Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2012 02 08

Prof. Alvydas Jokubaitis: ekonomika tampa svarbesnė už politinį suverenitetą

Vakarų valstybėms būdingi akivaizdūs politinio mąstymo prieštaravimai, stumiantys šių šalių visuomenes ta pačia kryptimi – politinės valios paralyžiaus link, įsitikinęs Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Alvydas Jokubaitis.
Prof. Alvydas Jokubaitis
Prof. Alvydas Jokubaitis / VU TSPMI nuotr.

„Žmonės per pusryčius skaito laikraščius ar internetinius tinklalapius, bet tingi nueiti į rinkimus ir nori tai padaryti per internetinės bankininkystės sistemą, kuri pristatoma kaip itin pažangus dalykas, – pirmadienį institute įvykusioje viešoje paskaitoje sakė profesorius. – Visi tapo plepūs, bet silpnavaliai darbininkai. Jie karus stebi per kompiuterių ar televizorių ekranus, bet bijo save susieti su kažkuo daugiau nei jų privatūs ekonominiai interesai. Jie yra politinio spektaklio stebėtojai ir žiūrovai, bet nenori būti politinio gyvenimo veikėjai.“

Profesoriaus nuomone, mūsų laikmečiui būdingi keli esminiai politiniai prieštaravimai, tarp kurių: pilietinė visuomenė, bandymai atsisakyti suvereniteto, demokratijos, tautinės valstybės idėja ir kt. „Pagal Hėgelį, pasaulis yra besivystantis protas ar besivystanti dvasia. Šis dvasios pasaulis per prieštaravimus skinasi pažangą, todėl mums reikia suprasti šiuos prieštaravimus“, – kalbėjo A.Jokubaitis.

Pilietinė visuomenė

Pilietinė visuomenė Lietuvoje – vienas iš labiausiai garbinamų dalykų. Tačiau pilietinės visuomenės idėjoje įtvirtintas labai didelis prieštaravimas. „Pati pilietinė visuomenė neleidžia skleistis mūsų pilietiškumui. Kodėl? Todėl, kad priešingai nei manė Hėgelis, šiandien ne valstybė pranoksta pilietinę visuomenę, bet pilietinė visuomenė įveikia valstybę“, – savo mintis dėstė profesorius.

Kaip ir Hėgelis, mes pilietinę visuomenę suvokiame kaip tarpinę grandį tarp individų ir valstybės. T.y. individai susirenka į viešojo gyvenimo areną, kur aptaria bendrus reikalus ir pasiunčia žinią valstybei. Jie legitimuoja, kontroliuoja valstybę, perduoda jai savo dalykų supratimą.

„Tačiau nuo pat pradžių pilietinės visuomenės idėja, kaip ir laisvosios rinkos idėja, sumąstyta kaip valstybę ribojantis dalykas, – aiškino A.Jokubaitis. – Sakoma, kad piliečiai gali patys save valdyti be valstybės. Bet ar tai nėra utopija?“

Pilietinė visuomenė neleidžia individams būti aktyviems. Kaip rašė Hėgelis: „Pilietinėje visuomenėje kiekvienas sau yra tikslas, o visa kita jam yra niekas“. Tai reiškia, kad pilietinė visuomenė skatina ne tik politinį aktyvumą, bet ir jo paralyžių. „Tokia yra šios buržuazinės pilietinės visuomenės prigimtis. Savo privačiais interesais besirūpinantys piliečiai tampa abejingi valstybei ir politikai. Jie rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, jie nepažeidinėja žmogaus teisių, jie gerbia teisę, bet pradeda šalintis nuo politikos ir valstybės“, – įsitikinęs TSMPI dėstytojas.

Pilietis tampa vartotoju, ekonominiu žmogumi ir nori, kad liktų kuo mažiau politikos ir valstybės. Tada jis jaučiasi laisvas ir mažiau suvaržytas. „Pilietinę visuomenę paneigti gali ne tik valstybė, bet ir individai. Šiandien Vakarų šalių ir Lietuvos piliečiams nereikia ne tik valstybės, bet ir kito tarpininko žmonių santykiuose – šeimos. Du pokomunistinio laikotarpio dešimtmečiai yra įrodymas, kaip mažai mes suprantame pilietinės visuomenės prieštaringumą“, – kalbėjo A.Jokubaitis. Profesoriaus nuomone, valstybės nereikia pernelyg išaukštinti, tačiau negalima prarasti ir pagarbos jai.

Atsisakome suvereniteto

Jeanas-Jacques Rousseau teigė, kad galima atsisakyti valdžios, tačiau atsisakyti suvereniteto neįmanoma, nes jis – nedalomas. „Šiandien suverenitetas yra nuolat dalomas ir tam sugalvota daugybė pateisinimų, – teigė A.Jokubaitis. – Suvokiame, kad apie politiką neįmanoma mąstyti be suvereniteto idėjos, bet randame daugybę priežasčių šią idėją užmiršti, ją apriboti arba su ja eksperimentuoti. Tai, kas yra politinio mąstymo pagrindas, tampa įkaitu ir pastumdėliu.“

Ekonomika individui tampa svarbesnė už politinį suverenitetą. „Tai nestebina. Tačiau jei norime kalbėti apie politiką, suvereniteto atsisakyti negalime, – aiškino A.Jokubaitis. – Jei taip pasielgsime, tai, vardan ko bus atsisakyta suvereniteto, užims suvereno vietą ir taps suverenu. Tai prieštaravimas. Mes dalom tą, kuris yra nedalomas. Suvereno vietą užleidžiame tam, vardan ko tai buvo daroma.“

Valdnat šalį būtinas jos geografinių ir dvasinių ribų supratimas. Jei žmogaus teisės iškeliamos aukščiau valstybės suvereniteto, tampa neaišku, kas yra politika, nes suverenitetas yra politiškumo pagrindas. Joks politinis darinys negali skleistis be ribų. Kurti politikos be suvereniteto idėjos – neįmanoma.

„Amerikiečiams patinka ribų nežinanti laisvoji globali rinka. Bet tuo pačiu metu jie savo ribas su Meksika, savo suverenitetą, saugo gelžbetonio ir metalo siena, – kalbėjo profesorius. – Kuo labiau niokojamas suverenitetas, tuo daugiau reikia gelžbetonio ir metalo. Mes norime prieštaringų dalykų. Matome, kad pasaulis yra platesnis nei egzistuojantys suverenitetai, bet negalime apie politiką mąstyti be šios sąvokos.“

Gyvename nepasitikėjimu valdžia

Ne mažiau prieštaringa demokratijos idėja. „Prieštaravimas pradeda lįsti pamačius, kad nuolat esame nepatenkinti savo pačių išrinktais atstovais, – aiškino A.Jokubaitis. – Savo rankomis sukuriame mūsų pykčio, nepasitenkinimo ir pagiežos objektą. Raginame pasitikėti savo pačių išrinkta valdžia, bet tuopat metu nuolat gyvename nepasitikėjimu valdžia, kurią patys išrenkame.“

Išrenkame savo atstovus, o paskui bandome juos suvaldyti. Tam, kad veiktų pasitikėjimu grindžiama rinkimų demokratija, kaip kontrpriemonę turime turėti nepasitikėjimo demokratiją.

„Lieka pripažinti, kad mus valdo mūsų klaidingas pasirinkimas ir nepasitikėjimas. Arba yra pasikeitusios valdžios legitimacijos formos. Atėjus naujiems rinkimams, piliečiai balsuos ne „už“, bet „prieš“, ir eilinį kartą nudegs rankas. Po metų, pasibaigus rinkimų medaus mėnesiui, jie vėl bus nepatenkinti valdžia ir „Vilmorus“ apklausos parodys, kaip tai atrodo matematiškai“, – sakė profesorius.

Ši situacija iškelia pavojų, kad bus peržengta riba, kai piliečiai nebemokės nieko kito, kaip tik neigti ir nepasitikėti. „Ši keista politiškumo forma, vadinama demokratija, nuolat balansuoja ties apolitiškumo riba. Ties riba, kai norima visiškai pasitraukti iš politikos. Demokratiniai rinkimai vis labiau įgauna ritualinę prasmę, kai mes trumpam pasijuntame vieningi, tačiau greitai nustoja legitimuoti valdžios vykdomą politiką“, – kalbėjo A.Jokubaitis.

Liberalizmas ir demokratija

Prieštaravimas egzistuoja ir tarp liberalizmo bei demokratijos. Jos yra skirtingos filosofijos net tada, kai apjungiamos į vieną filosofiją – liberaliąją demokratiją. Kuo šios filosofijos skiriasi? „Liberalizmas saugo, įpareigoja ir gina. Demokratija vienija, plečia, kuria mūsų bendrumą“, – aiškino TSPMI dėstytojas.

Liberalai gina moralinį individualizmą, demokratai rūpinasi bendruoju gėriu. „Liberalams pirmiausiai rūpi, kiek valdžia kišasi į individo reikalus. Demokratus domina, kas mus valdo. Liberalai visada atsargiai žiūri į demokratiją. Jie mano, kad tai gera priemonė, bet demokratija gali tapti liberalizmo neigimu. 1933 metų Vokietija – ryškiausias to įrodymas“, – kalbėjo A.Jokubaitis.

Be to, yra aibė teorijų, kuriose liberalizmas pateikiamas taip, tarsi demokratija jo negalėtų funkcionuoti. „Šiuo atveju atsiranda tokie momentai, kaip antai Kinijos ar Rusijos pareiškimai, kad šiose šalyse taip pat įtvirtinta demokratija, bet kitokia, – pažymėjo profesorius. – Bet kiek tų demokratijų yra?“

Tautinės valstybės idėja

Dar vienas Vakarams būdingas prieštaravimas – tai bandymai paneigti tautinę valstybę. „Mums atrodo, kad tauta nebegali būti suverenu. Buvusi tikėjimo objektu, tauta tampa fikcija. Tačiau tai, kas siūloma vietoj tautos, neleidžia sukurti jokios patvaresnės politinės formos, kuri būtų verta demokratinės politinės formos vardo“, – įsitikinęs TSPMI profesorius.

Jei lietuviai 19 amžiuje nebūtų suvokę savęs kaip tautos, jie nebūtų sukūrę valstybės. Kodėl šiandien viskas pasikeitė? „Tauta padėjo įtvirtinti demokratiją, bet šiandien mes norime demokratijos be tautos. Ar nepjauname šakos, ant kurios sėdime?, – svarstė A.Jokubaitis. – Lietuva pamažu grįžta į Motiejaus Valančiaus laikus, kai buvome tarp į nebūtį pasitraukusios, bet žmonių galvose dar likusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir modernios tautinės valstybės, sukurtos 1918 metais.“

Profesorius atkreipė dėmesį į Hėgelio žodžius: „Pasaulinėje istorijoje galima kalbėti tik apie tokias tautas, kurios sukuria valstybę“. „Jei ne tauta sukuria valstybę, tai kas tuomet? Galima ieškoti kitų variantų, bet kuo trukdo šis?“, – svarstė profesorius.

Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad pasaulyje visada yra viena viešpataujanti tauta, stumianti pasaulinę istorijos dvasią. Tačiau ši tauta pasitraukia, nes šios dvasios raidos logika nesutampa tik su ta tauta. „Amerikiečiai išgyvena, kad ta pasaulinė dvasia juos nurašys kartu su šia epocha. Tai neišvengiama. Lygiai taip pat, kaip kad nutiko su Romos imperija. Šiandien žvelgdami į praeitį italai sunkiai gali patikėti, kad amžinoji Romos imperija virs Italija“, – aiškino TSMPI dėstytojas.

Nebetikime ideologijomis

Iki 18 amžiaus pabaigos žmonės apie politiką mąstė be ideologijos. Šiandien jos – politinės veiklos pagrindas. „Ideologijos nusižiūrėtos iš krikščionybės, jos yra sekuliari piliečių sielų ganymo forma. T.y. būtina pagaminti tam tikras idėjas ir jas įtvirtinti piliečių galvose. Bet ideologijoms reikia tikėjimo jomis, kuris šiandien sparčiai nyksta“, – sakė A.Jokubaits.

Nyksta tikėjimas idėjomis, parengtomis politinei kovai. „Čia atsiranda prieštaravimas: tikėjimo ideologijomis nėra, bet ši politinė sistema gali funkcionuoti tik tada, kai yra ideologinis pasidalinimas, – sakė profesorius. – Jei piliečiai vis mažiau pasitiki politinėmis ideologijomis, jie neišvengiamai vis mažiau tiki bendru politinių žygių prasmingumu ir vis sunkiau susitelkia bendriems politiniams veiksmams.“

Galiausiai, stiprėja prieštaravimas tarp kapitalizmą įkvėpusios etikos. „Kai atsirado kapitalizmas, jį įkvėpė tam tikra etika. Dabartinis kapitalizmo pavidalas šią etiką išbarsto arba jį yra atmetęs ar paneigęs, – kalbėjo TSPMI dėstytojas. – Ar mūsų kultūros dvasia nepradėjo prieštarauti mūsų politinei dvasiai?“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?