Siūlo susitarti taikiai
Nuo sausio 1 d. įsigaliojo Mediacijos įstatymo pataisos, nustatančios, kaip šeimos ginčuose padėti taikiai išspręsti kilusias problemas. Nuo šiolei šeimos ginčuose ji privaloma.
Mykolo Romerio teisės mokyklos Viešosios teisės instituto direktorė prof. dr. Agnė Tvaronavičienė mediacija susidomėjo prieš gerą dešimtmetį. Šiandien ji vadovauja ir dėsto būsimiems teisininkams bei mediacijos specialistams Mykolo Romerio universitete, taip pat veda mediacijos mokymus, teikia mediacijos paslaugas.
Mediacijoje ieškoma kūrybiškų, būtent tai šeimai ir būtent susiklosčiusioje situacijoje tinkamiausių sprendimų.
Jos teigimu, šis metodas Lietuvoje dar mažai žinomas, tačiau labai veiksmingas ginčų sprendimo būdas. „Mediacijos metu konfliktą, jo neviešinant, žmonėms padeda išspręsti kvalifikuotas specialistas, t. y. mediatorius, – pasakojo ji. – Mediatorius pagarbiai, atsakingai ir rūpestingai išklauso abi šalis, padeda kiekvienai jų suvokti ir įvardyti, ko jos siekia spręsdamos ginčą, skatina įsisąmoninti kitos ginčo šalies poreikius ir kviečia drauge ieškoti galimų alternatyvų, jas vertinti, kritikuoti, tobulinti. Mediacijoje ieškoma kūrybiškų, būtent tai šeimai ir būtent susiklosčiusioje situacijoje tinkamiausių sprendimų.“
Mediacija leidžia sutrumpinti ginčo sprendimo laiką, nes bylinėjimasis teismuose gali užtrukti ir kelerius metus. Taip pat tai galimybė sutaupyti – jei mediacija bus sėkminga, šalims nereikės samdytis advokatų teismo procesui, kuris dažnai yra ilgas ir sudėtingas, nereikės mokėti žyminio mokesčio.
Privalomoji mediacija – pagalba ginčo šalims
Taikant privalomąją mediaciją, ginčo šalims nėra būtina susitaikyti ar net ir susitikti mediacijos taikymo metu. Šeimos ginčai neretai būna labai jautrūs, todėl yra numatytos įvairios šio proceso technikos, pavyzdžiui, asmenys gali atskirai bendrauti su mediatoriumi ir nesusitikti tarpusavyje.
A.Tvaronavičienės tikinimu, daugelį taip gąsdinantis privalomasis mediacijos pobūdis turėtų būti suprantamas ne kaip įpareigojimas ginčą išspręsti mediacijos būdu, o kaip privaloma ikiteisminė ginčų sprendimo procedūra, orientuota į pasiūlymą ginčo šalims pasinaudoti šio metodo galimybėmis, nedraudžiant nesėkmingos mediacijos atveju ginčą spręsti teisme.
Mediacijai būdingas savanoriškumas ir jis išsaugomas net privalomos mediacijos atveju.
„Kai kalbame apie privalomąją mediaciją, galvokime ne apie prievartą, o tik apie tai, kad su šiuo procesu privaloma susipažinti, – aiškino A.Tvaronavičienė. – Jei kuri nors iš šalių mediacijos procese pasijus nejaukiai, galės bet kada iš jo pasitraukti!“
Mediacijai būdingas savanoriškumas išsaugomas net privalomosios mediacijos atveju. Įstatymas nustato ginčo šalims plačias galimybes bet kurioje stadijoje pasitraukti iš mediacijos net nepaaiškinus to priežasčių. Tokiu atveju mediatorius konstatuos, kad privalomosios mediacijos pareiga yra realizuota, o kita ginčo šalis galės kreiptis į teismą. Be to, kai privalomąją mediaciją inicijuoja vienas sutuoktinių ir per nustatytą terminą negaunamas kitos pusės sutikimas, taip pat daroma išvada, kad pareiga pasinaudoti privalomąja mediacija yra įgyvendinta, ir asmenys turi teisę kreiptis į teismą. Tačiau mediacija turi daug pranašumų, todėl pasinaudoti ja gali būti labai pravartu, ypač norint patirti kuo mažiau neigiamų emocijų.
Mediacija – bendradarbiavimo principas
Mediacijoje, pasak A.Tvaronavičienės, nėra laimėtojų ir pralaimėjusiųjų, todėl pirmiausia reikia pakeisti požiūrį į patį ginčą ir jo sprendimo procesą. Mediacijos būdu ieškant taikaus sprendimo nebūtinai viena iš šalių turi nusileisti. Nors pirminė situacija visuomet būna konfliktinė, šis metodas paremtas abipusiu bendradarbiavimu. Būtent mediatorius ir yra tas asmuo, kuris pralaužia ledus ir paskatina šalis pradėti kalbėtis. Žinoma, yra bylų, kuriose mediacija nėra tinkama taikyti, tačiau didžiąją dalį civilinių ginčų galima išspręsti taikiai.
Mediacija pasinaudoję žmonės džiaugiasi proceso paprastumu, neformalumu ir greitumu. Tik nuo abiejų konfliktuojančių pusių priklauso, kaip greitai jos susitars ir galės toliau ramiai gyventi.
„Mediacija remiasi bendradarbiavimo principu, – aiškino A.Tvaronavičienė. – Mediatorius suderina abiem šalims tinkamą susitikimo laiką ir vietą. Susitikus sutariama dėl bendravimo taisyklių: kreiptis vienas į kitą pagarbiai, nepertraukinėti vienas kito, neįžeidinėti, kalbėti tik apie save. Tuomet abi pusės įvardija savo problemas, papasakoja, kas atsitiko, kokių tai sukėlė pasekmių, kas trukdo joms taikiai susitarti. Vėliau vyksta diskusija ir ieškoma abiem pusėms priimtinų sprendimų.
Beje, viskas, kas aptariama per mediacijos sesijas, griežtai laikoma konfidencialia informacija, todėl meluoti ar išsisukinėti nėra prasmės. Mediatorius – tarsi kunigas: jis negali būti apklaustas kaip liudytojas, o teismas neturi teisės mediacijos metu atskleistos informacijos vertinti kaip įrodymo nagrinėjant bylą, net jei mediacijai nepasisekus šalims tektų praverti teismo duris.“
Moko tolerancijos
Nors ginčo šalims radus susitarimą mediatorius padeda joms nepasiklysti teisiniuose reikaluose (gali padėti parengti taikos sutartį, suteikia informacijos apie galimus tolesnius šalių veiksmus), tačiau, pasak pašnekovės, mediatorius neatlieka teisėjo ar advokato vaidmens, nekonsultuoja šalių ir nepriima už jas jokių sprendimų: „Jis – pagalbininkas, siekiantis rasti taikų abiem šalims tinkamą ginčo sprendimą, kuris padeda ne tik atkurti šalių tarpusavio santykius, bet ir leidžia joms sutaupyti laiko ir pinigų. Taikus sprendimas paprastai yra geranoriškai šalių vykdomas, taigi dažniausiai neprireikia ir nemalonaus, ilgo bei brangaus skolų išieškojimo per antstolius.“
Svarbus mediacijos pranašumas tas, kad ji moko žmones bendrauti, išlaikyti pagarbą vienas kitam ir išsaugoti savo orumą konfliktinėje situacijoje. A.Tvaronavičienei įsiminė vienas epizodas iš praktikos: „Susitikus su ginčo šalimis antrą kartą, jos papasakojo, kad prie diskutuojamų klausimų buvo grįžę ir savarankiškai. Namie išsivirė arbatos ir taip pat kaip mediacijoje vienas kitam pagarbiai išsakė savo nuomonę bei pageidavimus. Pasirodo, anksčiau jiems toks bendravimas buvo nepažįstamas…“
Pagalba vaikams
VšĮ „Biuras Pactum“ vadovė mediatorė Odeta Intė pasidalijo skaudžia statistika. Kasmet Lietuvoje santuoką nutraukia 8000 porų, kuriose auga beveik 6000 vaikų. Skyrybos yra sudėtingas laikotarpis sutuoktiniams. Griūnant tam, ką jie kartu kūrė, atsiranda nežinia, tuštuma, o neretai ir kyla pyktis. Kai žmonės pyksta, jie dažnai nori, kaip sako patys, „sunaikinti, kerštauti, nubausti“, o šios bausmės vykdymo įrankiu tampa vaikas.
Vaiko įtraukimas į tarpusavio konfliktus jam daro psichologinę, emocinę, socialinę ir ekonominę žalą.
Kas antras vaikas išgyvena konfliktines skyrybas. Moksliniai tyrimai rodo, kad vaiko įtraukimas į tarpusavio konfliktus jam daro psichologinę, emocinę, socialinę ir ekonominę žalą. Manipuliavimas vaiku, neleidimas bendrauti, tam tikrų vaidmenų priskyrimas: vertimas šnipinėti, perduoti įžeidžiančias žinutes, rinkti įrodymus, vertimas rinktis vieną iš tėvų – prilyginamas vaiką žalojančiam elgesiui.
„Mediaciją vertinu kaip vieną iš prevencinių priemonių, padedančių pristabdyti konflikto augimą, o dažnai ir jį baigti, radus sprendimą, – pasakojo mediatorė. – Mediacijos metu kalbame su tėvais apie tai, kaip jaučiasi jų vaikai, kokia būtų jų nuomonė tam tikrais klausimais ir pan. Dažnai pasikeitęs vaikų elgesys, atsiradusios sveikatos problemos yra signalas tėvams, tik jie ne visada tai supranta. O kai supranta, susimąsto, ar tikrai verta dar labiau skaudinti vaiką. Svarbu tėvams suprasti, kad skiriasi vyras ir žmona, bet ne tėvai. Tėvais savo vaikams jie išlieka visą likusį gyvenimą, o tai, kaip jie spręs su vaiku susijusius klausimus, kaip tarpusavyje bendraus, tiesiogiai atsilieps jų vaikų gerovei.“
Mediatorė sako, kad dažniausi jos klientai – šeimos su vaikais. Save ji vadina mediacijos gerbėja.
„Net jeigu nepavyksta pasiekti taikaus susitarimo, manau, kad mediacija puikus konstruktyvaus konflikto sprendimo būdas, padedantis kalbėtis, išklausyti, derėtis ir spręsti, o ne kovoti, kartais taip įsijaučiant į pačią kovą, kad net pamirštama, dėl ko ji kilo“, – pripažino pašnekovė.
Mediatorių tikslas – taikus susitarimas
A.Tvaronavičienės teigimu, radusios taikų sprendimą ir pačios apsisprendusios jo laikytis šalys jaučia didesnį pasitenkinimą. Pasitaiko, kad mediacijos metu šeimos nusprendžia nebesiskirti. Tai didelis džiaugsmas mediatoriams. Vis dėlto svarbu pažymėti, kad mediatoriai nėra šeimos konsultantai ar porų psichologai – jie yra taikaus ginčų sprendimo specialistai.
Dažniausiai mediacijos prireikia, kai šalys žengia skyrybų keliu, kad ši kelionė jiems nebūtų tokia komplikuota, o partneriai išlaikytų vienas kitam pagarbą ir gebėtų drauge rasti abiem priimtinus būdus dalytis rūpinimusi savo vaikais. Tai geriausia dovana besiskiriančiai šeimai. Kiekvienas mediatorius siekia šio tikslo. Todėl A.Tvaronavičienė palinkėjo priimti privalomąją mediaciją kaip galimybę kiekvienai ginčo šaliai tobulėti, mokytis spręsti konfliktus ir ugdyti savo atsakomybę.
Suprasti akimirksniu
- Nuo sausio 01 d. mediacija šeimos skyrybų ginčuose yra privaloma. Tačiau ginčo šalys bet kuriuo metu, bet kurioje stadijoje gali pasitraukti iš mediacijos.
- Mediacijos paslaugas teikia tik profesionalūs ir kvalifikuoti specialistai.
- Mediatoriaus paslaugomis (4 val.) galima pasinaudoti nemokamai, kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą.
Paslaugos nemokamos
Mediatorių paslaugomis galima pasinaudoti nemokamai, kreipiantis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Ji skirs mediatorių, kuris ir padės visus klausimus išspręsti taikiai, bendru sutarimu. Sutuoktiniai ir patys galės pasirinkti mediatorių iš specialaus Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo. Tokiu atveju už mediatoriaus paslaugas joms reikės mokėti su mediatoriumi sutartą mokestį.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos administruojamą privalomąją mediaciją pasirinkusiems asmenims bus sudaryta galimybė nemokamai dalyvauti 4 valandų trukmės mediacijoje. Dažniausiai šis laikas yra dalijamas į keletą mediacijos susitikimų. Pavyzdžiui, mediatorius pasikviečia dėl turto padalinimo nesutariančius sutuoktinius, pirmojo susitikimo metu išklauso abi šalis, aptaria su jomis spręstinus klausimus ir pasiūlo susitikti kitą dieną. Dažnai iki kito susitikimo mediatorius prašo šalių apsvarstyti sprendimus, parengti reikiamus dokumentus ar surinkti trūkstamą informaciją.
Kito susitikimo metu ginčo šalys pateikia savo nuomones dėl to, kas buvo aptarta anksčiau, ieško įvairių sprendimo būdų, vertina, kritikuoja, tobulina kiekvieną alternatyvą, kol randamas labiausiai abiejų šalių interesus atitinkantis sprendimas. Ginčą pavykus išspręsti taikiai, parengiamas taikos sutarties projektas ar sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių projektas, kurį ginčo šalys ar viena iš jų teikia teismui tvirtinti supaprastinto proceso tvarka.
Mediacijos paslaugas teikia tik profesionalūs ir kvalifikuoti specialistai. Siekiant užtikrinti paslaugų kokybę, įstatyme yra nustatyti reikalavimai mediatoriams: baigti specialius mokymus ir išlaikyti kvalifikacinį egzaminą, nuolat tobulinti kvalifikaciją ir pateikti tai įrodančius dokumentus, laikytis nešališkumo, konfidencialumo principų, Europos mediatorių elgesio kodekso reikalavimų.
Mediatoriai nėra šeimos konsultantai ar porų psichologai, jie yra ginčų taikaus sprendimo specialistai.
Mediacija taip pat leidžia sumažinti teismų darbo krūvį. Kasmet pirmosios instancijos teismuose ginčo teisena (t. y. tuomet, kai tarp šalių kilęs ginčas) išnagrinėjama apie 8 tūkst. šeimos bylų (išlaikymo vaikams priteisimas, vaiko gyvenamosios vietos nustatymas, santuokoje įgyto turto padalijimas ir kt.). Šeimos bylos yra ypač sudėtingos, o sprendimai jose daro įtaką ne tik ginčo šalims, bet ir jų atžaloms. Daugeliu atveju tėvai puikiai žino, kas yra geriausia jų vaikams, tik konflikto akivaizdoje tai pamiršta, nes jų asmeninės emocijos ir ambicijos šį žinojimą užgožia. Mediatorius jiems tai būtinai primena ir siekia, kad ginčo šalys suvoktų, jog praeities nuoskaudos turi būti paliktos nuošalyje ir netrukdyti kurti ateities, o tėvystė gali būti atsakinga, įtraukianti abu tėvus ir kurianti saugumą vaikui net tada, kai pora išsiskiria.
