų per šį laikotarpį?
– Smagu tai, kad kolektyvas ganėtinai entuziastingai reagavo į naujas užduotis ir į naują situaciją. Nebuvo stumdymosi darbų vienam nuo kito. Ganėtinai sklandžiai viskas vyko. Buvo nemažai žmonių, kurie norėjo prisidėti, nemažai entuziazmo. Ta patirtis bendravimo kolektyvo buvo labai teigiama. Tik tiek, kad turėjome daug nenumatytų situacijų, daug besikeičiančių planų. Tai – sunkesnis dalykas.
– Jau užsiminėte, kad besikeičianti situacija vargina. O kokie dar dalykai šiuo metu atrodo sunkiausi dirbant ligoninėje?
– Sunkiausia buvo pradžia. Niekas nežinojo, koks pacientų srautas bus, niekas nežinojo, kiek sunkių pacientų gali būti gydoma reanimacijoje. Pats juodžiausias scenarijus, jeigu galvotume apie Italiją, tai pervedus tą skaičių pacientų į mūsų ligoninę, pakankamai juodas buvo. Visus resursus būtume turėję skirti ir dirbti virš savo galimybių ribų. Laimei, kad toks scenarijus nesirutuliojo Lietuvoje ir neteko išbandyti, kaip tai atrodo.
Būtume turėję dirbti virš savo galimybių ribų. Laimei, kad toks scenarijus nesirutuliojo Lietuvoje ir neteko išbandyti, kaip tai atrodo.
Šiuo metu viskas yra aprimę. Nerimas pačioje pradžioje buvo dėl nežinios. Niekas iš mūsų nežinojo, kad ir tokio dalyko, kokia rizika yra mums, visam personalui, įskaitant ir valytojas, pagalbinį personalą, slaugytojas, gydytojus. Kiekvienas tą nerimą jautėme, ypač pirmomis dienomis. Gali galvoti, kad įeisi (į ligoninę – aut. past.) ir, nepaisant visų savo apsaugos priemonių, pasirodys, kad jos nepakankamos.
– Kaip motyvavote save? Ar reikėjo prisiversti eiti į darbą?
– Tikrai ne. Reanimacija dažnai būna paskutinė stotelė ligoninėje, kur patenka sunkiausi pacientai. Mes niekur nuo to paciento nueiti nebegalime. Susipratome, kad jeigu jau gausime pacientą, tai mes turėsime visas problemas, susijusias su tuo, išspręsti. Panevėžio ligoninė yra viena iš penkių atraminių ligoninių. Mes turėjome išspręsti visas problemas Panevėžio-Utenos regione. Pradžioje – priimti visus pacientus, o vėliau – organizuoti darbą tose ligoninėse, kad jos perimtų bent dalį pacientų, jeigu jau būtų buvęs pats baisiausias scenarijus. Tai tokių nuotaikų, kad norėtume pabėgti nuo to, niekam nebuvo.
– Visas kolektyvas buvo kaip kumštis?
– Taip, buvo tikra mobilizacija. Juo labiau, kad nebebuvo planinių operacijų. Tad dalis krūvio nusiėmė. Tai, bent jau pradžioje, kai turėjome vieną kitą pacientą, personalo stygiaus nebuvo. Daugiau reikėjo spręsti organizacinius ir techninius klausimus.
– Kaip atrodo dabartinė jūsų darbo diena ir ar ji labai skiriasi nuo „prieškarantininio“ etapo?
– Ganėtinai skiriasi, nes kiekvienas naujas pacientas, atvykęs į reanimacijos skyrių ir apskritai ligoninę, laikomas įtariamu, kad serga Covid-19 infekcija. Juo labiau, kad kitų ligoninių patirtis rodo, jog vėliau koronavirusas nustatomas pacientams, kurie šiaip neturėjo jokių infekcijos požymių. Reanimacijoje, kur patenka sunkūs pacientai, reikia atlikti daug tyrimų, manipuliacijų, dabar visa tai turime daryti naudodami visas asmens apsaugos priemones – ir gydytojai, ir slaugytojai. Tai paprastumo tikrai neprideda.
– Gal galite išskirti, kas labiausiai vargina darbe?
– Vargina nenumatytos situacijos, kurias net teoriškai numatyti ganėtinai sunku. Pavyzdžiui, guldomi vaikai, kurie dar žindomi. Juos taip pat reikia izoliuoti. Būna, kad jie serga ligomis, dėl kurių reikia stacionarizuoti reanimacijos skyriuje. Tai va tokių situacijų, kur paguldyti, kaip izoliuoti, kaip sukurti bent kiek geresnes sąlygas gulėti kelių mėnesių vaikui ir jo motinai, nenumatysi. Bet turi išspręsti. Kiek teko domėtis, tokių nenumatytų situacijų pilna visur. Dabar mes labiausiai mokomės iš savo pačių patirties. Kad kažkas patartų, vadovėliai būtų išleisti iš anksto, tai tokių dalykų nėra.
– Karantinas švelnėja: atidaromos parduotuvės, kirpyklos, kavinės, poliklinikos. O kaip ligoninėje – ar jaučiasi pasikeitimai?
– Neturiu galutinio atsakymo. Iš esmės kol kas mes vis dar naudojame asmens apsaugos priemones kiekvienam naujai atvykusiam pacientui. Bet mažėjant infekcijos paplitimui visuomenėje gali būti, kad nebereikės tokios maksimalios apsaugos. Bet vėlgi, tai galima matyti tik kasdieną sekant situaciją. Gali būti, kad vieną dieną bus protrūkis – ar mūsų, ar kurioje kitoje ligoninėje – automatiškai ta tvarka tuoj pat pasikeistų. Viskas priklauso nuo visos situacijos stebėjimo Lietuvoje, mūsų ligoninėje. Kol kas dirbame, kaip įprasta nuo pirmų dienų. Kovo 16 d. buvo nutrauktos planinės operacijos. Tai dabar yra praėję nemažai laiko, darbo rutina spėjo nusistovėti.
– Ko labiausiai pasiilgote?
– Poilsio kelių dienų. Vis dar atsiranda tokių organizacinių darbų, kurių nebespėji padaryti per įprastines darbo valandas. Tiesa, kai išeini namo po darbo valandų, atsipalaiduoji. Dabar, kai situacija Panevėžio ligoninėje pakankamai rami, darbas namo nebepasiveja.
Dabar, kai situacija Panevėžio ligoninėje pakankamai rami, darbas namo nebepasiveja.
– Kas geriausio nutiko per šį laikotarpį?
– Jautėsi didelė parama iš visuomenės. Kai mes pradėjome dirbti, kai buvo atidaryta atskira reanimacija, būtent skirta kovidiniams pacientams gydyti, iš karto atsirado ir maitinimas, gėrimai, net apsaugos priemonės buvo siuvamos Panevėžyje ir pristatomos firmų. Toks palaikymas gerai nuteikia. Tada gali susikoncentruoti į savo darbą, spręsti problemas, o visu kitu yra kas pasirūpina.
– Ar pasikeitė bendravimas su kolegomis?
– Kai iškyla naujos užduotys, kai atsiranda daug darbo, reikia daugiau pasitikėti vienam kitu. Kiekvienas turi būti pasirengęs spręsti situaciją individualiai. Nes, jeigu pacientas yra izoliuotas, gydytojas dažniausiai prieina prie jo vienas. Nebūna taip, kad vizitacijos metu prie sergančiojo ateitų 4-5 gydytojai pasitarti prie jo lovos.
Iš vienos pusės – daugiau savarankiškumo, bet ir atsakomybės. Atsiranda ir daug administracinių klausimų, kuriuos turi spręsti ir su ligoninės administracija, ir su kolektyvu. Tokie pasikeitimai.
Dar sakyčiau, kad išaugo vidinė motyvacija: kai matai, kaip sprendžiamos nekasdienės problemos, atsiranda ir didesnis pasitikėjimas ir kolektyvu, ir savimi.
– Ko palinkėtumėte sau ir kolegoms?
– Sau palinkėčiau poilsio. O visiems – gerų darbų. Aišku, sunku, kada esi šalia sunkių pacientų, nekelia gerų emocijų pats faktas, kad žmonės serga. Bet tai, kad pavyksta susitvarkyti su kažkokiais medicininiais iššūkiais sėkmingai, tai yra gera patirtis – kaip gydytojams, kaip profesionalams. Vien jau tai pasitikėjimo duoda, kad gali suteikti pagalbą net ir tokiomis aplinkybėmis.
– Ką pirmiausia veiksite, pasibaigus karantinui ir darbui ligoninėje grįžus į daugiau mažiau įprastą ritmą?
– Nieko konkretaus nesu numatęs. Tai greičiausiai bus ilgesnis pasibuvimas su šeima. Tuo labiau, kad niekur neišvažiuosi dabar.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
