„Kai miršta draugas. Šį vakarą netekau draugo. Dar prieš penkias dienas juokavome, siuntėmės linkėjimus, nors Aleksandras jau sirgo. Bet juk mes – reanimatologai – visko matę. Tad lyg ir buvo ramu. Tačiau Dievas (ar likimas – kas kuo tiki) numatė kitaip: liga toliau nuožmiai progresavo.
Kai studijavau rezidentūroje, dirbau asistentu Kauno ligoninėje. Neįkainojama patirtis. Ten dirbo ir Aleksandras. Visada pralinksmindavo vyriškos kompanijos sveikas humoras, stebino puikūs techniniai įgūdžiai ir greita orientacija, logiški ir pasverti „taip“ ir „ne“. Man, neapsiplunksnavusiam rezidentui, tai buvo sveika gerų moralinių orientyrų mokykla. Aleksandras netrukus tapo Jonavos ligoninės reanimacijos vadovu. Visada žvalus ir puikios nuotaikos.
Tiesa, pirma pažintis dar anksčiau, kokiais 1996-aisiais. Gal antrame kurse, kai VDU, kaip atvirasis universitetas įsileisdavo prancūzų kalbos mylėtojus (geidžiančius palaužyti liežuvį) pasimokinti šios kalbos. Ten Aleksandras, stotingas jaunas daktaras, puikiai tą liežuvį laužė. Tada mums, dviem studentams, įspūdį palikęs kursantas, paklausus kuo jis dirba, – atsakė, kad gydytoju. Mes, medicinos studentai, nustebome, kodėl jis to anksčiau neminėjo. O jis juokais: „Ką čia girsies, kai sūnus išeina į gydytojus – šeimoje juk nelaimė“. Net ir dabar, net ir šį vakarą, manau, kad šie žodžiai nėra tiesa, kai kalbi apie gydytoją, turintį pašaukimą ir iki galo aukojantį save žmonėms.
Su kokia širdgėla keliauja namo dirbęs šįvakar gydytojų ir slaugytojų kolektyvas, tiek dėjęs pastangų gelbėti Aleksandrą. Nuostabi šeima ir vaikai, kurie taip stoiškai laikosi. Gal todėl, kad medikai, patys dirbantys reanimacijose ir kituose kritinių būklių medicinos skyriuose. Visi tie mūsų svarstymai ir filosofijos: laikysiuos/nesilaikysiu karantino, važiuosiu/nevažiuosiu švęsti, skiepysiuos/nesiskiepysiu. Tokie beprasmiai, aikštingi ir patvoriniai atrodo šie debatai.
Kaip praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje kiekvieną šeimą vienaip ar kitaip palietė tremtis, karo baisybės, taip nedaug beliko šeimų, kurių dar nepalietė ši liga.
Lazdijų, Kaišiadorių slaugytojos, kurioms vos šiek tiek daugiau nei penkiasdešimt, slaugytojų padėjėjos, kurioms vos kiek daugiau nei keturiasdešimt, Kėdainių ir Mažeikių gydytojai chirurgai, Šilalės ligoninės vadovas. Kas toliau? Gerai, kad yra sveikstančių... Labai gerai, kad yra tiek daug sveikstančių. Bet yra ir žūstančių. Ne tik svetimų, tolimų nepažįstamų, jau yra ir artimų. Kaip praėjusio amžiaus penktajame dešimtmetyje kiekvieną šeimą vienaip ar kitaip palietė tremtis, karo baisybės, taip nedaug beliko šeimų, kurių dar nepalietė ši liga. Tiek nedaug trūko. Vos kelių savaičių iki pirmos vakcinos siuntos. Aleksandrui buvo tik 54-eri“, – rašo prof. A.Macas.
