Girdi, pirmosios žmonos pakurstyta pretenzijas į kūrybinį tėvo palikimą pareiškė 24 metų dukra Eglė Mėčiūtė: ji pateikė ieškinį teismui, reikalaudama perduoti visus tėvo darbus.
Planuodamas savižudybę 48 metų A.Mėčius testamento nepaliko – tik atsisveikinimo raštelį, kuriame parašė: „Visus paveikslus dovanoju Dalytei. Jai nereikia sudeginkite.“ (kalba netaisyta – red. past.) Toliau seka parašas ir data.
Kitą dieną, gegužės 25-ąją, menininkas buvo rastas negyvas.
„Mes išgyvename labai skaudžią netektį, kuri mums buvo labai staigi ir netikėta. Maža to, esame sukrėsti žiniasklaidoje pasirodžiusio straipsnio, kuriame pateikiama labai daug netiesos – neteisingai nušviečiamas paprasčiausias paveldėjimo procesas. Noriu atkurti tiesą, nes man labai skaudu, kad buvo užgauti visiškai nekaltų žmonių – pirmosios Arūno žmonos Loretos ir dukros Eglės – interesai“, – portalui 15min.lt kalbėjo A.Mėčiaus sesuo muzikė Angelė Čiuberkienė.
Dukra atsižvelgė į artimųjų prašymą
A.Čiuberkienė pasakoja, kad A.Mėčius labai mylėjo savo dukrą Eglę, nors pastaraisiais metais jųdviejų santykiai buvo atšalę.
 |
| Klaipėdos galerijos nuotr./Naujieji Arūno Mėčiaus kūriniai pasakoja apie senamiesčio gyventoją - katiną. |
„Viešumoje skelbiama, kad brolio laidotuvėse esą lyg perkūnas iš giedro dangaus apsireiškė buvusi jo žmona Loreta. Tai aš jai paskambinau ir pranešiau apie Arūno mirtį. O ji su dukra atvyko į laidotuves, kaip pasielgtų kiekvienas kultūringas žmogus. Galų gale, juk Loreta ir Arūnas santuokoje pragyveno 13 metų, kadaise vienas kitą labai karštai mylėjo, susilaukė dukters. Taip jau atsitiko, kad jų keliai išsiskyrė, tačiau Arūnas nėra nė vieno blogo žodžio pasakęs nei apie buvusią žmoną, nei apie dukrą“, – užtikrino A.Čiuberkienė.
Atsisveikinimo raštelis, parašytas prieš savižudybę, tikriausiai esant tam tikrai nesuvokiamai emocinei būsenai, negali būti laikomas oficialiu dokumentu.
Ją ypač žeidžia viešumoje iš D.Bielskytės lūpų išsprūdę kaltinimai, kad tik po tėvo mirties motinos pastūmėta dukra prisiminė kraujo ryšius ir ėmėsi vaikytis palikimo.
„Galiu užtikrinti: tai mes (A.Mėčiaus sesuo ir tėvai – red. past.) Eglutę įkalbėjome pareikšti teises į tėvo palikimą. Manome, kad, jei Arūnas būtų norėjęs, jog visi paveikslai atitektų Daliai, būtų nuėjęs pas notarą ir parašęs testamentą. Atsisveikinimo raštelis, parašytas prieš savižudybę, tikriausiai esant tam tikrai nesuvokiamai emocinei būsenai, negali būti laikomas oficialiu dokumentu“, – neabejoja dailininko sesuo.
Mylėjo, bet ar jautėsi laimingas?
A.Čiuberkienė atvirai pripažįsta: ją, kaip seserį, ir tėvus visada skaudino dvilypis Arūno mylimosios gyvenimas: „Visus tuos 11 metų ji oficialiai buvo ir tebėra ištekėjusi už kito vyro. Broliui ir Daliai susipykus, ji važiuodavo ne į viešbutį, ne pas draugę, ne pas mamą, bet į to vyro namus, kur praleisdavo gana nemažai laiko. Santuokos metu įgytas turtas priklauso abiem sutuoktiniams, vadinasi, Arūno paveikslai taptų ir D.Bielskytės vyro nuosavybe.“
A.Čiuberkienė nemano, kad D.Bielskytė dėl A.Mėčiaus gyvenimo būtų kovojusi taip, kaip dabar kaunasi dėl jo paveikslų.
 |
| A.Mėčiaus paveikslas – miniatiūra ant medžio. |
„Galbūt brolis ją mylėjo. Tačiau jūs man pasakykite, kuris laimingas žmogus pasitraukia iš gyvenimo savo noru? Per laidotuves Dalia man pasakė, kad Arūnas jau savaitę lakstė su virve ant kaklo. Tai kodėl ji mums nepaskambino? Mes būtume ką nors darę, vadavę jį nuo depresijos – bent šiandien nesijaustume kalti, kad nieko nedarėme“, – apgailestauja A.Mėčiaus sesuo.
Ji atkreipia dėmesį, kad lemtingąją naktį brolio gyvenimo draugės nebuvo namuose: „Grįžusi paryčiais ji rado kūną ir atsisveikinimo raštelius. Ji negalėjo priimti jo dovanos, nes tuo metu nebuvo šalia.“
Misija – įvykdyti priešmirtinę valią
D.Bielskytė įsitikinusi, kad atsisveikinimo raštelyje A.Mėčius savo paveikslus padovanojo jai, nes esą ji vienintelė žino, kaip jais pasirūpinti.
„Tai – kūrybinis palikimas, kurį reikia sutvarkyti, suarchyvuoti, eksponuoti ir tik tada žiūrėti, kas kur gali būti. Tai – ne prekė, o meno vertybės, galų gale, tai yra Lietuvos kultūros paveldas“, – portalui 15min.lt aiškino D.Bielskytė.
Ji A.Mėčiaus atsisveikinimo raštelį traktuoja kaip priešmirtinę valią, kurią būtina išpildyti.
„Gedulas žmones paveikia įvairiai: kai kurie pyksta ir kaltina. Aš jiems atleidžiu ir užjaučiu. Arūno valia man svarbesnė už kieno nors ambicijas. Aš prieš nieką nekovoju, aš tik ginu jo valią, kuri negali būti kvestionuojama – tiesiog nebėra su kuo dėl to ginčytis. O tai, kad jo gyvenime buvau tik aš ir kad mes buvome tik dviese, yra faktas: nebuvo nei dukters, nei nieko kito“, – tikino poetė D.Bielskytė.
Aš prieš nieką nekovoju, aš tik ginu jo valią, kuri negali būti kvestionuojama – tiesiog nebėra su kuo dėl to ginčytis.
Tokie žodžiai – lyg peilis artimiesiems į širdį. Jie iki šiol neįstengia suvokti, kodėl pasidavė D.Bielskytės įtikinėjimams esą viename priešmirtiniame raštelyje A.Mėčius prašė jo nelaidoti, bet kūną sudeginti, o pelenus išbarstyti virš jūros.
„Tai buvo mūsų šeimos tragedija. Tėvas yra uolus katalikas, todėl kremavimas jam yra svetimas. Tačiau per ašaras ir ilgus įkalbinėjimus pavyko pakeisti jo nuomonę: brolio kūnas pirmiausia buvo pašarvotas, o vėliau kremuotas. Tačiau policijai atidavus brolio rašytus raštelius mus ištiko šokas: paaiškėjo, kad tarp jų prašymo sudeginti nebuvo!“ – susijaudinimo neslėpė menininko sesuo.
Klaipėdos Lėbartų kapinėse supiltą A.Mėčiaus kapą tėvai lanko beveik kasdien.
„Brolio laidotuvių išlaidas irgi padengė ne D.Bielskytė, bet tėvai. Dalia sako buvusi labai artima broliui, tačiau paklausta, kur išleisti 25 tūkst. litų, kuriuos Daliai dalyvaujant tėvai prieš porą metų padovanojo Arūnui, ji tikino nežinanti. Tai gal tada jie nebuvo tokie jau artimi?“ – svarstė A.Čiuberkienė.
Grąžins visus asmeniškai dedikuotus kūrinius
Motyvuojant, kad A.Mėčiaus paveikslai gali dingti, būti sugadinti ar pagrobti, E.Mėčiūtė paprašė teismo leisti juos išgabenti į laikiną saugojimo vietą, kol ginčas bus išnagrinėtas.
Mes nesame grobuonys ir tikrai nenorime atimti to, kas yra asmeniška.
Teismas šį prašymą patenkino. Tačiau D.Bielskytei kelia nerimą meno vertybių apsaugos kokybė: kas, jei paveikslams kas nors nutiks?
„Prieš tai dalis paveikslų buvo laikomi Klaipėdos Žvejų kultūros rūmų rūsyje, kiti – Šilutės plente esančiuose angaruose. Klausimas, ar šviesiame ir jaukiame viešbučio konferencijų centre jiems nėra saugiau? Esame labai dėkingi D.Šatkaus įmonei „Liepa“ už tai, kad brolio paveikslai rado saugų prieglobstį neutralioje teritorijoje“, – aiškino A.Čiuberkienė.
Moteris garantavo, kad, nepaisant to, koks bus teismo sprendimas, į D.Bielskytės rankas grįš visi paveikslai, A.Mėčiaus dedikuoti specialiai jai.
 |
| Dalia Bielskyė |
„Mes nesame grobuonys ir tikrai nenorime atimti to, kas yra asmeniška. Kalbama apie visus kitus paveikslus. Nemanome, kad meno kūriniai, kurie nėra asmeniškai dedikuoti D.Bielskytei, turėtų priklausyti jai ir jos šeimai. Bent man tai būtų skaudu, nes Dalia mums yra svetima moteris. Žinau, kad jos mes daugiau niekada nematysime, o Arūno kūrybinis palikimas ir jo dukra yra tai, kas mums dar liko“, – kalbėjo A.Čiuberkienė.
Pasiryžę eiti iki galo
E.Mėčiūtė seka tėvo pėdomis. A.Čiuberkienės pastebėjimu, dukterėčia yra paveldėjusi tėvo braižą: „Tėvas ją mokė piešti, pradžiamoksliui pagrindus padėjo būtent jis. Eglė Londone baigė dizaino magistro studijas, todėl ji tikrai žino, kas yra menas, ir kaip juo tinkamai pasirūpinti.“
Bet kurį laišką ar raštelį galima laikyti dokumentu. Ar teismui jo užteks, parodys laikas.
Po E.Mėčiūtės kreipimosi į teismą reikalavimą perduoti paveikslus gavo ir visos galerijos, kuriose buvo A.Mėčiaus kūrinių.
„Tačiau vienoje iš Klaipėdos galerijų, kuriai vadovauja artima D.Bielskytės draugė Violeta Jusionienė, po Arūno mirties jau buvo nupirkti du jo darbai, nors teisiškai parduoti paveikslų, kol nėra sutvarkyti paveldėjimo dokumentai, negalima. Visos galerijos sustabdė pardavimus, o ta galerija – ne. Tai ar tikrai D.Bielskytė geriausiai žino, kaip saugoti Arūno palikimą?“ – abejonių neslėpė A.Čiuberkienė.
D.Bielskytės advokatas Henrikas Mackevičius sako, kad priešmirtinis laiškas nėra testamentas, tai – dovanojimo sutartis, kurią kitas žmogus patvirtina savo veiksmais.
 |
| A.Mėčiaus kūrinys. |
„Šiuo atveju D.Bielskytė priima dovaną. Bet kurį laišką ar raštelį galima laikyti dokumentu. Ar teismui jo užteks, parodys laikas“, – teigia H.Mackevičius. Jeigu prireiks, su šia byla jis pasiryžęs eiti iki Aukščiausiojo Teismo.
Teisininko komentaras
Vilma Ramanauskaitė, advokatų profesinės bendrijos „Bagdanskis iLAW“ advokatė:
„Teismas turėtų vertinti, ar paliktas raštelis atitinka asmeninio testamento sąlygas: visų pirma jis turi būti surašytas paties testatoriaus, jame turi būti aiškiai nurodytas žmogaus vardas, pavardė, tiksli sudarymo data, vieta ir parašas.
Negalima asmeninio testamento laikyti negaliojančiu vien dėl to, kad jį rašant buvo tam tikros aplinkybės – motyvą žmogus gali pasirinkti tokį, kokį jis nori.
Toks asmeninis testamentas ne vėliau nei per metus nuo testatoriaus mirties turi būti pristatomas teismui, kuris vertina, ar aiškiai buvo išreikšta testatoriaus valia.
Jei raštelį teismas pripažintų asmeniniu testamentu, pagal Lietuvos įstatymus paveldėjimas turi prioritetą pagal testamentą, o ne pagal giminystės ryšius.
Tokiu atveju nuginčyti žmogaus valią teisme labai sunku. Teismų praktika tokius atvejus vertina gana vienareikšmiškai: turi būti pateikti akivaizdūs įrodymai, kodėl ta valia neatitiko tikrosios valios, pavyzdžiui, teismo sprendimas, kuriuo apribotas žmogaus veiksnumas ar jis pripažintas neveiksniu.
Tačiau negalima asmeninio testamento laikyti negaliojančiu vien dėl to, kad jį rašant buvo tam tikros aplinkybės – motyvą žmogus gali pasirinkti tokį, kokį jis nori.“
