L.Jurkevičius mano, kad mažesnių rajoninių ligoninių nykimo priežastys yra kompleksinės.
Prie to prisideda pacientų skaičiaus mažėjimas, gydytojų trūkumas ir bendrosios nuotaikos šalyje. Jos taip pat lemia, kad ligoniai mieliau renkasi didesnes gydymo įstaigas, o jauni medikai nesiveržia į provinciją.
„Buvo net ir ministras kažkada pasakęs, kad rajono ligoninės neva pagalbą prasčiau suteikia nei universitetinės ligoninės. Tai, žinote, žmonės visų tų dalykų prisiklauso ir pradeda bijoti“, – sako rezidentūros studijas neseniai baigęs L.Jurkevičius.
Apmokėjo rezidentūros studijas
Sostinėje gimusio ir augusio L.Jurkevičiaus tėtis – viena prestižiškiausių mokyklų šalyje laikomo Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius.
Medicinos studijas vaikinas pasakojo pasirinkęs, nes mokykloje jam geriausiai sekėsi biologija.
„Geriausiai išlaikiau tuos egzaminus ir įstojau į medicinos studijas Kaune. Mokiausi medicinos ir labiausiai mane traukė chirurgija, tiksliau sakant, – abdominalinė (pilvo) chirurgija“, – aiškino jis.
Pasak L.Jurkevičiaus, jam stojant į abdominalinės chirurgijos rezidentūros studijas, viena vieta buvo valstybės finansuojama, kita – mokama.
Metai šių studijų, tuo metu kainavo apie 30 tūkst. litų (apie 8,7 tūkst. eurų). Chirurgijos rezidentūros studijos iš viso trunka penkerius metus.
Metai šių studijų, tuo metu kainavo apie 30 tūkst. litų (apie 8,7 tūkst. eurų). Chirurgijos rezidentūros studijos iš viso trunka penkerius metus.
Neįstojęs į valstybės finansuojamą vietą, jaunasis medikas parašė laiškus kelioms ligoninėms, teiraudamasis, ar jos nesutiktų apmokėti jo rezidentūros studijų.
„Viena iš tų ligoninių buvo Joniškio ligoninė. Vyr. gydytojas Edmundas Baltakis sutiko apmokėti studijas ir kartu duoti stipendiją su sąlyga, kad pas juos čia padirbėsiu truputėlį“, – teigė chirurgas.
Iš viso jis šioje jo mokslus apmokėjusioje ligoninėje turės išdirbti penkerius metus.
Operacijų skaičius labai sumažėjo
L.Jurkevičius prisiminė, kad daugiau kaip prieš penkerius metus, kai ieškojo gydymo įstaigos, kuri galėtų padengti jo rezidentūros studijų išlaidas, Joniškio ligoninė dar atlikdavo nemažai operacijų, pacientų skaičius buvo gan didelis.
„Tas kaip ir tenkino mane. Bet, aišku, praėjus laikui, atsiradus mintims apie reformą, ligoninių skyrių mažinimą, operacijų skaičius čia labai sumažėjo. Išėjo buvęs skyriaus vedėjas Juozas Mažutavičius. Dabar čia man, kaip dirbančiam su abdominalinio chirurgo licencija, išlaikyti aukštą kvalifikaciją kaip universitetinėje ligoninėje yra labai sunku.
Operacijų spektras yra mažas. Pagrindinės operacijos yra tokios, sakykime, eilinės, kaip laparoskopinė cholecistektomija, išvaržos operacija. Apie kažkokias onkologines operacijas kalbos nėra mūsų ligoninėje“, – dėstė trisdešimtmetis chirurgas.
Bet, aišku, praėjus laikui, atsiradus mintims apie reformą, ligoninių skyrių mažinimą, operacijų skaičius čia labai sumažėjo.
Dėl pertvarkos bijo važiuoti į Joniškį
Dar studijuodamas rezidentūroje L.Jurkevičius 2,5 metų pora savaitgalių per mėnesį važinėdavo į Joniškio ligoninę budėti. Nuo rugpjūčio mėnesio jis čia dirba ir dienomis.
L.Jurkevičiui, kaip ir keliems kitiems šioje gydymo įstaigoje dirbantiems medikams, norintiems išlaikyti aukštą kvalifikaciją, reikia dirbti ir kitose, didesnėse ligoninėse.
„Dėl operacijų skaičiaus trūkumo, tam tikrų kitų problemų. Trūksta specialistų, trūksta anesteziologų. Dėl tos pertvarkos visi bijo važiuoti į Joniškį. Kas žino, gal po metų, kitų čia viską uždarys ir nebeturėsiu aš darbo. Tai, žinote, ir šeimos negali kurti čia. Kažkur arba Kaune reikia, arba Šiauliuose. Dabar irgi tariuosi, kad Šiaulių ligoninėje galėsiu pabūti keturias dienas per savaitę, o čia atvažiuoti budėjimams ir penktadieniais. Kad galėčiau išlaikyti savo kvalifikaciją, operuoti.
Ir dėl tos ateities. Aš gi nežinau, kiek čia tas Chirurgijos skyrius bus. Sakykime, gal čia metai kiti ir viską uždarys, o po to iš viso neturėsiu kur dirbti. Į didesnes ligonines bus sunku įsidarbinti, jeigu ten ko nors nepradėjęs, nebudi“, – dėl neapibrėžtos padėties prisipažino nerimaujantis medikas.
Kas žino, gal po metų, kitų čia viską uždarys ir nebeturėsiu aš darbo. Tai, žinote, ir šeimos negali kurti čia. Kažkur arba Kaune reikia, arba Šiauliuose.
Kvalifikaciją norinčiam išlaikyti chirurgui, jo nuomone, per dieną reikėtų atlikti po 1–2 paprastas operacijas. Taip pat – kelias sudėtingesnes, tarkime, onkologines ar pagal specializacijos sritį.
Rugpjūčio mėnesį Joniškio ligoninėje jis sakė atlikęs apie 10 operacijų.
Per mėnesį L.Jurkevičius turi 5–7 budėjimus Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, darbo dienomis ir kelis savaitgalius dirba Joniškyje. Turėdamas laisvų dienų gydytojas grįžta į Kauną, kuriame gyvena.
„Nežinau, kaip man bus. Joniškyje gyventi negaliu, nes nežinau, kaip bus. Šiauliuose vėlgi nežinau, nesu ten visiškai įsitvirtinęs“, – kalbėjo jis.
Kartu trisdešimtmetis medikas tikino, kad jeigu būtų užtikrintas dėl ateities, neatmestų kurtis Joniškyje ar Šiauliuose.
Dangun žengimo batalionas
Pacientų skaičius Joniškio ir kai kuriose kitose rajoninėse ligoninėse sumažėjo „traukiantis“ bendram gyventojų skaičiui.
Tiesa, kaip pastebi L.Jurkevičius, ir žmonių požiūris toks, kad jie labiau linkę gydytis didesnėse ligoninėse.
„Nors jie kaip ir norėtų tos ligoninės, bet esą gal mažai operuoja, gal galvoja, kad čia blogai chirurgai dirba. Tai jie tiesiog greičiausiai dėl to važiuoja į Šiaulius“, – svarstė jis.
Mediko nuomone, jeigu Joniškio ligoninėje ir kitose panašiose visą laiką dirbtų 2–3 chirurgai, anesteziologai, čia visiškai būtų galima užtikrinti antrojo lygio pagalbą.
L.Jurkevičius svarstė, kad gydytojų amžiaus vidurkis Joniškio ligoninėje gali būti virš 60 metų. Trumpam į kabinetą užsukęs jo kolega atitarė: „Dangun žengimo batalionas.“
L.Jurkevičius svarstė, kad gydytojų amžiaus vidurkis Joniškio ligoninėje gali būti virš 60 metų. Trumpam į kabinetą užsukęs jo kolega atitarė: „Dangun žengimo batalionas.“
„Matote, kai kuriuos skyrius, jeigu tik išeitų daktaras, reikėtų uždaryti. Tai visi ligoninėje jaučia tokią didžiulę įtampą. Va, Terapijos skyriaus vedėja išeitų, viskas, terapijos nebėra. Iš Neurologinio skyriaus išeitų, liktų tik vienas daktaras. Visur tokia įtampa. O jauni žmonės nevažiuoja“, – vardijo jis.
Prastos tendencijos
L.Jurkevičius nevisiškai sutinka su kai kurių politikų teiginiais, esą daug palatų rajoninėse ligoninėse tiesiog stovi tuščios.
„Nėra čia jos tokios tuščios. Aišku, tam tikrą pagalbą dar reikėtų labiau centruoti. Kaip ir chirurgijoje, yra dalis operacijų, kurias mes galime daryti Joniškyje. Bet mes čia nesiimame atlikti sudėtingų kasos, kepenų operacijų. Tas operacijas galima koncentruoti centruose. O tas paprastas, antro lygio operacijas mes galime ir čia atlikti, nebūtina važiuoti į Šiaulius. O jeigu mes čia jų nedarysime, automatiškai Šiauliuose, Vilniuje ar Kaune formuosis ilgos eilės ir kitų problemų atsiras“, – pabrėžė jaunas medikas.
Klausiamas, kokią mato Joniškio ligonės ateitį, L.Jurkevičius neslepia: tendencijos prastos. Mažėjant pacientų, operacijų skaičiui, ilgainiui, pavyzdžiui, Chirurgijos skyrius čia greičiausiai neišsilaikys.
Tačiau tokie skyriai, kaip Terapijos, Neurologijos, jo manymu, galėtų kuo puikiausiai toliau veikti – tikrai nereikia vežti plaučių uždegimo gydytis į Šiaulius.
Optimizuoti reikia, bet tik žvelgiant plačiau
L.Jurkevičiaus teigimu, viena opiausių problemų sveikatos apsaugos sistemoje – medikų atlyginimai. Anot jo, jeigu Lietuvoje gydytojas nori uždirbti kiek panašiau, kaip kolegos užsienyje, turi dirbti vos ne per 3–4 vietas.
„Dirbdamas vienu etatu su budėjimais tikrai tiek neuždirbsi, kiek užsienyje“, – patikino jis.
Dirbdamas vienu etatu su budėjimais tikrai tiek neuždirbsi, kiek užsienyje.
Kaip, jei būtų sveikatos apsaugos ministru, pertvarkytų sveikatos priežiūros įstaigų tinklą? L.Jurkevičius sako, kad reikėtų peržiūrėti ligoninių tinklą, kai kurias jas optimizuoti. Jis sutinka, kad nedirbančius skyrius reikia uždaryti.
„Jeigu Chirurgijos skyriuje per mėnesį yra 2–3 operacijos, tai toks skyrius negali dirbti. Taip pat su Terapijos, Vaikų ligų skyriais“, – įsitikinęs jis.
Tačiau kartu medikas pabrėžė, kad į viską reikėtų pasižiūrėti plačiau. Tarkime, gal ligoninė galėtų dirbti didesniu pajėgumu, tiesiog trūksta specialistų.
„Nereikėtų žiūrėti labai siaurai – jeigu nėra operacijų, viskas, reikia uždaryti. Vis tiek čia platesnis dalykas. Dabar visus žmones iš Joniškio varyti 50 km iki Šiaulių irgi nėra sutvarkymas“, – įsitikinęs L.Jurkevičius.
Dabar visus žmones iš Joniškio varyti 50 km iki Šiaulių irgi nėra sutvarkymas.
Taip pat jis priduria, kad rajoninėse ligoninėse reikėtų plėsti slaugos paslaugas.
