NATO lyderių susitikimų metu įprastai vyksta ir daug kitų renginių, kurie kartais ne ką mažiau savo svarba nusileidžia posėdžių salėms ir kitiems kuluarams, kadangi tokiuose renginiuose pasikalbama neformaliai.
Iš viso priėmime dalyvavo apie 80 asmenų, tarp kurių trūko tik JAV prezidento Joe Bideno. Dėl intensyvios darbotvarkės jam šios vakarienės teko atsisakyti.
Žmonių dėmesys
Visų kitų šalių lyderius, kortežais skriejančius senamiesčio gatvėmis Prezidentūros link, stebėjo šimtai, o gal ir tūkstančiai žmonių, išsidėstę įvairiose vietose.
Aplink Prezidentūrą tuo metu buvo ribojamas pėsčiųjų judėjimas, tad prisiartinti prie vakarienės vietos nebuvo galima – prieigas saugojo policija.
Daugiausia žmonių buvo ten, kur apsistojęs lyderis, dar negavęs pakvietimo savo šaliai prisijungti prie NATO, tačiau tiek oficialiuose, tiek neoficialiuose pokalbiuose besistengiantis tą kvietimą gauti.
Tai – Volodymyras Zelenskis, kuris buvo apsistojęs Pilies gatvėje esančiam viešbutyje „Narutis“. Nuo pat jo atvykimo į Vilnių antradienį po pietų prie šio viešbučio būriavosi minios smalsuolių, o gatvėje pasirodantį prieš Rusiją kovojančios Ukrainos prezidentą jie sveikindavo gausiomis ovacijomis.
Jis taip pat atvyko į iškilmingą vakarienę Prezidentūroje.
„Prisiminimas visam gyvenimui“
Tiek V.Zelenskį, tiek kitus lyderius puikiai matė bei jautė ir tą vakarą koncertavęs žinomas Lietuvos muzikantas Saulius Petreikis, kuris 15min plačiau papasakojo, ką jam reiškė šis koncertas.
– Kaip jums atrodė ta vakarienė iš vidaus, ką jums pačiam reiškė ten groti?
– Hiperbolizuoja galva, nes visus lyderius esi matęs tik žiniasklaidos priemonėse, bet mane labai nudžiugino, kad jie tokie žmogiški, kad muzika sušildo ir taip lengvai viskas buvo priimama.
Muzika, atmosfera, tas santykis jaučiamas – labai šilta ir žmogiška. Iki paties pasirodymo ganėtinai ilgai laukėme – 12 valandų, praeitos visos apsaugos. Iš tikrųjų, prailgsta, bet lauki, lauki, lauki ir sulauki.
Tiesiog – prisiminimas visam gyvenimui, o muzika irgi kuria tam tikrą atmosferą ir labai gražu, kad galėjome būti maža dalele viso istorinio vyksmo.
– Galbūt grodamas stebėjote lyderių veidus, ką juose matėte?
– Stengiausi leisti jiems žiūrėti į mane (juokiasi – red. past.), bet vis tiek – kuriant muziką buvo mintis kiekvienam duoti intenciją, tai be galo šilta. Toks pirmas žodis.
Ir tie paskutiniai akordai, kai imitavome Lietuvos paukščius, visą gamtą, tai buvo tokia ramybė ir gera, gera, šilta atmosfera. Labiau mačiau ponias, jų antrąsias puses, tai jos tiesiog švytėjo ir nesvarbu, ar lyderiai visą dieną dirbę, nes buvo jau vėlu, jie pilni energijos. Buvo gražu žiūrėti – toks jautrus momentas.
O jeigu kalbėtume apie muziką, tai į kompoziciją įjungėme senuosius lietuviškus instrumentus, skambėjo sutartinės, prasidėjo džiaziniais akordėliais, tada įvedžiau į gamtos tekstūrą, kad parodyčiau, kaip žmonės gali balsu paukščius pamėgdžioti.
– Supažindinote NATO lyderius su Lietuvos gamta?
– Taip ir ne tik, buvo ir šiuolaikiško skambesnio – šiuolaikiškos violončelės, įterpta Senųjų Vilniaus stogų melodija, bet, aišku, jos gal niekas ir nepažino.
O tada tiesiog graži atmosfera – mes turėjome palikti prisiminimą, akimirką, kad – o, kažkas įvyko, kažkas malonaus, tai tas, manau, pavyko mums, nes jie šypsojosi, atrodė laimingi. Jie buvo nuostabūs klausytojai, tai čia kas gali būti geriau?
– Ar jaudinotės koncertuodamas prieš tokią publiką?
– Žinoma. Tai buvo labai atsakingas momentas – kad niekas nepavestų ir t.t. Žinote, būna, kad instrumentas, pavyzdžiui, Labanoro dūda, yra kaprizingas, su charakteriu, tai kad neužsikirstų. Maži dalykai, bet jie greitai praeina. Kai muzika pradeda tekėti, tai tiesiog būni tame tekėjime.
Tai buvo labai atsakingas momentas – kad niekas nepavestų ir t.t. Žinote, būna, kad instrumentas, pavyzdžiui, Labanoro dūda, yra kaprizingas, su charakteriu, tai kad neužsikirstų. Maži dalykai, bet jie greitai praeina. Kai muzika pradeda tekėti, tai tiesiog būni tame tekėjime.
– O kaip visa diena jums praėjo? Kaip supratau, ilgai turėjote laukti, praeiti patikrą, pasiruošti.
– Taip, anksti reikėjo ateiti ir laukimas – tiesiog esi didelio mechanizmo dalelė, sraigtelis ir turi tos tvarkos laikytis, nes čia ypatinga proga, saugumas padidintas. Nu ir ką? Palaukėme – nesugriuvo pasaulis.
Turėjome laiko, buvo muzikantų, buvo geras laikas pabendrauti, buvome visi vienoje erdvėje ir praleidome tą dieną laukdami savo pasirodymų.
– Buvote sukūrę ir specialų kūrinį NATO viršūnių susitikimui?
– Taip, ir labai gražu, kad buvo ir sutartinių giedotojos, tai tokia graži žinutė nešama, kad reikia susitarti, sutarti ir būti vieningiems.
– Ar ilgai truko jūsų pasirodymas?
– Kažkas iki šešių minučių.
– Tai labai trumpai.
– Taip, bet dar buvo ir Vilniaus choras, turėjo atskirą numerį. Buvo daug atskirų numerių.
– Kiek jums reikėjo laiko, kad pasiruoštumėte toms šešioms minutėms?
– Na, maždaug savaitės, nes buvo kūrybinis procesas, reikėjo sudėlioti partijas, dinamiką rasti, atrinkti instrumentus, nes pagrindas buvo violončelė ir visą tą audinį reikėjo apipinti. Aš toks kaip ir atmosferos spalvotojas, tai kadangi yra labai daug instrumentų, tai tematika buvo pasirinkta grynai lietuviška.
– Ačiū jums už pokalbį.
***
Kartu su S.Petreikiu NATO lyderiams grojo ir violončelininkas Justas Kulikauskas, pianistas Paulius Zdanavičius, taip pat grupė „Trys keturiose“.
Visi jie kartu atliko ir specialiai NATO viršūnių susitikimui sukurtą kūrinį „The Vilnius Summit“.
Taip pat vakarienės metu skambėjo valstybinio Vilniaus choro ir saksofonininko Petro Vyšniausko atliekama daina „Kur giria žaliuoja“, kuriai muziką sukūrė Juozas Gudavičius, o žodžius parašė Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis.
