– „Apšildei“ Olegą Šurajevą – kaip sekėsi?
Gerai. Esu pradedančioji, bet jau pamažu jaučiu, kad ant scenos jaučiuosi vis drąsiau ir nebesakau tik to, ką esu pasiruošusi, bet galiu ir paimprovizuoti. Vakar pakalbinau pora priekyje sėdinčių žmonių, tai labai savimi didžiavausi. Nors ir vieną klausimą uždaviau, bet džiaugiuosi, kad darbas su publika vyksta.
Šiaip esu Olego fanė ir užaugau su jo komedija, tai šiuo metu man visa tai siurrealu.
– Ar yra komikė arba komikas, kuris įkvėpė tave pradėti šią karjerą?
– Aš Lietuvos komedija domiuosi nuo seniai, vaikštau į „open micus“. Atsimenu save po savo pirmo „open mico“, kad ir viduriavimas buvo prasidėjęs, išdžiuvo burna, viską pamiršau, nes labai baisu buvo ir mintyse tikėjausi, kad bus geriau. Tada priėjo Antanas Sadauskas, apsikabino, nuramino, kad viskas gerai ir kad pirmą kartą visiems baisu. Tai būtent jis davė tą postūmį, kad iš pirmo karto nereikia spręsti, bet reikia bandyti dar.
– Kodėl visgi išdrįsai pabandyti antrą kartą?
– Paskatino kiti. Atsimenu, Antanas sakė, kad turiu potencialo ir pasiūlė išsiaiškinti visus komedijos terminus, nes jų yra labai daug. Taip pat pasiūlė trumpinti „bajerius“, nes kartais ne tai, kad žmogus nejuokingas, bet esmė, kaip jis kalba – ar ilgai šneka, ar trumpiau, bet juokingai. Tai paklausiau patarimo, išsikarpiau programą ir antrą kartą jau geriau buvo ir taip pamažu vis gerėjo.
– Be komedijos medicina irgi yra didelė tavo gyvenimo dalis, tad kaip sekasi derinti šias dvi veiklas?
– Kaip mano močiutė sako, vienu užpakaliu bandau kelias kėdes apsėsti. Sunku, nes komikai savo darbus dažnai pradeda nuo pietų arba vakare, o man į ligoninę reikia keltis šeštą ryto. Vakare vis tiek einu į renginius, būnu iki galo, nes nenoriu nieko praleisti, o tada grįžtu namo ir miegu po tris valandas, bet taip daryti neskatinu. Nors sunku ir paakiai pajuodę, bet kol kas suderinu.
– Kaip šiuo metu jautiesi tiek profesinėje srityje, tiek asmeniniame gyvenime?
– Šiaip gerai, bet mano gyvenimas labai duobėtas: arba labai gerai ir jautiesi pasaulio valdovas, arba galvoji, ką tu čia darai ir kam to reikia. Tačiau viską į vieną liniją sudėjus, aš visai patenkinta, laiminga ir, aišku, pavargus, bet jaučiu stiprią savirealizaciją.
– Kaip manai, ar komikės karjera daro įtaką tavo psichologinei būsenai? Jei taip, kaip?
– Komedija man visiška terapija. Tarkim, įvyksta kažkas baisaus arba liūdno ligoninėje, žinoma, negaliu sakyti tam tikrų dalykų, nes netekčiau darbo, bet pakeitus viską ir padarius tą situaciją, kuri tuo metu atrodė labai bloga ir liūdna, tokią, iš kurios būtų galima juoktis, man tai kaip dienoraščio rašymas. Pavyzdžiui, medicinoje yra daug seksizmo tarp chirurgų ir komedijoje apie tai šiek tiek šneku. Tai pasakyti garsiai man labai padeda. Tik kartais aš pasakau, man atrodo juokinga, bet visi salėje „uuuuu“, tai reiškia, kad jau per stipru, bet sakau – čia tokia realybė.
Daug komikų sako, kad komedijoje jie išsikalba kaip terapijoje ir pajuokaujam, kad turime privilegiją būti išklausyti ne vieno psichoterapeuto, o daug žmonių sėdi, tik tiek, kad turim juos dar ir prajuokinti, tai gerai ir pas terapeutą nueiti, nes jo nereikia prajuokinti.
– Ar kaip pradedančioji komikė, jauti lyčių nelygybę komedijos srityje?
– Tikrai ne. Kartais jaučiuosi kaip jaunesnė sesė, nes visi labai rūpinasi. Faktas, kad moterų ateina mažiau ir aš galvojau, kodėl taip yra, tai manau, kad jos tiesiog bijo. Aš pati kaip moteris visada jaučiau, kad negaliu keiktis, nors ir gyvenime nesikeikiu.
Yra moterų, kurios gyvenime panaudoja keiksmažodžius, tai ir scenoje to nebijo, bet atsiranda žiūrovų, kurie neigiamai tai vertina. Nors, jeigu keikiasi vyras, tai mažiau kažkaip dirgina klausą. Manau, neturėtų priklausyti nuo to, ar vyras, ar moteris, o tiesiog – ar juokingas žmogus.
– Kokiomis temomis dažniausiai juokauji?
– Daugiausia apie mediciną – ir juokingų, ir liūdnų temų, tokių kaip kyšiai. Taip pat daug humoro atėjo ir iš mano šeimos – vien mano vardas su pavarde yra gana ironiška. Bandau naujų rašyti – man visada atrodė „kieta“ neturėti namų, kad galėčiau keliauti su kuprine ant pečių kaip Aurimas Valujavičius, bet pamečiau raktus ir supratau, kad ne. Tai vis, kai įvyksta kas tokios situacijos, telefone užsirašau kažkokią frazę ir paskui iš jos vystau idėją.
Kol kas dauguma komikų mane žino kaip juokaujančią apie mediciną, bet aš nenorėčiau likti tik šioje srityje, nes labai įrėmina. Apie psichiatriją juokauti dar baisu, tai stengiuosi subtiliai, nes dauguma naujų komikų, tarp jų ir aš, ateina norėdami visus šokiruoti. Manau, kad „bajeriai“ apie psichiatriją yra mano būdas susitvarkyti su sunkumais.
– Ar yra ribos, kur nebegalima juokauti?
– Aš manau, kad nėra, bet viskas priklauso nuo laiko, vietos, subtilumo, perteikimo. Man dėl to labai patinka Olegas, kuris sugeba tokias temas kaip depresija padaryti juokingomis ir netgi dar priversti žmones susimąstyti. Prieš koronavirusą buvau Olego pasirodyme ir atsimenu, kad jis daug juokavo apie politiką, Ukrainą, Rusiją, depresiją ir, nors ir juokiausi, man tuo pačiu ir skaudėjo. Man čia gero humoro pavyzdys.
– Ką manai apie nekaltus juokelius, kurie priveda iki suicidinių minčių?
– Aš tik nuėjusi dirbti į vaikų psichiatrijos skyrių pamačiau, kokia šiuo metu katastrofa. Kai atvyksta pacientas, pirmiausia reikia padaryti anamnezę – surinkti duomenis, kas buvo, kas padarė įtaką, kad jis taip jaučiasi, tai aš buvau nuoširdžiai nustebinta, kiek daug įtakos turi patyčios. Mano mokykloje irgi vyko žodinės patyčios, bet dabar dar į kitą lygį viskas pakilo. Galbūt dėl internetinių patyčių, nes prieiti gyvai įžeisti ne taip drąsu.
Tikrai yra daug vaikų, kurie atvyksta ir nori mirti, nes juos nukreipė ir su niekuo nesutaria klasėje. Taip pat visi pasakymai, kad žmogus storas ar perdžiūvęs – labai daug valgymo sutrikimų kyla iš to. Kartais norisi tą sergantį vaiką, kuriam yra labai blogai, nuvežti į mokyklą, pastatyti prieš klasę ir parodyti, ką jie daro tam vaikui ir kad ne visi esame stiprūs viduje.
Kol pati realiai nesusidūriau, aš net neįvertinau situacijos. Tai labai liūdna tema ir visi kalba, kad patyčios yra baisu, bet iš tikrųjų tai labai baisu. Aš noriu tikėti, kad situacija gerėja, tik nežinau, kiek realu, kad patyčių visai nebūtų.
– Kaip planuoji derinti dvi skirtingas gyvenimo aistras ateityje?
– Kaip tik kalbėjome su Evaldu Jasaičiu ir jis mane perspėjo, kad kažkuriuo momentu reikės pasirinkti. Aš labai išsigandau tos minties, tai sakiau man dabar labai gerai sekasi viską suderinti. Visiems komikams ateina momentas, kai dirba per du darbus ir tada galiausiai komedija išstumia kitą veiklą. Nors komedijoje galima daugiau uždirbti, man medicinoje yra labai daug prasmės. Dabar kiek įmanoma bandysiu toliau derinti, o vėliau – nežinau.
– Kokie tavo didžiausi tikslai komedijoje?
– Sunku pasakyti, nes jeigu man kas būtų prieš metus pasakęs, kad aš dabar apšildysiu Olegą, Marką, Viktorą ir Vitą, aš būčiau nepatikėjusi, o dabar visa tai, kaip ir padaryta, tai nežinau, ko dar tikėtis.
– Ką patartum moterims, norinčioms pradėti komedijos karjerą, bet bijančioms būti įvertintoms tik pagal jų lytį?
– Parašykit man, truputį apšildysiu. Šiaip man padėjo suvokimas, kad bus kaip bus, nes labai norėjau ir galvojau, kad jei sudegsiu, tai sudegsiu. Kitas momentas – kai Antanas atidarė komedijos klubą, galbūt sprogo bumas ir atėjo labai daug naujų.
Man kartais atrodo, kad jie ateina tam, kad išgarsėtų: nori ne tiek komedijos turinį kurti, o prisirinkti sekėjų, „followerių“, pabendrauti su kokiu Marku, tai, manau, ne šito jausmo reikia būti vedamam, o nuoširdžiai turėti, ką pasakoti.
