Noras padėti sergančiajam ar ištikus nelaimei nesvetimas ir savanoriams, šiuo sudėtingu laikotarpiu dirbantiems medicinos sistemoje. Jų entuziazmas, kantrybė ir brandus požiūris į pacientą negali nežavėti.
Apie neatlygintiną pagalbą medikams ir įgimtą norą padėti silpnesniems siaučiant koronavirusui kalbamės su šių laikų ne ką mažesniu herojumi – Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stoties (GMPS) savanoriu Pijumi Dilinikaičiu.
– Prašau papasakoti, nuo ko prasidėjo tavo savanorystė medicinoje ir kas tave paskatino savanoriauti?
– Visada norėjau padėti žmogui bėdoje ir nelaimėje, tad turbūt tas noras mane ir paskatino to imtis. Jau nuo mokyklos laikų, kuomet išvysdavau pro šalį skubantį, šviesomis žybsintį bei garsiniais signalais signalizuojantį greitosios medicinos pagalbos automobilį kildavo noras padėti. Juk skubėdamas automobilis signalizavo, kad kažkam yra reikalinga pagalba. Kai man buvo keturiolika metų, naršydamas internete pastebėjau, kad Kauno miesto medicinos pagalbos stotis priima savanorius ir, žinoma, šiuo pasiūlymu susidomėjau. Nieko nelaukęs kreipiausi į slaugos padalinio vadovę Ireną Dabulskienę ir dabar jau penkti metai savanoriauju Kauno miesto GMPS skyriuje, kur kartu su medikais padedu žmonėms, siekiantiems pagalbos.
– Kaip atrodo tavo savanoriškos veiklos diena?
– Prieš prasidedant pandemijai mano darbo diena buvo visiškai kitokia. Šeštadieniais savo rytus pradėdavau gana anksti – šeštą valandą ryto. Vos papusryčiavęs keliaudavau iš Prienų į Kauną. Atvykęs į Kauno medicininės pagalbos stotį, aštuntą valandą ryto pradėdavau savo darbo dieną, kuri dažniausiai trukdavo iki kito ryto aštuntos valandos. Mano darbo diena prasidėdavo laukimu. Laukdavau skambučių, kurie reiškė, kad kartu su medikų brigada važiuosiu į įvykio vietą padėti žmonėms. Pats darbas reikalauja nemažai ištvermės, greitos orientacijos situacijoje, niekas nėra aišku, iškvietimai skirtingi.
Šiuo metu, plintant COVID-19 virusui, kaip ir daugelis medicinos pagalbos savanorių, aš atsakinėju į skambučius karštojoje linijoje, nes dabar būtent tokia pagalba yra reikalinga.
– Ar visos tavo darbo dienos atrodo taip, kaip tu jas įsivaizdavai prieš pradėdamas savanoriauti?
– Tikrai ne. Anksčiau manydavau, kad savanoriaudamas greitojoje medicinos pagalbos stotyje nuolatos suksiuosi įvykių centre. Nuolat vyksiu į iškvietimus, kuriuose bus daug lūžusių galūnių, kraujo ar avarijose sužeistų žmonių. Su laiku pastebėjau, kad tokių dalykų būna, bet žymiai rečiau. Žinoma, ir labai gerai! Tai parodo, kad tampame= sąmoningesni.
Dirbdamas GMPS iš arčiau pamačiau, kaip žmonės gyvena ir su kokiomis problemomis susiduria. Tos problemos, kad ir ne visai tokios kaip aš įsivaizdavau, yra ne mažiau svarbios ir reikšmingos. Kartais žmogui reikia medikų pagalbos vien tam, kad padėtų nusiraminti, atsigauti išsigandus ar susinervinus. Mediko darbas iš tiesų dinamiškas ir įvairus, tad tenka susidurti ir ne tik su kritinėmis situacijomis.
– Ką gali įvardinti kaip svarbiausią savo mokytoją – autoritetą?
– Konkretaus asmens įvardinti negaliu. Tačiau esu be galo dėkingas kiekvienam darbuotojui, dirbančiam Kauno miesto GMPS. Jie ne tik priėmė į savo kolektyvą, bet ir dalinasi patirtimi, patarimais ir išgyvenimais. Tai iš tiesų įspūdinga komanda, o joje dirbantieji – ne tik geri žmonės, bet ir puikūs specialistai, kurie per tuos penkerius savanorystės metus man tapo tarsi antra šeima.
– Pijau, kokie tolimesni tavo ateities planai?
– Ateityje eisiu savo paties pramintu keliu – planuoju studijuoti mediciną.
– Koks pagalbos atvejis per visus tuos penkerius metus labiausiai užsifiksavo atmintyje? Kodėl būtent jis?
– Per tuos penkerius savanorystės metus įvykių būta tikrai daug. Vienus jų prisimenu su džiaugsmu, kitus – su liūdesiu. Savanoriaudamas supratau, kokia iš tiesų yra trapi gyvybė ir kaip ją reikia saugoti. Labiausiai atmintyje išliko tie atvejai, kai galėjau prisidėti prie gyvybės gelbėjimo kartu su greitosios pagalbos medikais. Ne vieną kartą teko matyti klinikinės mirties ištiktą žmogų. Tenka matyti ir kuomet gydytojams pavyksta atkurti spontaninę kraujotaką, žmogaus širdis vėl ima plakti, o atvežus į ligoninę kitą pacientą sužinai, kad tas žmogus išgyveno. Tai duoda stiprų atgalinį ryšį. Labai smagu, kad tokioje sudėtingoje situacijoje tu galėjai padėti žmogui ir tarsi davei jam antrą galimybę vėl gyventi.
– Kaip tau šiuo sudėtingu laikotarpiu pavyksta susidoroti su stresu, nežinomybe ir dar suspėti padėti kitiems?
– Stengiuosi išlikti šalto proto, ramiai reaguoti į esamą padėtį, laikytis visų rekomendacijų – vengti susibūrimo vietų, stiprinti savo sveikatą. Stengiuosi užsiimti pozityvia, savo mėgstama veikla, kuri padeda negalvoti apie neigiamus dalykus. Juk iš dalies tai – laikina, viskas praeis, o ir gyvenimas vėl tekės sava vaga.
– Ko palinkėtumėte sau, kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?
– Norėčiau palinkėti ir toliau išlaikyti komandiškumo jausmą. Saugoti, rūpintis ir mylėti ne tik kitus, bet ir save. Na, ir nepasiduoti liūdesiui bei negatyvui. Viskas praeis – tai tik laiko klausimas.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame el.p. akimirkos@ugdantikomunikacija.lt. Projekto turinys yra autorių nuosavybė, be projekto autorių sutikimo platinti ar kitaip viešinti turinį kituose kanaluose – griežtai draudžiama.
