„Gegužės 7-oji tai – istorinė diena, svarbi visai tautai, saugojusiai savo kalbą ir raštą. Ir visiems, kurie rašo ta kalba, ir nori, kad juos skaitytų ta kalba“, – paskaitą pradėjo V.Landsbergis ir perskaitė eilėraštį „Kai knygas draudė“: „Tai brido tankiai per Šešupę jie/ Iš Vakarų į Rytus/ Ir iš nakties į aušrą tempė kukšteras/ Su spiritu ir knygomis./ Skystimas prūsų – būdas pragyventi/ Ir išsipirkti galvą kai kada/ Lietuviškos knygelės – kad gyventų/ Maskolių nustekenta Lietuva./ Atėjo laikas – keitėsi laikai,/ Valstiečių ištvermė pavasario sulaukė,/ nenusileido Lietuvos vaikai,/ O caras atsitraukė.“
„Nežinau, ar pasaulis apie tai žino ir ką nors supranta, bet mes turėtume ne tik prisiminti, bet ir suprasti, kad caras pasitraukė prieš knygnešių epochą – tai šis tas. Ta tauta nebuvo iš kelmo spirta, nes tokioje tamsybėje, tokioje pobaudžiavinėje priespaudoje apgynė savo knygą“, – pažymėjo V.Landsbergis ir prisipažino bandęs susisteminti savo žinias apie žiniasklaidą ir žurnalistiką.
Ta tauta nebuvo iš kelmo spirta, nes tokioje tamsybėje, tokioje pobaudžiavinėje priespaudoje apgynė savo knygą.
„Per savaitę parašau po du straipsnius, tačiau dar nė vienoje spaudos apžvalgoje manęs necitavo“, – juokavo profesorius.
Faktų atranka ir atspalviai
Kalbėdamas apie žurnalisto profesiją, V.Landsbergis aiškino, kad žurnalisto profesijos misija – skleisti žinias.
„Jei esi žiniaskleidys arba žurnalistas, tai skleidi, ką sužinojęs. Žiniasklaidys iš esmės skiriasi nuo gandonešio – viena ponia pasakė. Gandosklaida kenkia žiniasklaidos prestižui ir garbei“, – būsimiems žurnalistams pažymėjo paskaitos svečias.
Jis įspėjo, kad žurnalistas neturėtų maišyti informacinio žanro ir nuomonės – būtina atskirti faktą nuo asmeninės pažiūros.
„Ji irgi gali kalbėti apie faktą, bet tai jau yra padažas, papildomas turinys. Kartais jis gal net svarbesnis už patį faktą. Tačiau tai yra du skirtingi žanrai ir jie neturėtų būti maišomi su šaukštu į vieną mišrainę. Rašai pranešimą apie įvykį, tai ir nekiši savo trigrašio. Kai tie dalykai painiojami, kyla klausimas, ar tai neprofesionalumas, ar jau tyčia – toks teisinis dalykas“, – svarstė profesorius.
Jis paaiškino, kad žurnalistinė tyčia gali reikštis įvairiomis formomis. Vieną jų – tai faktų atranka.
„Yra tarpusavyje susiję faktai, kurie vienas kitą paaiškina, ir tu juos žinai, tačiau kažkodėl ne visus pateiki, o tik dalį, kad skaitytojas būtų šiek tiek suklaidintas. Tu darai ne tik faktų atranką, bet ir kuri atspalvį, kuris fakto pateikime yra labai subtilus dalykas. Tai, kaip pavadini tuos fakto arba įvykio veikėjus, turės didelės įtakos visuomenės nuomonės formavimui“, – įsitikinęs V.Landsbergis.
Ne žmogeliukai, bet anoniminė Kremliaus kariuomenė
Terminologijos klaidų jis mato ir šiandien: ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinės žiniasklaidos priemonėse, nušviečiančiose karą Ukrainoje. „Kas ten iš tikrųjų kariauja? Dėl ko?“ – auditorijos retoriškai klausė politikas.
Tie, kurie reiškia norą atsiskirti nuo Ukrainos, žiniasklaidoje dažniausiai vadinami separatistais. „Bet kodėl jų nevadinti agentais? Kodėl kalbant apie tai, kad jie nori atsiskirti, nepridedamas svarbus faktas, kad jau kitą dieną jie nori prisiklijuoti prie kitos valstybės? Taigi, visi, kurie taip laisvai vartoja separatistų terminą, arba yra suklaidinti, arba jau infiltruoti“, – įžvalgomis dalijosi profesorius.
Tarnauja Kremliui turbūt nesąmoningai, nemanau, kad jie yra papirkti ar visi gauna procentėlį, kad vartotų tą Kremliaus žodyną.
Tas pats galioja ir „žaliųjų žmogeliukų“ terminui. „Juk tai viso labo akiodūma. Savaime suprantama, kad Kremlius leidžia visokiausių dūmų, bet mums nereikia jų vartoti ir platinti.
Mūsiškiai rašytojai, kurie naudoja tuos Kremliaus dūmus, tarnauja Kremliui: turbūt nesąmoningai, nemanau, kad jie yra papirkti ar visi gauna procentėlį, kad vartotų tą Kremliaus žodyną. Bet, matyt, stokoja kritiško proto arba laiko, suprask, aš labai skubu ir už savo žodžius neatsakau. Ne, broli, atsakai, juk dar daugiau miglos paleidai žmonėms į akis“, – pasverti kiekvieną žodį ragino V.Landsbergis ir prisipažino „žaliuosius žmogeliukus“ mieliau vadinantis „žaliaisiais putinėliais“.
Profesoriui taip atrodo ir gražiau, ir teisingiau. „Juk jie visai nėra žmogeliukai, jie labai gerai apmokyti prievartinės jėgos politikos darytojai – kariuomenė. Kieno kariuomenė, manau, nekyla abejonių, tai kodėl taip tiesiog nesakyti? Apsimetusi, anoniminė Kremliaus kariuomenė“, – konstatavo pranešėjas.
Buvome baudžiauninkų tauta pas didelį dvarininką
V.Landsbergis jaunajai kartai priminė, kad Lietuvai siekiant nepriklausomybės užsienio žiniasklaida lietuvius irgi vadino separatistais.
„Tačiau tarp tos visos informacijos mišrainės man labai įstrigo mūsų pavadinimas italų žurnale – net žagtelėjau iš džiaugsmo. Nepriklausomybininkų sąjūdis – tiksliau net negalima pasakyti. Matyt, kažkas ten buvo protingas ir inteligentiškas, kuris taip sustatė taškus“, – įsitikinęs profesorius.
Separatistų titulą lietuviams anuomet reikėjo ne tik atmesti, bet ir paaiškinti, antraip kas nors galėjo manyti, kad Lietuva neva atsiskiria nuo savo valstybės, taip ardydama jos teritorinį vientisumą.
Mes pasakėme: užmirškite, mes nesame separatistai, mes esame okupuota tauta.
„M.Gorbačiovo komanda mums siūlė naują sąjungą, naują sutartį, girdi, duos mums daugiau laisvių. Mums taip gražiai aiškino, kad pagal tą naująją sutartį iš to, ką uždirbsime, gausime 23 proc., o kiti eis į Sovietų Sąjungos biudžetą. Palauk, tai kodėl ne 100 proc. mums? Ką, mes baudžiauninkai? Mes iki tol buvome baudžiauninkai. Mano kolegos koncertuoti važiuodavo į Vakarus ir gaudavo valiutos, bet ji ėjo į sovietų ambasadą, o jie džiaugdavosi, kad gauna dienpinigių.
Taigi, mes buvome baudžiauninkų tauta pas didelį dvarininką, kuris arba daugiau leidžia, arba neleidžia. Jei leidžia, tai, suprask, labai geras – ačiū, draugas viršininke. Štai kodėl nepriklausomybės klausimas mums buvo toks aiškus. Todėl mes pasakėme: užmirškite, mes nesame separatistai, mes esame okupuota tauta“, – Sąjūdžio metų nuostatas prisiminė V.Landsbergis.
Smegenų plovimas duoda vaisių
V.Landsbergiui kelia šypseną kaltinimai, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, mat Rusijos „Pirmajam kanalui“ valstybė uždėjo apynasrį: „Bet juk tas kanalas skelbia bjaurius nesantaiką kurstančius dalykus. Čia jau ne spaudos, o diversijos laisvė.“
Jis priminė, kad pasaulyje vyksta psichologinis-informacinis karas. „Kadangi aš jau seniai gyvenu, galiu palyginti. 1991 metai – mus triuškina sovietų karinė jėga, žudo beginklius žmones. Maskvoje išeina šimtai tūkstančių žmonių į gatves – už Lietuvą. O dabar gyventojų apklausos rodo, kad didžiausi Rusijos priešai – Estija, Gruzija, Lietuva.
Iš kur tai? Plovė, plovė, plovė smegenis ir priplovė. Todėl dabar daugybė sukvailintų rusų mano, kad Ukraina yra pati baisiausia fašistinė valstybė, kurią reikia kuo greičiau sutriuškinti: kaip sutriuškinome Hitlerį, dabar reikia sutriuškinti Kijevą. Jie kaip pamišę – bet ji juos tokiais padarė. Kas? Ogi žiniasklaida – valdiška, valstybinė, užvaldyta. Ar tai žiniasklaida? Atsiprašau!“ – ranka numojo europarlamentaras.
Rusija investuoja, o mes?
Užsienyje, kur susitelkę didžiulės lietuvių emigrantų bendruomenės, pradėjo eiti lietuviški spaudos leidiniai.
Plovė, plovė, plovė smegenis ir priplovė. Todėl dabar daugybė sukvailintų rusų mano, kad Ukraina yra pati baisiausia fašistinė valstybė, kurią reikia kuo greičiau sutriuškinti: kaip sutriuškinome Hitlerį, dabar reikia sutriuškinti Kijevą.
„Aišku, kartais atsiranda žmonių, kurie patys imasi to žiniasklaidos verslo. Kartais galvoju, kad gal juos ten kas nors nusiuntė, kad jie šiek tiek prižiūrėtų išeiviją ir tai, kaip ji turi „teisingai“ galvoti. Manau, kad yra tam tikros kontoros, kurios dirba visą laiką“, – prielaidą iškėlė profesorius.
Tuo metu Lietuva tokiems dalykams, pasak V.Landsbergio, neturi laiko, žmonių, pinigų, o iš tikrųjų – paprasčiausio supratimo.
„O Kremlius turi: jis investuoja labai daug ir užvaldo, užvaldo, užvaldo žiniasklaidą. Ir visuomenę paruošia net tokiems kraštutiniams dalykams kaip agresija prieš Ukrainą – kad ne visi tai smerktų. Ir į Lietuvos žiniasklaidą investuojama. Pristeigta kanalų, kurie labai apgalvotai varo savo propagandą. Ji yra labai įvairaus lygmens: tiesi, primityvi, o yra įterpta į tokias lyg ir normalias žinias. Bet, žiūrėk, koks nors vienas sakinys yra tas, kurio reikia, kad sąmonėje liktų“, – pastebėjimais dalijosi V.Landsbergis.
Ypač svarbi propagandinė informacija įterpiama labai mažomis dozėmis. „Ji neužfiksuojama akies ir sąmonės kaip atskiras objektas, bet praeina pro akį ir kažkur lieka nuodelis. Dabar yra tiek mokslo, kaip apdoroti žmogų, kaip iš jo daryti arba visišką mankurtą, arba manipuliuojamą, valdomą, pastumiamą.
Turite būti pasiruošę, kad neįkristumėte kaip musė į išrūgas.
Apie tokius žmones sakau: jie mano, kad jie mano. Bet ar jie iš tikrųjų patys mano? O gal tik kartoja? Nes juk lengviausia kartoti. Sunku gyventi galvojant, ar ne? Kitas net nuotaiką susigadina“, – ironizavo profesorius ir išreiškė viltį, kad jo paskaitos klausėsi būsimi žurnalistai, šį profesinį kelią pasirinkę iš smalsumo, idealizmo ir pašaukimo, o ne galios troškimo.
„Jums teks kovoti už savo sąžiningumą, orumą, nepriklausomybę. Turite būti pasiruošę, kad neįkristumėte kaip musė į išrūgas“, – tėviškai įspėjo V.Landsbergis.
