Vilniaus universiteto istorijos mokslų profesoriaus Alfredo Bumblausko teigimu, iki šiol buvo bandoma kelti klausimus, kur gali būti Vasario 16-osios akto originalas.
„Noriu pabrėžti, kad tai, grubiai sakant, nėra mano daržas. Yra tyrinėtojų, pavyzdžiui, Raimundas Klimavičius, jis ir knygą visą yra parašęs“, – pabrėžė profesorius.
„Buvo bandoma kelti klausimą, kur gali būti, bet niekas nevažinėjo specialiai. Kalbėta apie Maskvą, kažkodėl apie Stokholmą“, – pasakojo A.Bumblauskas.
Profesorius nebuvo linkęs sureikšminti L.Mažylio atradimo, pabrėždamas, kad istorikai taip ir nesutaria, kas yra laikoma originalu. Jo teigimu, tokius klausimus turėtų spręsti autoritetą turintys mokslininkai, ta tema parašę bent vieną straipsnį.
„Aš per daug nekaifuoju nuo šito atradimo. Aš nemanau, kad čia yra originalas. Čia tik protokolas“, – teigė jis.
„Tai, ką mes žinom iš Šapokos istorijos, kaip atrodė originalas, tai jis yra ne toks. Per daug visi krykštauja. Filosofai dėl to ir tyčiojasi iš istorikų, kad nesugebame apsibrėžti sąvokų, ką laikome originalu“, – pabrėžė A.Bumblauskas.
„Čia dabar visi piktinasi dėl to, kad pasakiau, kas yra tas Mažylis... Žmogaus, tyrinėtojo kompetencija yra susijusi su jo autoritetu. Jei nežinai nė vieno žmogaus straipsnio apie istoriją, tai sunku kažkaip vertinti“, – teigė istorijos profesorius.
Istorikas A.Kasparavičius: „Tai yra originalūs parašai“
Humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Algimantas Kasparavičius teigė, kad tikslingo Vasario 16-osios akto ieškojimo nei Vokietijos archyvuose, nei Rusijoje nebuvo.
„Atskiri istorikai, vykdydami tam tikrus tyrimus, pabandydavo rasti nutarimą. Bet, kita vertus, Vokietijos archyvuose istorikai nėra daug dirbę. Kiek man žinoma, būtent šiame archyve yra dirbęs profesorius, dekanas Šarūnas Liekis ir, rodos, Vilniaus universiteto buvęs dekanas Zenonas Butkus“, – pasakojo Lietuvos istorijos institute dirbantis istorikas.
„Tai, kad jiems tokia laimė nenusišypsojo, susiję su tuo, kad jie vyko ne tikslingai ieškoti, vyko su visiškai kitais tyrimais. Jie turėjo apibrėžtą dienų, finansų skaičių ir turėjo labai konkretų tikslą, ką jie turi atlikti per tą laiką, tad papildomos paieškos buvo prabanga, kurios jie negalėjo sau leisti“, – situaciją aiškino A.Kasparavičius.
„Profesorius Liudas Mažylis parodė iniciatyvą ir su dekano Šarūno Lieko pritarimu jį rado. Tai rodo, kad universiteto vadovybė suvokė reikalo esmę ir matome rezultatą“, – konstatavo istorikas.
Jo teigimu, nėra jokių abejonių, jog rastas originalus dokumentas, o kalbos apie istorikų nesutarimą, kas yra originalas, yra neteisingos.
„Tai yra pakankamai akivaizdu, kadangi tas dokumentas, kurį matėme žiniasklaidoje, yra su visais dvidešimt Vasario 16-osios Lietuvos Tarybos parašais ir jie, bent jau iš to, ką matome, nėra suklastoti, tai originalūs parašai. Visos kitos interpretacijos yra tik interpretacijos“, – pabrėžė A.Kasparavičius.
Istorikas pabrėžė, kad Vasario 16-osios aktas yra ne koks istorinis reliktas, o juridinis dokumentas, turintis pakankamai aiškią juridinę galią.
„Buvo labai svarbu tą politinę valią perduoti pasauliui, o ypač toms valstybėms nuo kurių tuometinės Lietuvos likimas priklausė. Informuoti griūvančią Rusijos imperiją apie Lietuvos politinę valią ir juridinį apsisprendimą ir Vokietijos imperiją, kuri de facto valdė Lietuvą“, – sakė ekspertas.
„Kai kuriuose istorikų sluoksniuose, ypač Rytuose, galima aptikti tokių aptakių, atsargių spekuliacijų, kad to Vasario 16-osios akto nebuvo, kad jis neegzistavo“, – teigė jis, pabrėždamas, kad vokiško ir lietuviško originalo atradimas Vokietijos užsienio politikos archyve yra reikšmingas ir politine, ir juridine prasme.
