G. Raibytė: O ar dabar teisėsaugos atstovai kreipiasi į Jus?
O. Rimanas: Teisėsaugos atstovai – ne, mes kreipiamės į teisėsaugos atstovus, kai klientas ateina pas mus ir prašo atlikti privatų tyrimą dėl nusikalstamos veiklos, kurios tyrimas dar vyksta teisėsaugoje. Tai yra mūsų pareiga – perspėti teisėsaugos atstovą, kad yra toks klientas. Šiuo atveju konfidencialumas šiek toks ribotas.
Mes bendromis jėgomis galime padėti, nes teisėsaugos pareigūnas gal neturi laiko, noro, patirties, transporto, dar ko nors, o mes tai turime. Be to, už tai mums klientas dar moka pinigus. Ir į tai dažniausiai dar vis žiūrima taip: jūs – sau, mes – sau.
Mūsų praktikoje yra nemaža atvejų, kai patys surinkdavome medžiagą ir oficialiai perduodavome teisėsaugai, kad jie jau patys spręstų, ar jie mato kažką naudingo, ar nemato. Bet gyvas bendravimas – labai retas ir priklauso, deja, nuo asmenybių tų pareigūnų, vadovų kriminalinėje policijoje, kurie galbūt dar ir asmeniškai tave pažįsta, žino, kad nepakiši jiems kiaulės ir t. t. Taip bendradarbiavimas ir vyksta.
R. Jonaitis: Pavogtas prabangus automobilis ar apvogtas butas – ar Jūs sprendžiate tokius dalykus?
O. Rimanas: Automobiliai – tai ta sritis, į kurią nesikišame. Yra dar vienas mūsų credo punktas, kad kliento neklaidiname dėl vykdymo užsakymo perspektyvos ir rezultatų. Jei matome, kad mūsų dalyvavimas neatneš teigiamo rezultato, nesiimame tokio užsakymo.
Jei matome, kad mūsų dalyvavimas neatneš teigiamo rezultato, nesiimame tokio užsakymo.
Paprastas pavyzdys: tarkime, yra sodyba, kur išvežti dideli daiktai, kažkur yra kaimynų, policija priėmė iškvietimą, užfiksavo tai, o po to nutraukė tyrimą, sustabdė […]. Jei matome, kad yra galimybė [tai ištirti], be abejo, sudarome sutartėlę, gauname iš kliento įgaliojimą ir pakartojame visą tą darbą, kurį padarė, sakykime, policija. Be to, bandome padaryti daugiau, nors turime mažiau galimybių – tiek techninių, tiek teisinių. Ir einame, klausiame, žiūrime supirkimo punktuose, lombarduose ir t. t. Tai priklauso nuo turimo laiko, tos paslaugos biudžeto, vietovės ir t. t.
R. Jonaitis: Yra daugybė lombardų tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose. Ar nėra taip, kad kiekviename lombarde yra po įtartiną istorijėlę, kad tai yra terpė įtartinoms istorijėlėms užsimegzti?
O. Rimanas: Gal geriau pareigūnai atsakytų į šį klausimą. Tikrai yra. Tik tas, kurį paminėjau, yra ne Vilniaus miesto pavyzdys, nes Vilniuje patikrinti visus lombardus, supirktuves būtų fantastinis dalykas. Dabar jų yra ant kiekvieno kampo. Ir kas tau, kažkokiam detektyvui, atsakys į klausimą, ar jie turėjo tą daiktą. Tą daiktą senai pardavė, padarė versliuką, ir tikrai tikimybė maža, kad atsakys į tą klausimą. O jei daiktai supjaustyti – metalo krūvos, ir pats gali ten surasti.
Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus. Na galvoju – super jūs, maniau, tokiais metodais neieškote įrodymų.
R. Jonaitis: O Jūs asmeniškai esate rausęsis po šiukšles?
O. Rimanas: Tokio tyrimo, kad reikėtų raustis po šiukšles, man dar neteko atlikti. Bet iš esmės, jei būtų būtinybė, jei reikėtų, kodėl gi ne? Kad pasiektum rezultatą, reikėtų kažką padaryti.
Viena mano kolegė Australijos detektyvė (tarp kitko, lietuvė) mane nustebino. Ji sako – man reikia šiandien atlikti tyrimą, bet prie privataus namo, tai apsirengsiu darbiniais drabužiais ir konteineryje ieškosiu knygos ar kažko kito, suplėšyto į gabaliukus.
G. Raibytė: Kai tiriate bylą ir nueinate pas žmogų, kaip Jūs jam prisistatote? Ar visai nepristatote?
O. Rimanas: Kai pas žmones einame, dažniausiai prisistatome. Kartais to prisistatymo nereikia, kai prie laiptinės sėdi močiutės ir žiūri į debesis. Jos ir taip atsakys, papasakos viską apie save, apie savo kaimynus, apie vaikus ir anūkus.
G. Raibytė: Ir kaip žmonės reaguoja, kai pasakote, kad esate detektyvas?
O. Rimanas: Mes vertiname pagal situaciją. Jei kažkam negalima sakyti, tai ir nesakome. Jei matome, kad galima, tai ir pasakome. Vertiname, kada tai daryti.
Galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai trūko merginos, buvau persirengęs mergina.
R. Jonaitis: Kuo yra tekę apsimesti? Pavyzdžiui, kai reikia kažką stebėti ir neišsiduoti, ar esate apsimetęs elektros stulpų taisytoju?
O. Rimanas: Galiu pasakyti tokį pavyzdį: kai trūko merginos, buvau persirengęs mergina.
R. Jonaitis: O ar buvo kažkokių pavojų, ar teko pakliūti į pavojingas situacijas?
O. Rimanas: Teko, bet, kaip minėjau, dirbame su visa komanda, nes vienam – sudėtinga. O dėl didesnio pavojaus – jei policijos pareigūnai turi ginklą, tai mes turime ginklą savigynai, kurį, jei grės pavojus sveikatai, gyvybei, galėsime panaudoti.
Pavojų privačių detektyvų darbe yra nedaug. Tai daugiau – analitinis darbas, gyvas darbas, proto darbas. Dėl dabartinių technologijų dabar galima atlikti paslaugą ir neišeinant iš kabineto, nes yra toks informacijos šaltinis, kaip internetas. Ten gali viską surasti.
