Tai yra antroji 15min interviu su Egidijumi Kūriu dalis. Pirmąją galite skaityti čia: Egidijus Kūris: „Į premjerus galėtų būti teikiamas kitas kandidatas“
Interviu temos
- Prorusiški kandidatai Lietuvos rinkimuose
- Rinkimų debatai ir kandidatų lygiateisiškumas
- Sukčiavimas per Seimo rinkimus
- Padėtis JAV
- Kultūros karai
- Dirbtinis intelektas teismuose
– Šiemet rinkimų kampanijos metu buvo kandidatų, kurie pasisakė prieš Lietuvos narystę NATO, teisino Rusijos agresiją Ukrainoje.
Spalio mėnesį Rumunijos Konstitucinis uždraudė Prezidento rinkimuose dalyvauti vienai politikei dėl prieš Europos Sąjungą ir NATO nukreiptų pažiūrų. Teismas argumentavo, kad kandidatė, jeigu būtų išrinkta, dėl savo viešai išreikštų pažiūrų negalėtų laikytis Prezidento priesaikos gerbti Konstituciją ir saugoti demokratiją. Ar tai labiau sektinas pavyzdys, ar pavojingas precedentas?
– Nesu skaitęs rumunų sprendimo ir nesigilinau, kur ir kaip ji reiškė savo pažiūras ir kaip galbūt žadėjo ar nežadėjo nevykdyti Rumunijos tarptautinių įsipareigojimų.
Bet persikelkime į Lietuvą. Manau, kad iš principo tai yra žmogaus teisė, bet kurio Lietuvos Respublikos piliečio teisė – kvestionuoti Lietuvos buvimo viename ar kitame aljanse tikslingumą. Nesakau „teisėtumą“, sakau „tikslingumą“.
Kampanijos metu turėjome kandidatų, kurie aiškino, kad mes esą niekada teisėtai neįstojome į Europos Sąjungą, į NATO. Aš visa tai iš esmės atmetu, nes nėra ko ir ginčytis su tokiais argumentais. Bet jeigu kas nors sakytų, kad mums nepriimtinas buvimas Europos Sąjungoje, tegu diskutuoja.
Aš pats manau, kad šiandien buvimas Europos Sąjungoje – net ir tokioje Europos Sąjungoje, kuris susiduria su problemomis, pvz., demokratijos deficitu – vis tiek yra didžiulis pliusas ir mes to neturėtume atsisakyti. Bet apskritai svarstymas, ar mes visais laikais turėtume būti Europos Sąjungoje, yra teisėtas svarstymas. Antraip Jungtinėje Karalystėje nebūtų buvę tokio dalyko kaip „Brexit“, kai žmonės demokratiškai balsavo ir nusprendė – pasitraukė iš Europos Sąjungos. Tai yra pažiūrų laisvė.
Nežinau, ar Rumunijos patirtį mes turėtume perkelti į Lietuvą. Nežinau, ką ta galima kandidatė sakė, ką žadėjo daryti. Tol, kol Rumunija yra teisėtai Europos Sąjungos narė, tol ji privalo vykdyti su tuo susijusius įsipareigojimus. Jei žmogus sakė, kad „nevykdysime, nors esame nariai“ (aš tik spekuliuoju), tai vienas dalykas. O jei žmogus sakė, kad kels klausimą dėl šalies narystės buvimo Europos Sąjungoje, tai visai kitas dalykas.
– Lietuvoje buvo viena byla dėl Eduardo Vaitkaus programos skelbimo. Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) iš pradžių atsisakė ją skelbti, po to teismas nusprendė, kad tai padaryta neargumentuotai, ir programa buvo paskelbta.
Kai kurie mano kolegos žurnalistai nekvietė E.Vaitkaus ir kai kurių kitų kandidatų į debatus – tuos ginčus nagrinėja VRK.
Kas, jūsų vertinimu, svarbiau – kandidatų lygiateisiškumas, kad jie gautų „vienodą eterį“, įskaitant ir komercinę žiniasklaidą, ar mano kolegų argumentai, kad „mes neprileisime prorusiškų kandidatų į eterį“?
– Aš nemanau, kad turėtų būti absoliutus visų kandidatų lygiateisiškumas, jei jau mes tai vadiname tokiu skambiu žodžiu. Kai yra išsikėlę didelis skaičius kandidatų ir visi turi trumpai, per kelias minutes, kažką pasakyti, ir jiems visiems reikia skirti tiek pat eterio laiko, tie debatai išvirsta į savo parodiją.
Manau, svarstytina tai, kad debatų vedėjai į debatus kviestų tik svarbiausių partijų atstovus, o per Prezidento rinkimus – tuos, kurie nebalansuoja ties vieno procento riba.
Bet tam reikėtų didelio visuomenės pasitikėjimo. Mūsų visuomenėje pasitikėjimo visais institutais yra labai mažai ir, atrodo, nedaugėja. O mes turėtume pasitikėti atitinkamomis apklausomis.
Prisimenu vieną istoriją. 1993 m. man teko dalyvauti vieno Misisipės valstijos naujojo senatoriaus priesaikoje. Tai buvo radikaliai konservatyvių pažiūrų žmogus, bet daug dirbantis bendruomenėje, turintis joje milžinišką autoritetą. Atsilaisvinus vietai valstijos Senate, rinkimai nebuvo rengiami – jis tiesiog užėmė tą vietą, nes prieš jį niekas neiškėlė kandidatūros. Man tai buvo kažkas neįtikėtina. Jis buvo vienintelis kandidatas – nuo demokratų, bet respublikonai prieš jį net neiškėlė savo kandidato, konkurento. Kadangi pagal apklausas jis turėjo nežmoniškai didelį palaikymą, pagal tos valstijos įstatymus buvo paskelbtas laimėtoju, nė nerengiant rinkimų, kurie, žinoma, kainuotų, taigi ir nemėtant mokesčių mokėtojų pinigų.
Tuo metu buvau Džeksone ir teko su tuo žmogumi nemažai bendrauti. Buvau pakviestas į priesaiką. Priesaikos ceremonija vyko labai iškilmingai, nors tuo metu buvo Senato atostogos – Kalėdų laikotarpis. Dalyvavo jo šeimos nariai, keli aukščiausi valstijos pareigūnai, ir žmogus užėmė senatoriaus pareigas (iki tol buvo kongresmenas).
Susiduriame su situacija, kai yra didelis, neginčijamas pasitikėjimas. Ar Lietuvoje kam nors pavyktų tokio pasitikėjimo sulaukti, aš nežinau. Nemanau. Bet įsivaizduokime, kad pavyktų – kad, remiantis apklausomis, būtų nustatyta kažkokia pasitikėjimo riba, su kokia nors paklaida, ir debatuose galėtų dalyvauti tie, kas peržengia tą ribą. Turėtume debatus, kuriuose dalyvautų keturi ar penki kandidatai. Tokie debatai, be jokios abejonės, būtų kokybiškesni.
Jūs klausiate, ar galima nekviesti prorusiškų kandidatų. Čia „įsijungia“ subjektyvus vertinimas. Subjektyvus vertinimas – kieno? VRK? Žurnalistų? Truputėlį negražiai tai atrodytų. O objektyvus kriterijus – taip, jis galėtų būti.
Kai kuriose valstybėse yra kitaip. Man minėjo, atrodo, Švediją (atsiprašau, jei atmintis meluoja), kur kadaise buvo toks reguliavimas, kad kadenciją baigianti partija per debatus gauna daugiau laiko, negu kiti. O pagrindimas toks. Jiems reikia nuo visų „atsimušinėti“, jei turi atsikirtinėti į priekaištus visų, kurie nori užimti jų vietą. Vadinasi, jiems reikia daugiau laiko. Kad pultum, laiko reikia mažiau – išsakei priekaištus, aplojai, ir užtenka. O pabandyti paaiškinti tuos sprendimus, kuriuos priiminėjai ketverius metus, – tam reikia daugiau laiko. Nesakau, kad būtent taip reikia daryti, tačiau tas mūsų „prisikabinimas“ prie tariamo lygiateisiškumo kartais išvirsta antru galu. Visuomet galima svarstyti įvairias alternatyvas.
Manau, kad ir mūsų rinkimų sistemai yra daug alternatyvų – aš dabar nesiūlau jokių, bet būtų ką svarstyti. Yra įvairių rinkimų modelių, nėra nė vienos idealios sistemos. Mūsiškė taip pat nėra ideali.
Lietuvoje mes irgi turėjome ilgą rinkimų sistemos svarstymą. Galiausiai jis baigėsi Rinkimų kodekso priėmimu. O dabar staiga pamatėme, kad tame Rinkimų kodekse yra keistų spragų ar skylių.
Mane, pavyzdžiui, pritrenkė dviejų kandidačių balsavimas už save Pasaulio lietuvių apygardoje.
