„Čia mano žmona Milda, aš Darius, vyras jos“, – šypsodamasis prisistato D.Vasiliauskas, kai susėdame pokalbio jaukiame jų vadovaujamų Smalininkų senjorų namų kampelyje ant sofos.
Čia paprastai šiuose namuose gyvenantys senjorai renkasi žiūrėti televizoriaus, tačiau popietę jie daugiausia ilsisi savo kambariuose, tik vienas kitas tyliai vaikštinėja koridoriuje – kas su vaikštyne, kas dar be jos.
Pirma mintis – gyvens ir vokiečiai
Milda šiuo namus „paveldėjo“ iš tėvų, sako Darius, o ji pati tęsia: „Tėveliai buvo labai aktyvūs, patys darbavosi Vokietijoje. Iš pradžių įdarbindavo žmones fabrikuose, daugiausia vyrus. Paskui užsimezgė ryšiai su partneriais ir nusprendė pradėti bendrą projektą – įkurti senelių namus, nes tuo metu paklausa tikrai buvo. Investavo.
Bet tų vokiečių lūkesčiai gal kiti buvo, įsivaizdavome kitaip, pirminis planas gal buvo, kad čia ir vokiečiai kažkiek gyvens, bet pažiūrėjome, kad vietinė rinka čia pilna, o vokiečiai... Daug atsiranda dalykų – čia ne gimtinė, nekalbės jų kalba, patys nesiadaptuos.“
Pati šio sumanymo pradžia – 2018 metai. Po metų Mildos tėvai įsigijo Smalininkuose labai apleistą, seną, apdegusį ambulatorijos pastatą, pradėjo remontuoti.
Namas, kaip sako Milda, mažas: „26 vietos. Tokie maži, jaukūs namai, toks sumanymas ir buvo. Tėveliai iš pradžių aktyviai to ėmėsi, paskui jau pasakė – viskas, ne mūsų jėgoms, atiduodame jums pastatus, o jūs darykite.
Mes buvome jauni, įsitvirtinę Kaune. O reikėjo grįžti, visiškai nauja sritis, to nesimokę. Bet kaip intuicija, kaip širdis, kaip reikalavimai liepė, taip ir kūrėm. Nuo 2010 metų – jau trylikti veiklos metai eina. Ir mes paaugome, išmokome visko.“
