Privatūs detektyvai įstatymu nepatenkinti
Nuo šių metų pradžios įsigalėjęs Privačios detektyvinės veiklos įstatymas reglamentavo labai jautrią sritį, LRT radijui sako detektyvas Olegas Rimanas. Ši sritis, anot jo, jautri dėl sąsajų su asmens privatumu. Žinoma, priduria jis, dirbti vadovaujantis kitais teisės aktais buvo sudėtinga, tačiau šis įstatymas visų problemų neišsprendė, jos liko: „Įstatymas nėra lengvai suprantamas. Mes tikėjomės, kad bus išspręsta daugiau procedūrinių klausimų, bet įstatymas gana bendras ir jį reikia sistemiškai aiškinti.“
O.Rimano teigimu, ne kiekvienas, save vadinantis privačiu detektyvu, gali suprasti įstatymą, o tie, kurie norėtų tapti detektyvais, laukia ir stebi, kokia situacija susidarys rinkoje. Pašnekovas pateikia Serbijos pavyzdį, kurioje toks įstatymas įsigaliojo prieš dvejus metus ir šalyje kol kas yra vos vienas detektyvas, kuriam leista teikti tokias paslaugas. Pas mus, Lietuvoje, sako detektyvas, situacija yra panaši.
Ne kiekvienas, save vadinantis privačiu detektyvu, gali suprasti įstatymą, o tie, kurie norėtų tapti detektyvais, laukia ir stebi, kokia situacija susidarys rinkoje.
Detektyvas R.Zaleckis teigia, kad Lenkijoje privačios detektyvinės veiklos įstatymas priimtas 2006 m. ir, pagal statistinius duomenis, paslaugų rinką sudaro apie 3,5 mlrd. eurų. Paskaičiavus, sako pašnekovas, Lietuvos rinkoje tai sudarytų apie 23 mln. eurų, dirbtų keliasdešimt detektyvų ir būtų sukurta daug darbo vietų.
„Nauda tikrai yra didelė ir kitos valstybės tai pastebi. Privatūs detektyvai išieško skolas, sėkmingai konkuruoja, apsaugo paslaptis, ieško dingusio turto ir pan., o čia rinka dar tik skinasi kelią, paslaugos nėra paklausios“, – paaiškina R.Zaleckis.
Mykolo Romerio universiteto Baudžiamosios teisės ir proceso instituto lektorė dr. M.Gušauskienė džiaugiasi, kad pagaliau atsirado privačios detektyvinės veiklos įstatymas ir tokios paslaugos dabar gali būti teikiamos legaliai. Visgi, priduria ji, įstatymas yra labai abstraktus ir pakankamo teisinio reguliavimo dar nėra: „Didžioji dalis nuostatų nesiderina su galiojančiais teisės aktais, daugelis jų gali būti labai laisvai interpretuojamos. Kiekviena šalis gali tai suprasti taip, kaip nori.“ O tai, priduria ji, sudaro palankias sąlygas žmogaus privatumo pažeidimui.
Detektyvinė veikla laviruoja ties teisėtumo riba
Kalbėdama apie privačių detektyvų teikiamas paslaugas, M.Gušauskienė teigia, kad kai kurios iš jų galbūt dėl neapibrėžtumo ar netinkamo reguliavimo laviruoja ties teisėtumo riba. R.Zaleckis teigia, kad tai nėra didelė bėda, nes ir įstatymo, ir detektyvinės veiklos paskirtis yra padėti fiziniams ir juridiniams asmenims teisėtai ginti savo teises bei laisves: „Detektyvas negali šiaip sau imti ir tikrinti asmens informacijos, jei klientas neturi tam teisėto intereso.“
Paklaustas, kaip detektyvai nusprendžia, ar klientas turi teisėtą interesą, R.Zaleckis sako, kad remiamasi ketvirtajame straipsnyje išdėstytais principais ir vertinama, ar informacija klientui tikrai yra reikšminga ir padėtų ginti jo teises. „Jei interesas netinkamas, informacija klientui nebūtų teikiama. Be to, klientas pats įsipareigoja naudoti ją tik reikiamu tikslu, tad mes imamės priemonių žmogaus, apie kurį renkame informaciją, apsaugai“, – pasakoja detektyvas.
Tačiau M.Gušauskienė sako, kad renkant informaciją apie kitą žmogų svarbiausias dalykas yra jo paties duotas sutikimas. Net kreipiantis į oficialias valstybines institucijas kito asmens duomenys trečiajai šaliai suteikti nebus, tvirtina specialistė. O detektyvai, priduria ji, neturi tokių valstybinių įgaliojimų, kaip, pavyzdžiui, teisėsaugos pareigūnai.
Dažnai pasitaiko atvejų dėl tėvų ir vaikų santykių. Tėvams kyla įtarimas apie vaiko draugų kompaniją, narkotikų vartojimą, dalyvavimą nusikalstamoje veikloje – norima ištirti aplinką.
O.Rimanas pateikia pavyzdį apie civilinius ginčus: „Šiuo atveju įstatymo leidėjas numato galimybę kreiptis į valstybės instituciją ir, grįžtant prie kreipimosi pagrindų, jei yra teisėtas interesas ir teisėtas tyrimas, o detektyvas turi valstybės išduotą leidimą, tam tikros institucijos turėtų nagrinėti šį klausimą.“ Detektyvas sako, kad dažnai sulaukia užsakymų iš juridinių asmenų. Jie, pasak specialisto, siekia įsitikinti, kad gali saugiai veikti, domisi savo konkurentais, rūpinasi verslo saugumu ir pan.
„Dažnai pasitaiko atvejų dėl tėvų ir vaikų santykių. Tėvams kyla įtarimas apie vaiko draugų kompaniją, narkotikų vartojimą, dalyvavimą nusikalstamoje veikloje – norima ištirti aplinką“, – sako O. Rimanas. Šiuo atveju, tvirtina jis, vaiko nereikia įspėti apie tai, kad jo asmens duomenys bus nagrinėjami, nes už vaiką atsako tėvai. Pasak detektyvo, patys tėvai neturi pakankamai įrankių, žinių ir patirties, tad šios paslaugos kreipiamasi į specialistus.
M.Gušauskienė teigia, jog privačios detektyvinės veiklos įstatyme numatyta, kad tėvai, globėjai ar įtėviai gali patikrinti vaikų elgesį, tačiau tuo pačiu bus surinkta ir informacija apie kitus vaikus, jų veiklą, gyvenamąją vietą ir pan., o tai – kišimasis į privatų gyvenimą. Šiuo atveju, priduria teisininkė, įstatymas nėra tobulas, o tokia veikla tikrai pažeidžia asmens privataus gyvenimo ribą. R.Zaleckis nepritaria tokiai nuomonei ir sako, kad informacija renkama siekiant tiek fizinio, tiek psichologinio asmens saugumo, kai kiti būdai ir priemonės nėra pakankami.
Nagrinėjami ne visi prašymai
O.Rimanas pasakoja, kad į jo įmonę besikreipiantys klientai kviečiami apsilankyti ir pasikalbėti – taip išsiaiškinama, ar paslauga bus suteikta ar ne. „Kartais po pokalbio su žmogumi jo atsiprašome ir sakome, kad paslaugos suteikti negalėsime. Taip nutinka, jei, pavyzdžiui, atsiranda mūsų ir teisėsaugos interesų konfliktas, jei klientas yra nusikalstamojo pasaulio atstovas“, – teigia detektyvas.
Privatus detektyvas, pasak O.Rimano, turi būti užsidegęs šia veikla, antraip jis negalės atlikti reikiamų paslaugų. Toks asmuo turi gebėti būti psichologu, o kartais į konsultaciją atėję žmonės sako, kad jiems užteko pokalbio: „Tai ne dėl to, kad žmogus išsigando kainos ar ko nors kito. Jei ateina jaunas žmogus, norintis patikrinti būsimo sutuoktinio patikimumą, mes bandome pasielgti kaip psichologai – sakome, kad jei pasitikėjimo nėra jau santykių pradžioje, ar verta investuoti pinigus į tokį dalyką. Juk žmogus arba tiki, arba netiki.“
Konkrečių nuostatų, kiek kainuoja viena ar kita paslauga, nėra.
Paklaustas, kokie reikalavimai keliami privatiems detektyvams, norintiems užsiimti šia veikla, O.Rimanas sako, kad jų yra keturi, išdėstyti įstatyme. Tai – nepriekaištinga reputacija (patikrinama specialių institucijų), kursai, išsilavinimas ir egzaminas. Kalbėdamas apie privačių detektyvų paslaugų kainas, specialistas sako, kad konkrečių nuostatų, kiek kainuoja viena ar kita paslauga, nėra: „Visuomet reikia suprasti problemą, atsižvelgti, kokia tai paslauga, nes kai kada išlaidos skaičiuojamos valandiniais įkainiais ir pan.“
Pasak O.Rimano, patalpų patikra dėl neteisėtai įrengtų pasiklausymo priemonių gali kainuoti 200 eurų už valandą, 400 eurų – už dvi valandas. Atsižvelgiama į tai, ar tyrimas vyks Vilniuje, Klaipėdoje, o gal Londone. Tuomet, sako detektyvas, bus skaičiuojamos įvairios išlaidos, kurios gali būti pasiūlomos po pirmojo pokalbio su detektyvu. „Įkainius turi konkretūs darbai, pavyzdžiui, narkotinių medžiagų atpažinimo testai, kurių vaistinėje nenusipirksi. Jie atliekami ne pagal šlapimą ar seiles, bet aplinką – pagal čiupinėjamus daiktus, kurie būna atnešti į mūsų biurą ir tikrinami“, – pasakoja pašnekovas. Mažiausia paslaugų suma, anot jo, gali siekti 70–80 eurų, didžiausia – kelis tūkstančius eurų.
Detektyvų darbas vertinamas skirtingai
Nors privatūs detektyvai susilaukia ir skeptiškų nuomonių, O.Rimanas teigia, kad klientai, sulaukę paslaugų, tikrai patvirtintų, jog detektyvai nėra apgavikai: „Mes padėjome įvairiems klientams, susidūrėme su stambių krovinių dingimais, be žinios dingusių asmenų paieška. Esame aptikę jų pėdsakus, radę juos savo kanalais.“
R.Zaleckis priduria, kad detektyvinės paslaugos šiuo metu yra teisinės, tad klientui pateikti dokumentai, nustatyti faktai, užfiksuota informacija turi teisinę reikšmę ir žmogus gali tuo pasinaudoti. Tai, anot pašnekovo, klientui tikrai reikšminga, o už nereikalingą paslaugą net nebūtų mokama.
Visgi teisininkė M.Gušauskienė yra kitokios nuomonės, ir tvirtina, kad kai kurių veiksmų, kuriuos detektyvai atlieka, daryti jie negali, tam reikia sankcijų. Ji sako, kad detektyvas gali atlikti apklausą, tačiau reikia įvertinti, kokią įrodomąją galią ji turės procese: „Jei kalbame apie civilinį procesą, tai detektyvo apklausa jokios procesinės reikšmės, įrodomosios galios neturės. Juk tai atlikti gali ir notaras. Šiuo atveju, kai apklausą atlieka detektyvas, kyla patikimumo klausimas. Detektyvo atlikta apklausa neatitiks įrodymams keliamų reikalavimų.“
Sutuoktinių sekimas – reta paslauga
O.Rimanas sako, kad sutuoktinių sekimas toli gražu nėra populiariausia paslauga, o ir paties žodžio „sekimas“ detektyvai labai nemėgsta. „Tokia veikla veikiau yra informacijos rinkimas civilinėms byloms“, – teigia detektyvas. Jei sutuoktiniai nori išsiskirti, pasakoja jis, tokia galimybė jiems yra numatoma. O jei santuokos žlugimo priežastis, pavyzdžiui, neištikimybė, priklauso vienam iš sutuoktinių, kitas žmogus to įrodymus turi surinkti pats. „Žmogus kreipiasi į advokatą, bando tai daryti pats, surašomi dokumentai, kreipimaisi ir pan., tačiau faktinių aplinkybių surinkti nepavyksta. Tuomet ir kreipiamasi į detektyvus“, – paaiškina specialistas.
Detektyvai, priduria O.Rimanas, su advokatais aptaria, ar įrodymai bus vertingi ir pateikti teisėjui. Pasak pašnekovo, dažniausiai visa tai yra tarsi mediacija – po tam tikros papildomos informacijos, nepažeidžiančios privatumo, dvi pusės susėda prie stalo ir randa bendrą sprendimą: „Tai lengvas vienas kitos psichologinis šantažas ir kartu jie pasiekia konsensusą, problema dažniausiai išsprendžiama.“
