– Kas apskritai yra depresija? Kaip ją atskirti nuo blogos nuotaikos ar nerimo?
– Depresija – genetinių, biologinių, psichologinių, socialinių ir kitų aplinkos veiksnių visumos pasekmė. Depresijai būdingas ilgai užsitęsęs liūdesys, bloga nuotaika, kai žmogus nebepatiria malonumo, niekas jo nebedžiugina. Kartu labai sumažėja energijos, atsiranda nuovargis. Kadangi niekas nebedžiugina, susitraukia ir mėgstamų interesų laukas.
Tokia būsena yra mažai veikiama aplinkos veiksnių – taigi, jeigu išeini prasiblaškyti, susigalvoji veiklos, nuotaika keičiasi menkai, o energijos tikrai neatsiranda daugiau, tik labai nežymiai. Tada žmonės išsigąsta, susirūpina savo emocine sveikata.
Emocinis apleistumas taip pat priskiriamas ir prie trauminių patirčių. Praktikoje esu pastebėjęs, kad jei augant į vaiko emocijas nėra kreipiama dėmesio, jis jaučiasi nesvarbus, nemylimas, niekas neatspindi jo pasaulio, į jį nesigilina, vėliau jam gali pasireikšti emocinis apleistumas.
Depresija taip pat serga įvairių netekčių patyrę žmonės.
– Kaip mąsto žmogus, sergantis depresija? Kuo jis grindžia tamsias mintis?
– Depresija kiekvienam gali pasireikšti skirtingai. Vieniems stipriau pasireiškia fiziniai simptomai, kiti daugiau svarsto apie savižudybę, nes per daug metų yra prisikaupę rūpesčių, neišspręstų dalykų, kurių jiems įveikti nepavyko. Kartais žmonės ilgainiui įkrenta į bejėgiškumą, beviltiškumą, jausmą, tarsi nuo jų pastangų niekas nepriklauso. Dažnai per tokį bejėgiškumą jie supranta, kad nebegali kontroliuoti savo gyvenimo, daryti jam įtakos. Viskas atrodo beprasmiška, taip, lyg niekas jau nebegali pasikeisti.
Mes dažnai suprantame, kad kai įdedi pastangų, rezultatas ateina. O pas psichologą dėl depresijos apsilankę žmonės sako, kad jie įdėjo pastangų, bet rezultato nėra. Esant depresiškai būsenai stengtis ką nors keisti yra išties sunku. Tada atsiduriama aklavietėje – kaip ir nori pakeisti situaciją, bet viskas atrodo beviltiška, tam nėra jėgų. Užsisuki tokiame rate…
– Kartais gyvenime iš tiesų užklumpa gausybė sunkumų. Kaip atskirti, ar tai yra natūrali reakcija į realybę, ar depresija?
– Kaip pavyzdį paimkime netektį, ją išgyvenęs žmogus patiria labai stiprų stresą, krizę. Kaip gyventi, netekus šeimos vyro arba tėvo, kuris tave išlaikė? Jaustis blogai tokiu atveju yra normali reakcija, tačiau vėliau žmogus arba randa būdų įveikti krizę, arba neranda. Neradus įveikos būdų, viskas gali pereiti prie nerimo, depresijos.
Kartais tokiais atvejais žmones užklumpa sielvartas, kurį taip pat galima sumaišyti su depresija. Patirdamas sielvartą žmogus gedi, išgyvena skaudžią artimo žmogaus netektį. Bet tai yra natūrali reakcija, jos gydyti nebūtina, nebent išgyventi labai didelį skausmą darosi nebepakeliama, išsivysto lėtinė būsena, kuomet negali dirbti, bendrauti, tai trukdo gyventi. Tokiais atvejais žmonės kreipiasi į psichologus.
– Šiandien matome smarkiai išaugusius depresijos sergamumo rodiklius, ypač tarp jaunų žmonių. Kokios šių tendencijų priežastys? Kai kurių nuomone, jaunimas yra jautresnis…
– Iš praktikos pastebėjau, kad jau anksčiau sunkumų patyrusiems įvairaus amžiaus žmonėms – ne tik jaunimui – smarkiai pakenkė pandeminė izoliacija, t. y. per ją ar po jos atsirado depresija. Tuo metu žmonėms kilo įvairių sunkumų – tarkim, kai kurie ilgai slaugė ligonius, kuriuos buvo sunku prižiūrėti, kiti nebuvo prileisti prie sergančių artimųjų ar apskritai jų neteko. Taigi, ir taip prasta būsena tuo metu pablogėjo.
Kalbant apie bendrai išaugusius depresijos rodiklius, čia yra daug priežasčių, viena visko nepaaiškinsi. Tai ir pasikeitęs gyvenimo būdas, mityba, judėjimas, galbūt yra daugiau besiizoliuojančių, kurie gyvena vieniši. Taip pat – emocinis raštingumas.
Kita vertus, sunku pasakyti, kodėl visi pasidarė jautresni... Galbūt prie to prisidėjo ir laikmetis – anksčiau tarsi užtekdavo baigti mokyklą, universitetą, gauti darbą Vilniuje – štai ir pasiekimas! Dabar mums pasiekiamas visas pasaulis, o kartu keliama įtampa, kad turi daug pasiekti, sukurti startuolį, apkeliauti kitas šalis ir pan. Jeigu iki 30-ies metų esi to nepasiekęs, baigiasi gyvenimas.
Taigi jauni žmonės patiria milžinišką krūvį, ko kitos kartos nepatirdavo. Kartu tai kelia ir didžiulę vidinę įtampą.
– Yra žmonių, kurie sako, kad neturi laiko sirgti depresija, bando išjungti jausmus, o susidūrimą su savimi nukelia į ateitį, į tokį laiką, kai galės sau leisti jaustis blogai. Ar tai pavojinga?
– Yra tam tikra grupė žmonių, gal net šiuolaikinių žmonių, kurie dirba biuruose, gal turi savo verslus. Jie itin užimti, labai panirę į savo darbus, jiems stinga savirefleksijos, bet jie lekia ir lekia, kol prasideda panikos priepuoliai, apima didelis nerimas. O tai paprastai yra ženklas, kad reikia sustoti. Kartais visa tai perauga į depresiškas būsenas.
Kartu tai tik įrodo, kad depresija gali nutikti bet kam. Būna žmonių, kurie blogai jaučiasi dėl pinigų stygiaus, kiti gal prarado artimuosius, turi negalią, gyvena provincijoje – iš tiesų, kaip tada gerai jaustis? Bet yra ir žmonių, kurie turi šeimas, draugų, pinigų, bet taip intensyviai dirba, lekia, kad juos užklumpa nerimas, depresijos simptomai. Būtent nuo tokio gyvenimo būdo, lėkimo, savęs nepažinimo.
– Kiek savirefleksijai reikėtų skirti laiko, kiek reikėtų į save gilintis, kad taip nenutiktų?
– Vėlgi – kaip ir kam. Reikėtų žinoti bent emocinio raštingumo ABC: kaip jaučiuosi, ar man pikta, ar liūdna, ar jaučiu nerimą. Kai atskiri, kad, tarkim, yra pikta, iškart užduodi klausimą: dėl ko taip jaučiuosi? Gal mane suerzino draugas, klientas, intensyvus darbas? Gal nuliūdino koks nors žmogus, o gal išgyvenu netektį – nebūtinai artimojo, bet gal darbo aplinkos netektį, gal praradau galimybę būti paaukštintas darbe, gal netekau statuso? Reikėtų bent minimaliai suprasti šias temas.
Tiems, kuriems kyla didesnių sunkumų, reikėtų pabendrauti su specialistais, įsigilinti į save. Kai kuriems save suprasti padeda ir populiarioji psichologija. Jeigu yra pasikartojantys nerimo, depresijos simptomai, tikrai reikėtų savimi susirūpinti.
– Supratus, kad depresija visgi yra – nuo ko pradėti, kaip pakilti iš lovos, daryti paprasčiausius dalykus?
– Be abejonės, labai daug žmonių pagalbos nesikreipia, nes ir trūksta informacijos, ir tebeegzistuoja stigmos, bijoma diskriminacijos, kad, tarkim, jei sirgs depresija, jie bus atleisti iš darbo. Žinoma, jeigu turite gerą ryšį su artimaisiais, apie depresiją galite pasakyti ir jiems. Bet aš siūlau bent kartą pasikonsultuoti su psichologu.
Taip pat dabar yra atsiradusių ir gerovės konsultantų – pas juos galima apsilankyti nemokamai, nelaukti, kol būsena pasidarys labai sunki, pasitarti, gauti naudingos informacijos ir susiplanuoti, ką daryti toliau.
Žinoma, kartais pakalbėjus su besikreipusiu asmeniu matosi, kad jau reikia gydytojo psichiatro konsultacijos, medikamentų, nes žmogus nemiega, nevalgo, pasako žodį – verkia. O būna ir tokių, kurie užsisuka savo darbuose ir ta būsena artėja, bet dar nėra tokia sunki – jiems gali užtekti ir konsultacijų su psichologu tam, kad susidėliotų planą. Dažnai jie dar turi vidinių resursų sunkumams įveikti, tačiau jiems stinga informacijos, kaip.
– Ne vienas savo aplinkoje turi žmonių, kurie serga depresija. Su jais bendrauti gali būti nelengva – neigiama energija sekina. Kaip kalbėtis, kad nepakenktum nei depresija sergančiajam, nei sau?
– Svarbu apsibrėžti, kiek patys galime pagelbėti. Tikrai sunku klausyti žmogaus, kuris nuolat skundžiasi, koks jis nelaimingas. Pasitaiko atvejų, kad bendraujant su depresija sergančiu žmogumi kyla pyktis, bejėgiškumo jausmas, nerimas. Jeigu žmogus nori nusižudyti, nemato prasmės, yra liūdnas, su juo išbūti gali būti labai sunku. Bet nėra greito, veiksmingo būdo kalbėti – tarkim, sakyti, kad viskas bus gerai, ir tiek, kalbėti, kad pats neturi laiko depresuoti, nes turi veiklos, ir pan. Piktas reagavimas – esą, imk, daryk, – irgi nėra tinkamas. Tada depresija sergantis žmogus jaučiasi nesuprastas.
Bendraujant su depresija sergančiu asmeniu nereikėtų pulti jam aiškinti, ką daryti. Juk jeigu žmogui daug metų buvo sunku spręsti problemas, o dabar jam sakai suimti gyvenimą į savo rankas, jis taip paprastai to nepadarys – jam reikia daug gilintis į save, išdrįsti, ieškoti būdų sau padėti, kreiptis į psichologus.
Galų gale depresija sergantis žmogus turi norėti pats sau padėti. Kartais tai, ką patiriame, formuoja mūsų nuostatas, požiūrį į gyvenimą. Kai kuriems gali atrodyti, kad gyvenimas juos skriaudžia, jie jaučiasi nesvarbūs, nemylimi, o faktai tai tik patvirtina pagal ankstesnį patyrimą.
Beje, yra teorijų, kad depresija yra ir gyvenimo stilius, nuostatų rinkinys, kuris gyvenime ilgainiui susiformuoja. Tačiau, bendrai paėmus, tai yra negatyvesnis mąstymas, kai žmogus pabrėžia neigiamą gyvenimo pusę, kartais net visai taikliai.
Visgi žmogus turi turėti sąmoningumo, suprasti, kad sau reikia padėti – gal atsisakyti netinkamo darbo, gal sportuoti, imtis kokios veiklos. Jeigu niekam nepasakoji apie savo problemas, tik jas užgeri alkoholiu, kad numalšintum tuos jausmus, tai niekur neveda.
– Iš jūsų praktikos – kiek reikia laiko dirbti su savimi, kad išbristum iš depresijos?
– Mano praktikoje buvo labai įvairių atvejų. Tarkim, kai kurie vien nuėję pas gydytoją psichiatrą iškart pajaučia pagerėjimą – per mėnesį ar du jie atsigauna. Būna ir atvejų, kai medikamentinis gydymas nepadeda. Jeigu žmogus turėjo traumų, netekčių, metams bėgant visa tai nugula viduje – tokiais atvejais dažnai renkamasi eiti į terapiją, ji padeda į viską pažiūrėti iš esmės.
Kartais sunkumų patiriantis žmogus nueina į Psichikos sveikatos centrą – ten 10 kartų galima konsultuotis nemokamai, sužinoti, kaip dirbti su savo mintimis, simptomais, kaip sau padėti.
Svarbu suprasti, kokių tikslų žmogus siekia, koks jo būsenos sunkumas. Dažnai kuo sunkesnė būsena, tuo labiau kompleksiškos pagalbos reikia, tuo ilgiau viskas gali užtrukti. Todėl skatinu susirūpinti anksčiau ir nelaukti, kol bus labai blogai.
Maždaug prieš 20 metų vyravo tendencija, kad arba kažkaip funkcionuoji, arba dėl savo savijautos atsiduri ligoninėje. Nebuvo tokio vidurio, kaip yra dabar – šiandien žmonių emociniu raštingumu rūpinasi ir valstybė, žmonėms padedama simptomus atpažinti anksčiau, nepatekti į kritines būsenas, kai į gyvenimą grįžti darosi tikrai sunku. Depresija yra kaip ir bet kuri kita liga – kuo labiau apsileidi, tuo ilgiau ji trunka.
Yra toks posakis: nėra sveikatos be psichikos sveikatos. Taigi, kaip rūpinamės kūnu, reikia rūpintis ir psichine sveikata, ja domėtis laiku, saugoti save, mokytis vidinių įgūdžių bei to, kaip kovoti su stresu.
Daugiau informacijos, kur ieškoti pagalbos sau ar artimajam, rasite čia: www.pagalbasau.lt.
Projektas finansuojamas Visuomenės sveikatos stiprinimo fondo lėšomis, kurį administruoja Sveikatos apsaugos ministerija.
