„Vakarų fronte nieko naujo“, — rašo prof. A.Macas ir tęsia toliau.
„Trumpas atokvėpis. Prisėdimas su šeima čia vietoje ar per skype’ą, messendžerį, teams’us, ar zoom’ą su artimaisiais. O gal visai vienam, kaip kokiam rytų ar vakarų šalies tikėjimo vienuoliui ar vienuolei. Kaip būtų gerai — užsimerkei, atsimerkei — ir nūdienos vaizdai liktų praeityje. Deja, ne. Ryt vėl į ataką ir į priešakines linijas. Kai kas į frontą sugrįš šiandien vakare, o kai kas jau stojo prie linijos. Yra tokių, kur dar negrįžo. Grįš tik rytoj.
Dar viena savaitė, kai šio laiko užbrėžtame fronte tvyro tik labai trapi pusiausvyra. Virusas kalena savo kulkosvaidžiu taikliai ir mūšio lauke krenta vis daugiau žmonių. O kaip norėtųsi, kad „geriečiai“, tie baltieji, pasistūmėtų į priekį. Tačiau reikia dar palaukti, žmonėms su nematomu priešu sunku kautis, ir pašautųjų daugėja. Gydytojų ir slaugytojų pajėgos, kurios yra ribotos, bet vis dar veiksnios, iš apkasų neša sunkiai sužeistus. Gelbėja guldydami juos į ligoninių ir reanimacijų lovas. Lengviau pašauti patys traukiasi į užnugarį, sveiksta ir grūdinasi. Beliktų sakyti – Vakarų fronte nieko naujo.
Tačiau, kad ir kaip sunku, matome ne tik žūstančius nuo klastingos virusinės chimeros, bet ir sveikstančius — nuo sunkiausios kvėpavimo nepakankamumo formos išgelbėtas slaugytojas, kurios jau kvėpuoja pačios ir taip natūraliai klausia, kada gali tikėtis kavos? Matome ir sveikstančius gerokai daugiau nei 80 metų turinčius pacientus, kuriems greta gauto „koviduko“ labai pablogėjo pagrindinės ligos eiga, taikytas sudėtingas gydymas yra sėkmingas.
Kol kas šalies gyventojai nebyliai renkasi pirmąjį kelią – vakcinaciją gyvu virusu. Ir serga šeimomis, sodžiais, miesteliais, megapoliais (neperdedu).
Visgi ko reikia proveržiui? Dar didesnio sąmoningumo ir didėjančios imunizacijos nuošimčio. Žinoma, galima pasiskiepyti ta tikra porceliano šalies gyvąja vakcina, tai yra persirgti, arba pasirinkti vakcinaciją. Žmonės net uždarius sergančius miestus veržiasi pas gimines į kaimus. Kol kas šalies gyventojai nebyliai renkasi pirmąjį kelią – vakcinaciją gyvu virusu. Ir serga šeimomis, sodžiais, miesteliais, megapoliais (neperdedu).
Turėjau svajonę, kad ta sukurtąja vakcina skiepijimas prasidės dar šiemet. Ir tikrai, mano akimis, tai stebuklas, kad mūsų kraštas – Marijos žemė (kai kas tai taria sarkastiškai) gauna galimybę skiepytis nuo sekmadienio. Panašu, kad ledai pajudėjo ir procesas galėtų vykti greitai, nes ir vakcinos bus. Beliktų džiaugtis. Tačiau suprantu, kad dalis gyventojų nesiskiepys. Ir kaip visada sakiau ir sakau: laisva valia – man pačiam yra neliečiamas tabu. Net Dievas, žvelgiant iš krikščionio pasaulėžiūros, nekvestionuoja žmogaus laisvės, nes pats ją davė, todėl ji nepažeidžiama. Bet kas yra laisvė? Apie laisvę daryti ką nori ir pilnas rieškutes teisių per pastaruosius 30 metų esame prisiklausę į valias. O kaip su laisve prisiimti atsakomybę? Ypač jei prisiimti atsakomybę gelbstint kitą.
Dejuosime, kad „fronte“ žuvo dar vienas 20–29 metų amžiaus grupės jaunuolis.
Tai kas bus su tuo frontu? Jei ta savanorystė ir laisvė apsiribos nedidelio procento gyventojų pasiskiepijimu? Tuomet fronto linija ilgam nusistovės. Kaip Padnestrėje, Abchazijoje, Donecko krašte. Dejuosime, kad „fronte“ žuvo dar vienas 20–29 metų amžiaus grupės jaunuolis, veidmainiškai „nugailėsime“ tų veiklių mamų ir tėčių, kuriems 40–49 metai, veiklių bendruomenių vyrų ir moterų, kuriems 50–59. Veidmainiausime. Žinoma, turiu pasitaisyti, tiems kam natūrali atranka yra gyvenimo moto – neveidmainiauja.
Aš skiepysiuos, jei galėsiu — sekmadienį. Kodėl jei galėsiu? Nes ir mane virusas gali pasigauti anksčiau. Iki sekmadienio ryto dar 36 valandos. Tiesa, tikėjau, kad dirbdamas ligoninėje įgysiu antikūnų savaime. Deja – neįgijau. Kaip neįgijo ir kiti dirbantys įvairiuose ligoninės skyriuose bei reanimacijose (taip mėgstamuose dabar vadinti „reaktoriais“).
Vakcinų riziką žinau. Apgalvoju. „Mikročipų“ ir „čipsų“ niekas į tas vakcinas neįdėjo. Nespėjo. Labai atsakingai suprantu, kad vakcina nėra natūralus žolinis produktas. Bet ji duos žmonėms daug daugiau laiko. Santykinai tai bus amžinybė, palyginti su tuo, ką duoda „kovidukas“. O duoda 1–2 savaites kosuliuko, tada savaitę kankynės skyriuje progresuojant baisiam dusuliui, tada maldavimo neintubuoti ir prisižadėjimo daktarui, kad „darys viską, ką tik reikės“, tada sėkmės atveju 2–3 savaites „ant“ dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato (vadinamo DPV) ir viskas. Tiesa, tikra tiesa, vienam dviem iš dešimties pavyksta „nulipti nuo aparato“, bet tik vienam ar dviem. Tad nedvejodamas skiepysiuos. Ne tik dėl savęs – ir dėl kitų. Nes manau, kad tai padės kurti imunitetą ir paslinkti fronto liniją. O kol kas mūsų klinikoje persirgo 20 procentų gydytojų ir slaugytojų. Iki reikiamų 70 procentų liko dar labai daug. Laukti, kol virusas pats visus paskiepys – kaina atrodo per didelė.
Na bet diena pradėjo ilgėti – jau viena ar net dviem minutėmis. Kažkur ne už kalnų pavasaris. Daugėja vilties. Mums telieka atsilaikyti iki to nuostabaus pavasario…“
